Apie tai internetiniame žurnale psycologies.ru svarsto Anrejus Rosschinas (A.R.), Maskvos nacionalinio tyrimų universiteto Aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius, ir Mišelis Schneideris, rašytojas, knygų apie psichoanalizę autorius (M.S.).
- Aistra. Kas tai?
A.R.: Mes dažnai aistrą siejame su meile. Tačiau būna ir aistringa neapykanta, aistringas prisirišimas – visi jausmai, nuspalvinti aistros įgauna kitokią išraišką. Aistra gali būti ir griaunanti.
M.S.: Tai stiprus prisirišimas prie kito žmogaus, besiremiantis tam tikru trūkumu. Mums trūksta to, ką užvaldome. Tačiau ne kiekviena meilė yra aistra ir ne kiekviena aistra perauga į meilę. Aistros apimtam žmogui giliai širdyje patinka nemylėti ir nebūti mylimam.
- Negi meilė ir aistra visiškai nesusijusios?
- M.S. – Aistra, skirtingai nei meilė, neatskiriama nuo kūniškųjų pojūčių. Šiandien jau labai retai širdžių vienybė būna be kūnų vienybės. Mylėdami mes jaučiame kito buvimą šalia, net jei jis ir labai toli. Aistros apimti net ir būdami greta esame toli nuo vienas kito.
A.R. – Santykių pradžioje aistra visuomet yra. Žmogus gali sakyti savo partneriui: „aš tave myliu“, tačiau tai greičiau reiškia „aš tavęs noriu“ – „noriu ne tik seksualiai, bet ir kad tu visuomet būtum šalia“. Pamažu aistra perauga į meilės santykius. Mylimas žmogus užima vietą jūsų vidinėje realybėje ir net kai jo nėra šalia, galima jį jausti, apie jį galvoti. Skirtingai nei aistra, meilė gali laukti.
Meilės santykiai jokiu būdu nereiškia aistros mirties: gal ir neliepsnoja jausmai, kaip per pirmus pasimatymus, tačiau yra ugnis, kuri šildo. Partneriai ima galvoti apie bendrą gyvenimą, vaikus, apie tai kaip išlaikyti pasitikėjimą vienas kitu... Taip aistra „perdirbama“ į meilę.
- Kodėl jaunystėje dažnas svajoja patirti aistringą beprotišką meilę?
A.R.: Mūsų noras patirti tokią meilę susijęs su troškimu pajusti gyvenimo pilnatvę. Todėl aistros apimtam žmogui ir reikalingas partneris – ne dėl to, kad jį pažintų, mylėtų, o tam, kad jaustų, jog jo gyvenimas yra vertingas. Ir šiuo atveju mes labai sunkiai išgyvename neigiamą atsaką: nes iš pradžių gauname, o po to iš mūsų atimama – ne meilė, o viltis, kad šie santykiai galėjo suteikti mano buvimui tikslą. Dažnai apimti aistros partneriai įsivaizduoja esantys viena esybe – ir šiuo atveju aistra „parazituoja“ ne moters ir vyro, o daug archaiškesniais motinos ir kūdikio, kurie kažkada iš tiesų buvo vienu, santykiais. Vienas giliausių mūsų pasąmonės norų grįžti į tą būseną.
Ir aistra gali jį patenkinti. Tačiau kaip ir vaikas atitrūkęs nuo mamos ima domėtis pasauliu, taip ir partneriai aistrai blėstant grįžta į realybę. Kartais toks atsiskyrimas gali būti labai skausmingas, tuomet stengiamasi bet kokia kaina išlaikyti vienybės iliuziją. Jeigu vienas partnerių „išsiveržia į laisvę“, kitam tai gali sukelti tokį pat aistringą pyktį ar agresiją, kartais net troškimą nužudyti arba pačiam suvesti sąskaitas su gyvenimu, juk be aistros objekto gyvenimas rodos neįmanomas.
M.S.: Taip, aistra ir realybė sunkiai suderinamos. Aistra – tai priklausomybė, kai visas pasaulis susiveda į vieną žmogų. Mums trūksta vieno žmogaus ir pasaulis atrodo tuščias. Tačiau tas, kurio mums trūksta, iš tiesų esame mes patys. Aistra, galima sakyti, kančios giminaitė. Ji įmeta mus į užburtą ratą: mylimasis tampa vieninteliu žmogumi, galinčiu išvaduoti iš kančių, kurias pats ir sukelia.
- Kam tada mums ta aistra? Ar kiekvienas galime ją patirti?
M.S.: Tas, kuris galvoja, kad aistra jį aplenks, daug beprotiškesnis, už tą, kuris pažino jos gelmes. Dėl ko mums mylėti iki beprotybės? Ogi dėl nieko. Tiesiog. Kad sugebėtume „išeiti“ už savo asmenybės ribų. Kad prarastume protą, laiką, patys save. Kartais santykiai, kurie mums nieko neduoda ir niekur neveda – vienintelė išeitis išlikti gyviems.
A.R.: Aistra svarbi kaip gyvenimo energija, kuri ne tik ardo, bet gali ir kurti, jeigu tik netampa laukiniu žvėrimi, o išlieka tam tikra jėga, su kuria žmogus gali sugyventi. Aistrą galime užslopinti, tačiau tuomet prarasime gyvenimo energiją. Tačiau aklai ja sekdami, sunaikinsime save ir kitus. Tik sugebėjimas ją valdyti leis mums degti ir mylėti, patiems išlikti laisviems ir neriboti kitų.