AdMe.ru panagrinėjo kelių genialių rašytojų biografijas ir pasiaiškino, kokie sutuoktiniai ir mylimieji jie buvo.
Michailas Bulgakovas vertė žmoną gauti jam morfijaus, o kartą netgi grasino jai revolveriu
Tatjana Lappa – pirma Michailo Bulgakovo žmona. Gana greitai po jų sutuoktuvių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir rašytoją išsiuntė į frontą. Žmona tapo gailestingąja seserimi.
Kad neužsikrėstų difterija, kartą M. Bulgakovas susileido labai skausmingą skiepą. Ištverti skausmą jam padėjo morfijus. Rašytojas greitai prie jo įprato. Apimtas abstinencijos sindromo rašytojas buvo pavojingas – vertė žmoną gauti jam narkotiko, netgi grasino revolveriu. Tatjana ėmė mažinti jam morfijaus dozę – skiesdavo su vandeniu.
Kai M. Bulgakovas susirgo šiltine, T. Lappa jį slaugė, pardavė visus savo papuošalus, kad galėtų nupirkti jam maisto.
Žmona padėjo, kol jis rašė knygą „Baltoji gvardija“. Pamažu M. Bulgakovas sulaukė sėkmės ir šlovės. Galiausiai atsirado ir gerbėjos.
Vėliau jis atvirai pasakė žmonai, kad dėl darbo turi susitikinėti su moterimis, o pavydas jam trukdo, todėl būtų geriau išsiskirti.
Po skyrybų M. Bulgakovas vedė antrą kartą. Tatjana neatleido rašytojui, o gyveno 42 metais ilgiau už jį – iki 90 m.
Vis tik M. Bulgakovui buvo nesvetima meilė, rūpestingumas, jis brangino šeimą, todėl kūrinys „Baltoji gvardija“ – apie draugišką Turbinų šeimą yra autobiografinis. Tyrėjai rado kiekvieno romano veikėjo prototipą. Savo knygos puslapiuose jis įamžino visus jaunystės draugus.
Aleksandras Blokas savaip traktavo santuokinę ištikimybę ir nesibodėdavo būti neištikimas žmonai
Liubov Mendelejeva – garsaus chemiko duktė. Ji savo memuaruose išsamiai aprašė santykius su poetu. Jie dar paauglystėje susižavėjo vienas kitu.
A. Bloko meilė buvo labai savotiška – jis svajojo apie nuostabiosios damos kultą. Savo eilėse jis užkėlė moterį ant nepasiekiamo pjedestalo. Todėl kai jie susituokė, poetas griežtai atsisakė meilės malonumų su žmona. Pirmą vestuvių naktį L. Mendelejeva praraudojo iš gėdos ir pažeminimo. Istorija su santuokiniu susilaikymu truko dvejus metus. Galiausiai pavyko palaužti poetą.
A. Blokas susilaikymą aiškino tuo, kad nenori teršti savo šviesių jausmų žmonai. Todėl mieliau buvo jai neištikimas – net su lengvo elgesio moterimis. Jis rašė: „Mano gyvenime buvo tik dvi moterys – Liuba ir visos kitos.“
Poetas negalėjo tapti tėvu, nes jaunystėje sirgo sifiliu. Žmona kentėjo, kad jie negali susilaukti vaikų, tuo pačiu jai buvo gaila vyro.
A. Blokui nuolat reikėdavo naujų įsimylėjimų, o ji svajojo apie tvirtą šeimą, taigi jos svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Galiausiai žmona ėmė elgtis kaip vyras – jie abu būdavo neištikimi vienas kitam ir to neslėpdavo. Dėl meilės trikampių ir keturkampių dažnai kildavo barniai.
Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, L. Mendelejeva išvyko į frontą dirbti sanitare, nutraukusi santykius. A. Blokas labai ilgėjosi žmonos, bandė skandinti sielvartą vynu ir moterimis.
A. Blokas mirė jaunas, o L. Mendelejeva antrą kartą nebeištekėjo.
Atviri dienoraščiai, įgeidžiai, 13 vaikų ir savotiška Levo Tolstojaus moralė
Kai jie tuokėsi, L. Tolstojui buvo 34 m., o Sofijai Bers – 18 m. Rašytojas jau turėjo nemažai patirties, apie kurią ji sužinojo iš jo dienoraščių. Atvirumo akimirką jis davė juos paskaityti. Sofija buvo šokiruota, kad vyras viliojo tarnaites ir naudojosi laisvo elgesio moterų paslaugomis.
L. Tolstojus smerkė net geidulingas mintis, bet susilaukė 13 vaikų su žmona. Jis neretai kaltino žmoną, kad ji nesugeba numalšinti jo noro saldumynams.
Rašytojas užkrovė ant žmonos pečių buitį, finansinius klausimus ir šeimyninius rūpesčius.
Kartą jis iškėlė skandalą, apšaukė žmoną ir sudaužė indų. Besilaukianti Sofija patyrė persileidimą.
Nežinoma, savo noru ar ne savo, tačiau ji septynis kartus ranka perrašė „Karą ir taiką“. O rašytojas laikė ją nuolatinių susierzinimo šaltiniu.
L. Tolstojaus sutuoktinė pagrįstai nerimavo dėl rašytojo sprendimo atsisakyti nuosavybės teisių, palikimo ir netgi pajamų už knygas. Ji smarkiai įtūžo, kai jis ėmė dalinti pinigus.
Kartą rašytojo žmona norėjo pulti po traukiniu kaip Anna Karenina, vis tik santuokoje jie išgyveno 48 metus. Pasibaigė ji liūdnai – rašytojas pabėgo iš namų, neva nepakėlęs žmonos kontrolės.
Jis mirė Astapovo geležinkelio stoties viršininko namuose. Vaikų ir gydytojų sprendimu, Sofijos prie jo neleido. Ji pamatė mirštantį vyrą tik tada, kai jis jau buvo be sąmonės.
Kad ir kokie sudėtingi buvo jų santykiai, juose buvo ir meilės. Tai rodo dienoraščių įrašai: „Siaubingai jį myliu – tik šis jausmas mane valdo, visą mane apėmė, – rašė Sofija. – Vis daugiau jį pažįstu, jis man vis mielesnis. Kasdien galvoju, kad dar niekada jo taip nemylėjau. Ir vis stipriau. Man daugiau niekas nesvarbu, išskyrus jį ir jo interesus.“ L. Tolstojus irgi rašė dienoraštyje: „Neįtikėtina laimė. Negali būti, kad tai baigtųsi gyvenimu... Myliu ją dar labiau. Ji nuostabi.“
Iš meilės ir pavydo Antoine de Saint-Exupery žmona atsidūrė psichiatrijos ligoninėje
Šios poros meilės istorija prasidėjo Argentinoje – juos suvedė bendras pažįstamas. Consuela Suncin tuo metu jau buvo du kartus tapusi našle, o A. de Saint-Exupery įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio. Po savaitės jis jai pasipiršo. Dėl santykių su rašytoju, Consuela neteko didelės pensijos, išmokų ir dalies nekilnojamojo turto, kurie priklausė Gvatemalos diplomato našlei.
Rašytas neskubėjo vesti, teisinosi tai giminaičių nebuvimu Argentinoje, tai buvimu toli nuo Paryžiaus. Galiausiai vestuvės įvyko.
Antuanas turėjo begales meilužių. Consuela irgi ėmė apgaudinėti vyrą, tik pradėjo nervuotis, supratusi, kad atsiduria antrame plane, o pirmame – jo meilužės. Barniai, skandalai tapo neatsiejama jų gyvenimo dalimi. Antuanas ėmė vengti žmonos, o ji tūžo. Iš pavydo prasidėjo nervų priepuoliai, kartą po eilini barnio su rašytoju ji atsidūrė psichiatrijos klinikoje. Ir dar kartą ji gydėsi nervus – kai sužinojo, kad vyras vos nežuvo lėktuvo katastrofoje.
Galiausiai Consuela sužinojo, kad A. de Saint-Exupery turi pastovią meilužę, mūzą, apie kurią kalba visas Paryžius.
Begaliniai išsiskyrimai, neištikimybės abu išvargino, ypač Consuelą, ji jautėsi vieniša. Kartą A. de Saint-Exupery išdėstė jai savo požiūrį į santuoką: „Jūs – mano žmona, mano brangi žmona, branginu kiekvieną gyvenimo su jumis sekundę. Reikia, kad galėtumėte mane suprasti, kaip motina supranta sūnų. Man reikia būtent tokios meilės.“
Bendri jų pažįstami pasakojo, kad jie buvo absoliučiai nesuderinami žmonės, kuriuos vis tik kaip magnetus traukė vieną prie kito. Antuaną draugai vadino jautrios sielos žmogumi, romantiku, o jo žmoną – ciniška, abejinga moterimi.
Neišpildyti pažadai ir 5 metus trukęs susirašinėjimas
Tarp Franzo Kafkos ir Felice Bauer buvo keista meilės istorija – jie penkerius metus rašė vienas kitam meilės laiškus.
Pirmą laišką F. Bauer jis parašė 1912 m. rugsėjo 20 d. Paskui parašė antrą, trečią... Felice neliko abejinga. F. Kafka rašė: „Net jei visi trys direktoriaus pavaduotojai dabar stovėtų prie mano stalo, žvilgčiotų man per petį, vis tiek nedelsdamas Jums atsakyčiau, nes Jūsų laiškas man teko tarsi dangaus dovana...“
Jis du kartus piršosi merginai, abu kartu sulaukė teigiamo atsakymo, bet taip ir nesiryžo vesti. Bendravimas laiškais F. Kafkai buvo labai svarbus. Jis kūrė geriausius savo kūrinius, o ji svajojo apie šeimą. Vėliau jų susirašinėjimas patrauks ne tik filologų, bet ir jaunų romantikų dėmesį.
B. Bauer ne tik pabodo laukti, bet F. Kafka susižavėjo savo mylimosios drauge Grete Bloch ir parašė Felice, kad tikisi gyventi trise.
Abi merginos apkaltino jį melavimu, jų draugystė su Felice nutrūko, o ši ištekėjo ir išvyko į JAV.
Fiodoras Dostojevskis prašinėjo iš žmonos pinigų, paskui juos pralošdavo rulete
Rašytojas buvo lošėjas ir nuolat prašinėjo pinigų iš žmonos Annos Snitkinos. Jis manė žinantis metodą, kaip laimėti, bet galiausiai viską pralošdavo.
Kai eilinį kartą jis pralošdavo visus pinigus, stengdavosi kokiu nors būdu jų gauti, kad galėtų toliau lošti. Anna visaip teisindavo vyrą, nors jo priklausomybė ją sekino. Neretai jis užstatydavo kokį nors daiktą ir čia pat pralošdavo gautą sumą.
Kartą jis taip prasilošė, kad nebeturėjo už ką grįžti namo (lošė jis Vokietijoje). Rašytas paprašė žmonos atsiųsti pinigų, o juos irgi pralošė. Jis visą mėnesį keliavo namo.
Žmona stoiškai kentė sunkumus, nors tai nebuvo lengva. Galiausiai jos kantrybė, palaikymas ir meilė padėjo rašytojui atsikratyti priklausomybės. Anna buvo vyro kūrybos gerbėja dar iki santuokos, galbūt jai jėgų suteikė pagarba jo talentui. F. Dostojevskis iš dėkingumo paskutinį savo romaną „Broliai Karamazovai“ dedikavo žmonai.
Visi kartu iškentėti sunkumai tik suartino sutuoktinius, skatino juos geriau vienas kitą suprasti ir vertinti. Jie tapo neišardoma šeima, tai padėjo jiems tolimesniame gyvenime.