Tinklaraštininkė, jogos instruktorė, šešių vaikų mama Jennifer Williams-Fields:
– „Norėjo išeiti, bet nežinojo kaip?..“ Stop. Baikite uždavinėti tą patį klausimą: kaip ji iš viso galėjo puoselėti tokius santykius? Ne todėl, kad atsakymo nėra – tiesiog tai suvokti yra labai sunku. O jūsų klausimai ir pamąstymai „pati kalta“ tiesiog verčia mus gėdytis dar labiau.
Jums gal ir sunku patikėti, tačiau mano pasimatymai su būsimuoju vyru mažai skyrėsi nuo jūsiškių: jis buvo meilus, rūpestingas, sakė komplimentus.
Aišku, „pavojaus skambučiai“ tilindžiavo jau santykių pradžioje, tačiau buvau jauna ir naivi – iš esmės tokia, kokie visi būname tam tikro amžiaus. Skirtumas tik tas, į ką tai pavirto.
Emocinė prievarta neatsiranda staiga: tai lėtas, nepertraukiamas, metodinis procesas. Kažkas panašaus į virtuvėje kapsintį čiaupą.
Kap, kap – lašas po lašo.
Pirmųjų lašų lengva nepastebėti: „tai buvo viso labo pokštas“. Tau sako – tu pernelyg įžeidi, mat nieko tokio net nebandyta padaryti. O gal iš tiesų aš tokia esu?
Lašai iš čiaupo lėtai laša. Ėmiau pastebėti, bet neteikiau jiems reikšmės. Pasišaipymai iš manęs prie žmonių – na, toks jis, mano vaikinas, – kompanijos siela.
Klausia, kur susiruošiau ar su kuo susitinku taip apsirėdžiusi – na, jam ne vis vien, kaip atrodau, vadinasi, myli mane. Sako, kad jam nepatinka mano draugė – ir aš sutinku. Galų gale vyras man svarbiau už draugę, todėl nustoju su ja bendrauti.
Lašų garsas ima erzinti, bet juk nepardavinėsi namo dėl varvančio čiaupo. Net kai „nekaltas“ pliaukštelėjimas nebeatrodo toks nekaltas, įtikinu save, kad jis tikrai nieko blogo nenorėjo. Tiesiog pamiršo, kad yra už mane stipresnis.
Kai pagaunu jį eilinį sykį meluojant, jis sako, kad išprotėjau, jei juo netikiu. Gal aš rimtai kraustausi iš proto?..
Stengiuosi kaip įmanoma kompensuoti tekantį mūsų santuokos čiaupą. Būsiu geresnė. Tapsiu ideali žmona. Pasirūpinsiu, kad namuose visuomet būtų tvarka, garuotų šiltas maistas.
Net jei vyras nepareis vakarienės, pasirūpinsiu, kad maistas neatauštų. Kartais man tai pabosta. Kartą nesulaukusi jo vakarienės supykstu ir maistą atiduodu šuniui. Tiesa, kai gerokai po vidurnakčio vyras grįžta, pyktis jau kaži kur išgaravęs: šoku iš lovos vos pašaukta ir gaminu valgyti.
Jis vis dažniau žadina mane naktimis. Nebegaliu ramiai išsimiegoti, jo laukdama būdrauju. Rytais tildau vaikus, kad tik nepažadintų tėčio. Imame aplink jį vaikščioti ant pirštų galų.
Lašai barbena vis garsiau. Bijau padėti dubenį ir pamatyti, kiek vandens jau nutekėjo. Įsijungia neigimas. Jeigu šito būčiau nesakiusi, jis nesupyktų. Tai mano kaltė, reikėjo patylėti. Juk žinojau, kad su girtu nereikia ginčytis. Jis teisus: aš iš tikrųjų esu nedėkinga.
Jis dirba, aš sėdžiu namie su vaikais. Negali gi jis po darbo iš karto skubėti namo: juk reikia ir laiko sau. Po itin retų susitikimų su draugais skubu pirmoji grįžti namo. Niekada neprašau pažiūrėti vaikų: negalima jam sudaryti nepatogumų.
Mes netgi kreipiamės į šeimos psichologą. Tiesa, nei jis, nei aš nesugebame paaiškinti, kodėl atėjome. Konsultantas išsako savo abejones. Konsultacija tampa pirma ir paskutinė.
Taip stengiuosi būti nepriekaištinga, jog nematau, kaip čiaupo vanduo jau pilasi ant grindų. Bet aš žinau, kaip viską ištaisyti. Išoriniam pasauliui tapsiu aktyvi, nepamiršdama ir namų tvarkos bei gerovės. Ir niekada neprašysiu pagalbos.
Aš beveik ideali mama. Visomis išgalėmis kuriu pavyzdinės šeimos iliuziją. Mano vaikai nuolat užsiėmę (aišku, už tai atsakinga tik aš). Bažnyčioje gaunu knygų ir garso įrašų, kaip geriau suprasti sutuoktinio poreikius ir melstis už jį. Retkarčiais kitoms mamom prasitariu, kokia yra realybė, tačiau tik joms uždavus klausimą viską neigiu. Ne, mums viskas gerai. Kaip įrodymą socialiniuose tinkluose talpinu šeimos nuotraukas.
Nežinau, kas mane labiau baugina: tai, kad kiti išsiaiškins mano paslaptį, ar vyras sužinos, jog apie mūsų santuoką kalbuosi su kitais. Galų gale suvokiu, kad jo bijau.
Kartą nubundu ir suprantu, kad mūsų namus užpylė. Mano galva po vandeniu. Man baisu. Matau baimę vaikų akyse. Ką aš padariau?! Kuo tapau?!
Tą naktį, kai jo mestas telefonas vos neprakerta man galvos, labiausiai noriu pasiimti vaikus ir išvažiuoti. Kai jis stodamasis nuo virtuvinio stalo vaikų akyse į mane paleidžia šakutę, noriu išeiti.
Ir kur eisiu? Jei ir ištrūksiu, ką veiksiu? Už ką gyvensiu su vaikais? Jis teisus: be jo neišgyvensiu. Man reikalingi jo pinigai.
– Ką? Išeisi ir valkiosies? – rėkia jis. – Visuomet žinojau, kad tau tik to ir reikia!
Jis sugeba viską apversti aukštyn kojom. Kalbame jau ne apie jo veiksmus – „baudžiamąja“ tampu aš.
Aš jau nebe ta, kokia buvau per pirmą pasimatymą. Esu jo įbauginta, silpna. Jis laimėjo. Jį pasirinkau ir pagimdžiau jam vaikus. Tai – mano kaltė. Mano pagrindinė užduotis – vaikų saugumas. Per 20 metų pamiršau, koks gali būti gyvenimas. Aš lieku.
Potvynis iš čiaupo tęsiasi. Vėl panyru po vandeniu. Eilinio skandalo metu šaukiu, kad man jau gana. Atsakau į jo agresiją. Bet net ir girtas jis už mane stipresnis. Ir ne fiziškai. Matau jo akyse žudiko instinktą. Toks žvilgsnis mane gąsdina. Nors nemuša, jaučiuosi it būčiau spardyta ne vieną kartą.
– Nešdinkis, – šaiposi jis. – Vaikai liks su manimi.
Privalau užsukti tą nelemtą čiaupą – jeigu ne dėl savo gyvenimo, bent jau dėl sveiko proto likučių. Nepaisant visų pastangų, mano paslaptis kaip ta yla išlenda iš maišo. Net ir raginama bei palaikoma draugų negaliu atsikleti ir išeiti. Tai – nelengva.
Tiesiog neturiu pinigų. Jis rado mano slėptuvę – pinigus, kuriuos kaupiau daugiau nei metus. Turėjau suprasti. Jis nuolat mane sekė. Įdomu, kur tuos pinigus išleido? Greičiausiai bare ar kazino, bandydamas padaryti įspūdį kitoms moterims. Aš užstrigau. Aš lieku.
Dieve, neleisk man pasiekti dugno. Šeimos jau neišgelbėsi, prašau išsaugok mane ir vaikus.
***
Man pasisekė. Išsiskyriau, nors žaizdos – dar gilios.
Smurtas ne visuomet pasireiškia mėlyne po akimi ar lūžusia nosimi. Emocinio smurto poveikis ne mažiau gniuždantis. Kai apsilankiau pas psichiatrą, man iš karto diagnozavo depresiją, nerimą ir potrauminį stresinį sutrikimą. Psichologiškai smurtaujantis vyras mane įbaugino, o depresija ir nerimas atėmė galimybę veikti. Iš pradžių maniau, kad potrauminis stresinis sutrikimas – tai jau per daug. Vis dėlto praėjo treji metai, o kai kurios situacijos ar garsai sukelia man siaubingus prisiminimus. Kai šefas šaukia ant darbuotojų, mane ima pykinti. Aš vėl atsiduriu ant sandėliuko grindų, kur slėpiausi nuo jo pykčio priepuolių.
Mano dukros matė, kaip žiauriai vyras gali elgtis su moterimi, o sūnūs gavo „pamokų“, koks turi būti „tikras“ vyras. Štai ko aš iš tikrųjų bijau. Likau dėl vaikų, o dabar kaltinu save už tai, kokią žaizdą jų gyvenimuose paliko ši situacija.
AŠ LIKAU, NES...
...buvau izoliuota nuo pasaulio.
...nuo smurtautojo buvau priklausoma finansiškai.
...neišsimiegodavau ir negalėjau normaliai atsigauti.
...buvau vadinama niekinga ir tuo tikėjau.
...laukiau kiekvienos pykčio atakos ir tai mane sekino.
...išeiti bijojau labiau.