Meilė sau – tai tas komponentas, iš kurio susideda pasitikėjimas savimi, savivertė ir savigarba (orumas). Dažnai skaitydama laiškus apie dviejų žmonių santykių patologijas, galiu lengvai diagnozuoti šį sindromą – nemeilę sau. Kaip ji pasireiškia santykiuose?
Išvardinsiu penkias pagrindines santykių tendencijas, kuriose problemos gimsta dėl meilės sau trūkumo.
1. Baimė prarasti mylimąjį.
2. Tenkinimasis santykiais be perspektyvos.
3. Tolerancija nepagarbai, žeminimui.
4. Emocinė ir psichologinė priklausomybė nuo kito žmogaus.
5. Vienpusė meilė.
Apie viską iš eilės.
Baimė prarasti mylimąjį
Normalu, kad kai myli, tu nenori prarasti mylimojo ir nori su juo praleisti visą savo gyvenimą. Nenormalu tampa tada, kai ta „baimė prarasti“ persekioja santykius įvairiose situacijose. Žmogus, kuriam būdinga ši baimės forma, labai dažnai santykiuose elgiasi neadekvačiai.
Atsiprašinėja net tada, kai nebūna kaltas. Atleidžia net tada, kai atsiprašymo žodžiai dar nebūna ištarti. Užslopina tuos charakterio bruožus, kurie užkliūna mylimajam. Atsisako savo asmeninio gyvenimo vien dėl to, kad tai nepatinka jo partneriui.
Galiausiai santykiuose žmogus praranda save, savo charakterį ir pagarbą sau. O tokio žmogaus mylėti jau nebeįmanoma. Belieka tik išnaudoti savo tikslams iki tol, kol gyvenime atsiranda kitas žmogus, kuris bus vertas meilės.
Tenkinimasis santykiais be perspektyvos
Kai žmogus myli save, jis žino, ko nori ir siekia gauti tai, ko nori. Tarkim, moteris svajoja apie šeimą, vaikus, gražius namus ir tuo pačiu eikvoja metų metus santykiams, kurie neturi perspektyvos – tai jau aiškus požymis, kad tokiai moteriai stinga meilės sau. Baimė būti vieniša jai yra stipresnė už norą būti laimingai.
Žmonės, kurie myli save, jie nebijo savo vienišumo ir neeikvoja savęs santykiams, kurie neturi ateities. Žmonės, kurie myli save, jaučiasi komfortabiliai neturėdami poros ir tai jiems geresnė išeitis, nei „marinuoti save“ santykiuose su žmogumi, su kuriuo nepavyks realizuoti savo svajonės turėti šeimą ir vaikų.
Tolerancija nepagarbai, žeminimui
Kas kartą, kai žmogus atsiduria kažkokiuose santykiuose, poroje vyksta vienas kito ribų pažinimas. Šie procesai vyksta mentaliniame lygmenyje ir sąmoningai nėra nesuvokiami. Tie procesai formuoja santykių modelį ir kiekvieno žmogaus vaidmenį poroje. Šių procesų rezultate poros „užgyvena“ atitinkamą bendravimo modelį: partneriai, vadovas/ė ir pavaldinė/ys, tėvelis ir dukrytė, mamytė ir sūnelis, budelis ir auka ir t.t.
Jautrumas nepagarbai ir žeminimui yra pagrindinė priemonė žmogaus ribų pažinimui. Žmogus, kuris myli ir gerbia save, jis niekada neleis kitiems savęs negerbti. Taipogi savigarbos ir meilės sau nestokojantis žmogus nesies savo gyvenimo su tokiu žmogumi, kuris leidžiasi negerbiamas.
Emocinė ir psichologinė priklausomybė nuo kito žmogaus
Emocinė priklausomybė būdinga žmonėms, kurie tapatina meilės jausmą su konkrečiu žmogumi, jį idealizuoja ir savo gyvenimo be jo neįsivaizduoja. Netgi tada, kai santykiai nebeteikia laimės ir džiaugsmo, žmogus vis tiek nesugeba atsiriboti nuo to žmogaus. Meilė tam žmogui virsta apsėdimu ir visišku savęs ignoravimu. Žmogus, kuris myli save neignoruoja savo depresyvumo santykyje su mylimu žmogumi.
Jei santykiai nustoja teikti džiaugsmą ir atvirkščiai – gimdo liūdesį ir nusivylimą, save mylintis žmogus be gailesčio nutraukia tokius santykius ir nealina savęs negatyviais jausmais.
Psichologinė priklausomybė nuo partnerio pasižymi tuo, kad žmogus net suvokdamas, kad santykiai neturi ateities, kad jis nenori tęsti tų santykių ir nori, kad visa tai pasibaigtų – jis vis tiek nesuranda savyje valios visą tai pabaigti. Taip nutinka dėl dviejų pagrindinių priežasčių: įpročio būti su tuo žmogumi t.y. baimė peržengti komforto zoną. Partnerio manipuliacijų poveikis t.y. baimė dėl savo ar partnerio sveikatos ir gyvybės, užbaigiant santykius.
Vienpusė meilė
Žmogus, kuris myli save, nesugebėtų mylėti ir atsiduoti žmogui, kuris jo nemyli ir nevertina. Meilė gimsta iš dviejų žmonių jausmų vienas kitam. Iš meilės gimsta daug kitų emocijų. Tai gali būti tiek teigiamos (džiaugsmas, laimė, euforija) tiek neigiamos (pyktis, pavydas, liūdesys) emocijos.
Žmonės keičiasi vienas kito emocijom, reaguoja į jas ir atsako joms. Kai viena pusė nieko nejaučia kitai, tai jokių emocijų nejaučia ir joms neatsako. Mylėti tokį žmogų reikštų eikvoti save ir nieko mainais negauti. O eikvoti save, reiškia negerbti savęs, o tai lygu nemylėti savęs.
Su meile
Kiekvienas žmogus gimsta su meile sau. Moka mylėti, būti mylimu. Nepakenčia jokio fiziologinio ir psichologinio diskomforto, mokėdamas savais būdais išsireikalauti tai ko jam reikia (maisto, higienos, dėmesio, meilės ir kitokių patogumų). Moka mėgautis savimi ir supančiu pasauliu. Vėliau... visa tai kažkur dingsta ir tenka mokytis mylėti save.
Nebūtina laukti, kol gyvenime atsiras tas, kurį jūs mylėsite. Nebūtina jaustis kitų mylimam tam, kad pajaustumėte meilę sau. Kai žmogus pripildo save meilės jausmu, visas jo vidinis pasaulis pražysta. Toks žmogus skleidžia šilumą, gėrį, laimę, supratingumą, žavesį... MEILĘ.
Toks žmogus pritraukia prie savęs kitus žmones.
Tokiam žmogui lengva susipažinti.
Toks žmogus nestokoja norinčių būti su juo.
Tokį žmogų vadina charizmatišku.
Toks žmogus nelaukia, kol kas nors jį pamils, jis pats dalina savo meilę aplinkiniams, nes jis pilnas meilės. Meilės visam kam... Ir viską, ką jis daro - jis daro su meile!