Seksologija – tai bendras terminas pavadinti mokslinius žmonių lytinio potraukio ir seksualinio elgesio tyrimus, o šiuo mokslu užsiimantys profesionalai vadinami seksologais.
Yra manančių, kad seksologai ir sekso terapeutai – vienas ir tas pats. Kai kurie seksologai iš tiesų nusprendžia tapti sekso terapeutais (kitaip tariant, dirbti su pacientais gydymo įstaigose), tačiau daugelis kitų renkasi seksualinio elgesio tyrėjų, lytinio švietimo specialistų arba viešosios politikos konsultantų profesijas.
Melburno mieste Australijoje dirbanti seksologė Isiah McKimmie žurnalui „Huffington Post“ teigė, kad dėl pareigų pavadinimo žmonės dažnai susidaro klaidingą nuomonę apie jos darbinį ir asmeninį gyvenimą.
„Manęs dažnai klausia, koks „keisčiausias“ darbe matytas dalykas, nes daugelis mano, kad žmonės pas seksologus lankosi dėl keistų priežasčių. Tačiau iš tiesų sutinku labai paprastus žmones ir sprendžiu paprastas problemas, pavyzdžiui, jei pacientai skundžiasi, kad jų lytinis potraukis žemas, kad mylėdamiesi nejaučia emocinio ryšio su partneriu arba negali patirti orgazmo, – teigia ne tik seksologe, bet ir sekso bei porų terapeute dirbanti I. McKimmie. – Taip pat pasitaiko žmonių, manančių, jog esu pamišusi dėl sekso. Tikrai ne! Aš labai paprastas žmogus ir mėgstu mylėtis tradiciniais būdais.“
Kad geriau suprastume, ką veikia seksologai ir kaip jais tampama, pasikalbėjome su keletu šioje srityje dirbančių specialistų.
Tapti seksologu galima įvairiais būdais
Yra universitetų, kuriuose galima rinktis seksologijos arba žmonių lytinio potraukio bakalauro arba magistro studijų programas, tačiau priklausomai nuo juos dominančių klausimų, seksologais dažnai tampa kitas sritis (pavyzdžiui, sociologiją, psichologiją, biologiją, visuomenės sveikatą, antropologiją ir kt.) studijavę specialistai.
„Seksologai paprastai turi magistro ar daktaro laipsnį arba kokį nors kitą už bakalaurą aukštesnės pakopos studijų diplomą, – savo tinklaraštyje teigė Alfredo Kinsey’io instituto tyrėjas, socialinės psichologijos specialistas Justinas Lehmilleris. ؘ– Yra vien tik seksologijai skirtų mokymų ir sertifikavimo programų, tačiau norint tapti seksologu jos nebūtinos.“
Norint vadintis seksologu oficialaus sertifikato nereikia, tačiau daugelis specialistų nori gauti kvalifikaciją iš profesionalių organizacijų, pavyzdžiui, Amerikos seksologijos valdybos arba Tarptautinio Amerikos seksologijos koledžo. Kad gautų sertifikatą, kandidatas privalo pateikti magistro arba doktorantūros diplomą, turėti darbo patirties toje srityje ir būti atlikęs nustatytos trukmės mokymus, tačiau priklausomai nuo sertifikato, reikalavimai gali skirtis.
Kai kurie seksologai vėliau tampa sekso terapeutais. Kiti renkasi dirbti ne gydymo įstaigose – pavyzdžiui, atlikti lytinio potraukio tyrimus, dirbti lytinio švietimo srityje arba tapti visuomenės sveikatos klausimų konsultantais. Pasak San Rafaelyje, Kalifornijoje dirbančios seksologės Claudios Six, nuo tada, kai ji pradėjo dirbti prieš 30 metų, ši sritis gerokai pasikeitė.
„Tada nebuvo daug mokymų programų ir reikėjo kelią prasiskinti patiems. Aš baigiau psichologinių konsultacijų magistro programą, nes norėjau daugiau sužinoti apie terapiją, – pasakoja ji. – Vėliau įstojau į klinikinės seksologijos doktorantūros programą, nes norėjau pasigilinti į fiziologinius lytinio potraukio aspektus. Vėliau gavau Amerikos seksologijos valdybos sertifikatą, be to, daug metų vysčiau savo įgūdžius klinikinėse konsultacijose su vienais geriausių šios srities specialistų.“
Seksologai savo žinias gali panaudoti daugeliu būdų
„Seksologai gali užsiimti labai įvairia veikla. Aš pasirinkau vykdyti mokslinius tyrimus, mokyti, rengti dirbtuves bei teikti tarpdisciplininių tyrimų duomenimis paremtus patarimus (tačiau jie – ne terapija)“, – pasakoja seksologas, rašytojas bei Vašingtono universiteto sociologijos profesorius Pepperis Schwartzas.
Sekso terapeutais dirbantys seksologai dirba su klientais – tiek individualiai, tiek poromis. Jie bando padėti pagerinti klientų lytinį gyvenimą ir išspręsti įvairias problemas, pavyzdžiui, jei skiriasi partnerių lytinis potraukis, nepavyksta pasiekti orgazmo arba poros nustoja mylėtis. Sekso terapeutai privalo turėti tam tikras kvalifikacijas – turėti magistro arba daktaro laipsnį psichologijos, terapijos arba konsultavimo srityje, baigti būtent sekso terapijai skirtus mokymus ir turėti klinikinės patirties. Tačiau, pasak I. McKimmie, taip būna ne visada. (Florida – vienintelė JAV valstija, kurioje norintis praktikuoti terapeutas privalo turėti sertifikatą).
„Deja, šiuo metu trūksta reglamentų, todėl seksologu ar sekso terapeutu gali vadintis kas tik nori, – teigia ji. – Jei ieškote pagalbos šioje srityje, patarčiau pirmiausia patikrinti to žmogaus kvalifikaciją.“
Jeigu ieškote sertifikuoto sekso terapeuto, galite apsilankyti Amerikos lytinio švietimo specialistų, konsultantų ir terapeutų asociacijos tinklapio sudarytame sąraše bei rasti jūsų regione praktikuojantį seksologą.
Susitikę su klinikinės seksologijos specialistu nesitikėkite fizinio kontakto
„Kai pasakau, kad esu klinikinės seksologijos specialistė, kartais žmonės mano, kad užsiimu praktine veikla, – teigia C. Six. – Visai ne. Apie savo darbą pasakyčiau taip: „daug kalbų ir jokio veiksmo“. Nesu vadinamoji „surogatinė partnerė“ – tai visai kita profesija, kurios atstovai iš tiesų mylisi su klientais.“
McKimmie tvirtina, kad jos klientai taip pat turi panašių klausimų ir kartais nerimauja dėl to, ką reikės daryti sesijoje su seksologu. Ji patikina, kad tikrai nereikės būti nuogiems ar užsiimti lytiniais aktais.
„Mano sesijos panašios į įprastas psichoterapeutų sesijas, tačiau jose būna ir lytinio švietimo elementų, – aiškina ji. – Jei reikia paaiškinti smulkiau, naudojuosi išorinių lyties organų modeliu arba diagrama vadovėlyje. „Praktinių“ arba seksualinių „namų darbų“ užduodu tik tada, kai ateina tinkamas laikas.“