– Tikra meilė. Kas tai?
– Mylėti iš tikrųjų, vadinasi, tikėti, kad mylėdami kitą sužinome tiesą apie save. Mylime tą, kuris ar kuri, žino atsakymą (arba vieną atsakymų) į mūsų klausimą: „kas aš esu?“.
– Kodėl vieni žmonės moka mylėti, o kiti – ne?
– Kai kurie žmonės moka prišaukti meilę: jie žino, kokį „mygtuką“ reikia spausti, kad juos pamiltų. Tačiau patys jie nebūtinai įsimyli, greičiau žaidžia katės-pelė žaidimą su savo grobiu. Kad mylėtum, turi pripažinti, kad tavo gyvenimas nepilnas, kad tau reikalingas kitas žmogus, tau jo trūksta. Tie, kurie galvoja, kad gali gyventi gerai ir vieni, nemoka mylėti – jie nepažįsta nei meilės rizikos, nei pasitenkinimo ja. Kartais jie tai žino ir dėl to išgyvena.
– Garsusis Žakas Lakanas sakė: „Meilė visuomet abipusė“. Tiesa? Ar tinka tai ir mūsų laikams?
– Ši frazė dažnai kartojama nesuvokiant jos prasmės. Ji visiškai nereiškia, kad užtenka ką nors įsimylėti, kad patys būtumėte pamilti. Ji reiškia: „Jei aš tave myliu, tu tame dalyvauji, nes tavyje yra tai, kas man sukelia meilę. Tai abipusis jausmas, nes meilė, kurią tau jaučiu kyla kaip atsakas tam, kas tavyje yra. Mano jausmai tau – ne tik mano, bet ir tavo reikalas. Mano meilė kalba apie tave tai, ko tu pats nežinai“.
– Kodėl mes pasirenkame Jį arba Ją. Juk neatsitiktinai?
– Egzistuoja tai, ką Froidas vadina meilės sąlyga, troškimo priežastimi. Tai tam tikras bruožas (arba jų derinys), kuris konkrečiam žmogui nusprendžia jo meilės pasirinkimą. Kartais tai beveik neapčiuopiami dalykai. Pavyzdžiui, vienas Froido pacientas įsimylėjo moterį pamatęs, kaip ant jos nosies krenta saulės spindulys.
– Sunku patikėti, kad meilė užgimsta iš tokios smulkmenos!
– Tai, kaip realybėje veikia mūsų pasąmonė, pranoksta bet kokią išmonę. Jūs net neįsivaizduojate, kiek visko mūsų gyvenime, meilėje, lemia smulkmenos. Ypač vyrams. Mes dažnai randame tokių „meilės priežasčių“, kad suveiktų meilės mechanizmas. Moters pasirinkimui įtaką daro detalės, kurios primena mamą, tėtį, ką nors iš vaikystės. Vis dėlto jos meilės forma artimesnė erotomanijai nei fetišizmui: jai svarbu būti mylimai. Vyras turi ja domėtis – dažniausiai tai yra būtina sąlyga, kad moteris įsimylėtų arba bent sutiktų būti artima.
– O kaip gi erotinės fantazijos?
– Moters fantazijos, sąmoningos ir nesąmoningos, greičiau apsprendžia ne partnerio pasirinkimą, o tai, kas jai teiks seksualinį pasitenkinimą. Vyrams – priešingai. Jų fantazijas puikiai iliustruoja „meilės iš pirmo žvilgsnio“ istorijos. Lakanas mėgo pasakoti pavyzdį iš Getės romano „Jaunojo Verterio kančios“: herojus įsimyli Šarlotę per pirmą susitikimą pamatęs, kaip ji valgydina vaikus. Motiniški bruožai iškart pagimdo meilę.
Kitas atvejis – iš mano praktikos: penkiasdešimtmetis direktorius renkasi sau sekretorę. Vos išvydęs dvidešimtmetę moterį įsimyli. Vėliau per analizės seansą, išsiaiškinome, kas užkūrė įsimylėjimo mechanizmą. Jos elgesyje jis pastebėjo tai, kas priminė jo pirmąjį darbo pokalbį, kai pats buvo jaunuolis. Galima sakyti, kad tam tikra prasme jis įsimylėjo save. Šiuose pavyzdžiuose matome dvi Froido nurodytas meilės rūšis: mes mylime arba tuos, kurie mus gina (šiuo atveju mama), arba narcizišką savo įvaizdį.
– Atrodo, kad mes tik marionetės...
– Ne, nieko nėra iš anksto parašyta konkrečios poros santykiuose, nėra instrukcijų ar taisyklių. Jų susitikimas neužprogramuotas kaip spermatozoido ir kiaušidės susitikimas. Vyrai ir moterys kalbasi, jie gyvena žodžių erdvėje – ir tai yra svarbiausia. Meilės savybės priklauso nuo kultūrinio konteksto. Kiekviena civilizacija savaip struktūruota lyčių santykius. Štai dabar vakaruose „idealios meilės visam gyvenimui“ modelis pamažu užleidžia vietą „greitiems santykiams“ ir įvairiems scenarijams: alternatyviems, nuosekliems ir vienu metu.
– Vadinasi, amžinai meilei galas?
– Balzakas „Žmogiškojoje komedijoje“ rašė, kad aistra, kuri nėra suvokiama kaip amžina, yra niekinga. Tačiau ar įmanoma meilės santykiuose jausti liepsnojančią aistrą visą gyvenimą?
Kuo labiau vyras pasišvenčia vienai moteriai, tuo labiau tikėtina, kad su laiku ji įgauna motinos statusą. Kuo labiau ją myli, tuo stipriau dievina, kelia ant pjedestalo. O kai moteris prisiriša prie vieno vyro, jį „kastruoja“. Būtent todėl idealių santykių kelias itin siauras. Pavyzdžiui, Aristotelis manė, kad geriausias santuokinės meilės tęsinys – draugystė.
– Aristotelis gal ir teisus, bet bėda ta, kad vyrai nesupranta, ko nori moterys, moterys – ko iš jų laukia vyrai.
– Iš tiesų realizuoti Aristotelio modelį trukdo tai, kad dialogas tarp priešingų lyčių neįmanomas: kiekvienas mylintis žmogus iš esmės yra pasmerktas amžiniems bandymams suvokti partnerio kalbą. Veikdamas apgraibomis jis ieško rakto į pilį, kuri nuolat keičiasi. Meilė – nesusipratimų labirintas, kuris neturi išėjimo.