Mano socialinis ratas daug didesnis nei mano vyro. Turim būrį draugų, su kuriais bendraujam pastoviai kartu.
Kartą aš paprašiau savo darbo kolegos parvežti iš Niujorko (jis ten gyvena) į Londoną vėrinį, kurį sugalvojau padovanoti vyro mamai. Vyras apie tai žinojo, nieko nuo jo niekada neslėpiau. Jis žinojo, kad aš ir kolega kartu dirbom ir buvom geri darbo draugai, eidavom kartu išgerti kavos, kai jis atvažiuodavo į Londoną. Mano vyras niekada nėra jo sutikęs.
Laiko buvo likę nedaug, tad labai rūpėjo, kad bendradarbis nupirktų vėrinį prieš kelionę į Londoną, nes kitaip sumanytas dovanos planas sužlugtų. Kai jis atsiuntė man žinutę, kad jau turi vėrinį, iš džiaugsmo jam parašiau: “I love you” (aš tave myliu). Anglijoj / JAV šitas išsireiškimas yra plačiai naudojamas tarp draugų, pasakant: “kaip aš džiaugiuosi”, “labai ačiū”, “kaip man pasisekė” ar panašiai, kai draugas padaro didžiulę paslaugą. Ne romantinėse situacijose jis nereiškia prisipažinimo meilėje.
Deja, mano vyras, perskaitęs šią žinutę kolegai iš Niujorko, ėmė įtarinėti mane, kad esu jam neištikima. Taip jau 8 mėnesiai gyvenu kažkokiam košmare – ištisai aiškinuosi, esu kvočiama, kaltinama išgalvotais dalykais. Vyras prisikabina, jei ne taip panaudoju kokį žodį, ištisai tikrina mano žinutes, socialinius tinklalapius. Esu morališkai terorizuojama, jei kažko jam nepasakau (pavyzdžiui, kad bendradarbis atvažiuoja į Londoną, nors kartais aš pati to net nežinau).
Nebežinau, kaip pakelti šitą košmarą. Niekada nebuvau neištikima savo vyrui jokiais būdais. Esu visiškai atsidavus savo šeimai, vaikams, ir jie yra pati svarbiausia mano gyvenimo dalis. Aš neinu į darbo pobūvius, šventes, nebent privalau ten būti darbo klausimais. Net ir tada mano vyras klausia, kas šalia manęs sėdėjo.
Kartais jau lyg ir pradeda pasitikėt, bet po savaitės vėl prisigalvoja visokių nesąmonių, ir prasideda viskas iš naujo.
Noriu, kad šitas košmaras baigtųsi. Nebegaliu kęsti ilgiau, pradėjau galvoti apie skyrybas. Gyvenu šiuo metu su vyru tik dėl vaikų ir, kad nedraskyti namų, bet meilės jau nebejaučiu, nes tiek skausmo teko išgyvent per šitą ilgą laiką. Nebežinau, kaip ištaisyt klaidas. O labiausiai gaila nuostabių mūsų vaikų, nes daug kivirčų ir kolionių būna jiems matant ir girdint.
Prašau patarimo, jaučiuosi pasiekus dugną. Širdingai dėkoju.
Lina
Pataria psichologė, integralinio neuroprogramavimo psichoterapeutė Linga Švanienė:
Labas, Lina,
Situacija, kurią aprašei, yra tiesiog tipinė, gyvenant su pavydžiu vyru. Kokia tai smulkmena suveikia kaip raudonas skuduras prieš suirzusio buliaus akis, ir iki šiol buvęs daugiau mažiau ramus vyras ima sproginėti įtarinėjimais, kaltinimais, priekaištais, kamantinėjimais, persekiojimais, graužimais. O tu turi įrodinėti akivaizdžius dalykus, aiškinti, kad nesi kupranugaris, teisintis, kad nežinojai, kada kas ir kur išvyksta atvyksta, baimintis dėl kiekvieno ištarto žodžio ar tono, kuriuo jis buvo pasakytas. Ir čia tik smulkmenos iš to beprotnamio, kuriuo pavirto jūsų santykiai su vyru. Ir abiems nuo to labai sunku.
Kaip jau pastebėjai, jokia logika, jokie įrodinėjimai neveikia, o tik dar labiau užkuria vyro pavydą. O kas veiktų? Visų pirma, gali pradėti nuo to, ko jam trūksta – begalinių komplimentų, pagyrimų, paglostymų ir pan. Nebijok padauginti, tegu nuo saldumo jam ima darytis šleikštu. Užsmauk jį savo švelnumu.
O antra, ir tai yra dar svarbiau, pradėk pavydėti jo dešimt kartų stipriau, nei jis dabar tavęs pavydi. Tegu nedrįsta žvilgtelėti į sijoną nei tikrovėje, nei televizoriuje, nei laikraštyje. Jei įsigudrins nebežiūrėti, tai kaltink, kad pagalvojo ar norėjo pagalvoti, ar ketino pagalvoti. Arba, žinoma, būtų pagalvojęs ar dar pagalvos. Išsireikalauk, kad į darbą vaikščiotų užrištomis akimis, kad atsiskaitinėtų už kiekvieną žingsnį, rankos pajudinimą, kvėptelėjimą. Skambink jam pačiu nepatogiausiu metu, ir, neduok Dieve, jei jis neatsilieps! Skaityk jo žinutes, verk, kad jis naudojasi socialinių tinklų paskyromis, apie kurias tau nesako (visai nesvarbu, kad nesinaudoja), tikrink kišenes, skaičiuok pinigus ir dėl neaišku kam išleisto cento pakelk isterikas. O dėl ant švarko rankovės rasto plauko (nesvarbu, kad jis tavo), užkurk jam tikrą pirtį.
Būk gudri, išradinga, kūrybiška, artistiška. Vaidink, o širdyje žinok, kad šitas spektaklis amžinai nesitęs. O jei kada vyras ims reikšti priekaištus dėl nebūtų dalykų, tu visada galėsi užsipulti, kad tai jis savo reiškiamu pavydu pats nori kažką nuslėpti. O ką, tai seniai aišku – išleido seilę dėl svetimo pasturgalio, prisisvaigo svajonių, o dabar tau vargšelei kentėti tenka.
Tik nesakyk, kad nemoki apsimetinėti, kad tau neišeis. Žinoma, iš pradžių išeis šleivai kreivai. Tačiau ilgainiui įgusi. Ir kartu su augančiu kūrybiškumu, sugebėjimu įsikūnyti į įvairius vaidmenis, ne tik išsaugosi santuoką, bet ir atrasi save tokią, kokios dar nepažinojai, pajusi didesnę laisvę būti savimi įvairia.
Yra dar vienas kelias į šeimos ramybę – įkalbėti vyrą kreiptis į psichoterapeutą. Dar geriau būtų, jei šeimyninę psichoterapiją praeitumėte abu. Net jei vyras kategoriškai atsisakytų, galima dirbti su psichologu ir pačiai vienai. Juk šeima – sisteminis vienetas. Kai keičiasi sistemoje kuri dalis, pradeda keistis ir kitos. Sėkmės!