Pakilusi į paskutinį aukštą, įžengiau į skoningai išpuoštą ir neabejotinai vyrišką vestibiulį. Padūmavusio stiklo apsaugos durysbuvo pažymėtos „Cross Industries“ ženklu, o vaizdą švelnino paparčių ir lelijų pintinėlė.
Raudonplaukė Gideono sekretorė buvo neįprastai paslaugi ir įleido mane dar nespėjus prieiti prie durų. Tada nusišypsojo taip, kad plaukeliai ant nugaros pasišiaušė. Man visada atrodė, kad ji manęs nemėgsta, todėl nė sekundės netikėjau jos šypsena. Nuo jos tik tapdavau nervingesnė. Vis dėlto pamojavau ir pasisveikinau, nes nesu pagiežinga kalė – nebent tam turėčiau gerą pagrindą.
Pasukau į ilgą koridorių, vedantį pas Gideoną, ir stabtelėjau prie antros registratūros, kur virš stalo karaliavo jo sekretorius Skotas.
Kai priėjau, Skotas atsistojo.
– Sveiki, Eva, – pasveikino mane, siektelėdamas telefono. – Pranešiu jam, kad jūs čia.
Stiklinė siena, skyrusi Gideono kabinetą nuo likusios erdvės, paprastai būdavo visiškai skaidri, tačiau spustelėjus mygtuką galėjai paversti ją pilkšva. Dabar ji buvo pilkšva, o tai tik padidino mano nerimą.
– Ar jis vienas?
– Taip, bet...
Kad ir ką jis dar sakė, neišgirdau, nes tiesiog pastūmiau stiklines duris į Gideono karalystę. Tai buvo erdvus kabinetas, padalytas į tris aiškias sėdimas erdves, kiekviena iš jų didesnė nei visas mano boso Marko kabinetas. Kaip kontrastas šiltai Gideono buto elegancijai, jo kabinetas buvo dekoruotas vėsia juodos, pilkos ir baltos spalvos palete, kurią ardė tik brangakmenių spalvomis žėrintys grafinai, puošiantys sieną už baro.
Iš dviejų pusių vaizdą į miestą atvėrė aukšti vitrininiai langai. Viena siena priešais didžiulį stalą buvo padengta plokščiaisiais ekranais, rodančiais viso pasaulio naujienų kanalus.
Mano žvilgsnis nuslydo kambariu ir užstrigo ties sofos pagalvėle, nerūpestingai numesta ant grindų. Šalia jos kilime buvo matyti įspaudų, išduodančių, kur paprastai stovi sofa. Regis, šis baldas buvo kelis colius atitrauktas.
Mano širdis ėmė plakti greičiau, delnai sudrėko. Tas šlykštus anksčiau jaustas nerimas sustiprėjo.
Vos pastebėjus atvertas vonios kambario duris, įžengė Gideonas, savo nuogo kūno žavesiu atimdamas man žadą. Jo plaukai buvo drėgni, lyg ką tik po dušo, o kaklas ir krūtinė vis dar nuraudę, kaip visada,
jam fiziškai pasidarbavus.
Mane pamatęs, jis sustingo, žvilgsnis akimirkai aptemo, bet netrukus tobula abejingumo kaukė vėl grįžo.
– Tu ne laiku, Eva, – tarė jis, vilkdamasis puošnius marškinius, kuriuos buvo pakabinęs ant kėdės atkaltės... jau kitus, ne tuos, kuriuos dėvėjo šiandien ryte. – Vėluoju į susitikimą.
Smarkiai suspaudžiau rankinę. Pamačiusi jį šitaip intymiai, prisiminiau, kaip smarkiai jo trokštu. Beprotiškai jį mylėjau, man jo reikėjo kaip oro... taigi tik dar geriau supratau, kaip jautėsi Magdalena ir Korina, ir galėjau lengviau suvokti, kad jos pasiryžusios bet kam, kad tik jį iš manęs nuviliotų.
– Kodėl tu pusnuogis?
Negalėjau susivaldyti. Mano kūnas instinktyviai jo troško, dėl to suvaldyti savo šėlstančias emocijas buvo dar sunkiau. Jo neužsegti, nepriekaištingai išlyginti marškiniai atidengė auksinę stangrią odą ties šokolado plyteles primenančiu pilvu ir tobulai iškilusius krūtinės raumenis. Tamsuojantys krūtinės plaukai leidosi žemyn ir virto plona linija, vedančia tiesiai prie trumpikėse ir kelnėse besislepiančios varpos. Vien prisiminusi, koks jausmas apima, kai ji manyje, ėmiau skausmingai to ilgėtis.
– Susitepiau marškinius. – Jis ėmė segtis, nuo judesių pilvo raumenys įsitempė. Priėjo prie baro, kur pastebėjau jo laukiančias sąsagas.
– Turiu bėgti. Jei ko prireiks, pasakyk Skotui ir jis tuo pasirūpins.
Arba grįžęs pasirūpinsiu aš. Neturėčiau užtrukti ilgiau nei dvi valandas.
– Kodėl vėluoji?
Atsakydamas jis į mane nežiūrėjo.
– Turėjau įsprausti susitikimą paskutinę akimirką.
Nejaugi?
– Juk ryte prauseisi. – Po to, kai valandą mylėjaisi su manimi. – Kodėl tau prireikė nusiprausti dar sykį?
– Kas per inkvizicija? – pratrūko jis.
Ieškodama atsakymo, nuėjau į prausyklą. Joje tvyrojo slogi drėgmė. Nepaisydama balso galvoje, sakančio neieškoti problemų, kurių negalėčiau pakelti, iš skalbinių krepšio ištraukiau jo marškinius... ir ant vieno iš rankogalių pamačiau lyg kraują išsiliejusį lūpdažį. Krūtinę suveržė skausmas.
Numetusi drabužį ant grindų, apsisukau ir išėjau, trokšdama atsidurti kuo toliau nuo Gideono. Kol neapsivėmiau arba neapsiblioviau.
– Eva! – šūktelėjo jis, kai lėkiau pro jį. – Kas, po velnių, tau yra?
– Eik šikt, mulki.
– Prašau?
Man suėmus rankeną, jis mane pačiupo ir, griebęs už alkūnės, apsuko. Sukdamasi trenkiau jam antausį taip, kad galva loštelėjo į šalį, o mano delnas užsidegė.
– Prakeikimas, – sumurmėjo jis, suimdamas mane už rankų ir purtydamas. – Nedaužyk manęs, po perkūnais!
– Neliesk manęs! – Nuogi jo delnai ant nuogos mano odos – to jau per daug.
Jis atsitraukė nuo manęs.
– Kas, po velnių, tave apsėdo?
– Mačiau ją, Gideonai.
– Matei ką?
– Koriną!
Jis susiraukė.
– Apie ką kalbi?
Išsitraukusi telefoną, kyštelėjau nuotrauką jam į veidą.
– Pričiuptas.
Gideono žvilgsnis susitelkė į ekraną ir netrukus jo veidas pragiedrėjo.
– Pričiuptas darantis ką? – paklausė jis pernelyg švelniai.
– Atsiknisk. – Pasisukau link durų, kišdama telefoną į kišenę. – Paraidžiui neaiškinsiu.
Jis trenkė delnu į stiklą ir laikė duris uždarytas. Savo kūnu užtvėręs man kelią, pasilenkė ir sušnibždėjo man į ausį:
– Taip. Taip, po paraliais, paaiškinsi man paraidžiui.
Smarkiai užsimerkiau, nes mūsų stovėsena palei duris pažadino karštų prisiminimų bangą, kai pirmą kartą buvau Gideono kabinete. Jis mane sustabdė lygiai taip pat, vikriai viliodamas, įtraukdamas į aistringą glėbį ant tos pačios sofos, ant kurios ką tik vyko kažkas tokio galingo, kad ji net pajudėjo iš vietos.
– Nejau nuotrauka nėra geriau nei tūkstantis žodžių? – sušnypščiau pro sukąstus dantis.
– Na, Koriną sušiaušė. Kuo tai susiję su manimi?
– Juokauji? Išleisk mane.
– Nematau čia nieko juokingo. Tiesą sakant, nemanau, kad kada nors esu šitaip pykęs ant moters. Ateini čia su savo neaišku iš kur ištrauktais kaltinimais ir neva teisuolišku mėšlu...
– Aš esu teisi! – Apsisukau ir nėriau jam po ranka, taip sukurdama tarp mūsų reikiamą atstumą. Būti arti jo buvo pernelyg skaudu. – Niekada tavęs neapgaudinėčiau! Jei norėčiau dulkintis su visais aplink, pirmiausia su tavimi išsiskirčiau.
Atsirėmęs į duris, Gideonas sukryžiavo ant krūtinės rankas. Jo marškiniai vis dar nebuvo sukišti į kelnes ir ties apykakle atviri – šitoks jis man buvo labai seksualus ir viliojantis, o tai dabar tik dar labiau supykdė.
– Manai, apgaudinėjau tave? – tarė jis trumpai, šaltu balsu.
Giliai įkvėpiau, kad nuvyčiau skaudų jo ir Korinos paveikslą ant sofos, stovinčios už manęs.
– Paaiškink, kodėl ji buvo čia ir paskui taip atrodė. Kodėl tavo kabinetas atrodo šitaip? Kodėl tu taip atrodai?
Jo žvilgsnis nuklydo prie sofos, paskui į ant grindų besimėtančią pagalvėlę, paskui vėl į mane.
– Nežinau, kodėl Korina čia buvo ar kodėl šitaip atrodė. Nemačiau jos nuo vakar vakaro, kai buvai su manimi.
Vakarykštis vakaras atrodė lyg vykęs prieš šimtmetį. Troškau, kad jo iš viso nebūtų buvę.
– Bet aš nebuvau su tavimi, – priminiau. – Ji sumirksėjo savo blakstienomis ir pareiškė, kad nori tave su kai kuo supažindinti, ir palikai mane stovėti.
– Kristau. – Jo akys degė. – Tik nepradėk vėl.
Piktai nubraukiau skruostu riedančią ašarą.
Jis suniurzgė:
– Manai, kad su ja nuėjau todėl, kad mane užliejo troškimas vėl būti šalia jos ir toliau nuo tavęs?
– Nežinau, Gideonai. Tu pametei mane. Tai ir atsakyti turi tu.
– Tu mane pametei pirma.
Man atkaro žandikaulis.
– Netiesa!
– Prakeikta tiesa. Kone tą pačią akimirką, vos mums atvykus, išlėkei. Turėjau tave rasti, o kai radau, šokai su tuo mulkiu.
– Martinas – Stentono sūnėnas!
O kadangi Ričardas Stentonas buvo mano patėvis, Martiną laikiau šeimos nariu.
– Man nerūpi, tegul būna kad ir kunigas. Jis nori tave patvarkyt.
– O Dieve. Tai absurdas! Gana kreipti kalbą. Aptarinėjai darbo reikalus su savo partneriais. Ten stovėti buvo nejauku. Tiek man, tiek jiems.
– Tai – tavo vieta, nesvarbu – jauku tau ar ne!
Atlošiau galvą, lyg jis būtų man smogęs.
– Ką?
– Kaip jaustumeisi, jei nueičiau nuo tavęs per tavo agentūros vakarėlį, nes imtum kalbėtis apie kokią nors kampaniją? O vėliau rastum mane šokantį su Magdalena?
– Aš...
Dieve. Apie tai nepagalvojau.
Gideonas atrodė ramus ir nesutrikęs, savo tvirtu kūnu rėmėsi į duris, bet jaučiau po tykiu paviršiumi raibuliuojantį pyktį. Jis nuolat traukė žvilgsnį, ypač tada, kai kunkuliavo aistra.
– Mano vieta – stovėti šalia tavęs, palaikyti tave ir – taip, po velnių, tiesiog kartais atrodyti gražiai tau prie šono. Tai mano teisė, pareiga ir privilegija, Eva, lygiai taip pat, kaip ir tavoji.
– Maniau, kad darau tau paslaugą, pasitraukdama iš kelio.
Pakilęs jo antakis buvo nebylus sarkastiškas atsakymas.
Sukryžiavau rankas ant krūtinės.
– Ar todėl nuėjai su Korina? Baudei mane?
– Jei norėčiau tave nubausti, Eva, išperčiau.
*****************
Sylvios Day kūriniai užima pirmą vietą The New York Times ir kituose tarptautinių bestselerių sąrašuose. Ji yra daugiau nei dešimtį apdovanojimų pelniusių romanų, parduodamų daugiau nei keturiasdešimtyje šalių, autorė.
Dvidešimtyje šalių rašytoja užimą pirmą vietą perkamiausių autorių sąrašuose ir yra skaitytojų mėgstama kaip įvairių žanrų atstovė. Visame pasaulyje išleista milijonai Sylvios Day knygų. Goodreads Choice Award rašytoja nominuota geriausia autore, Amazon svetainėje jos kūriniai įverinti kaip geriausi metų meilės romanai.
Sylvia Day laimėjo RT Book Reviews Reviewers’ Choice Award ir yra dukart nominuota prestižiniam JAV meilės romanų apdovanojimui RITA. Šiuo metu Sylvia Day yra JAV meilės romanų rašytojų asociacijos prezidentė. Asociacija vienija 10 000 autorių. Neseniai rašytoja pasirašė sutartį su žurnalu Cosmopolitan ir leidykla „Harlequin“ išleisti Cosmo Red Hot Reads knygų seriją.