Mane užvaldė apatija, aš jaučiuosi taip blogai, kad sunku tą nusakyti žodžiais, todėl ne visi mane supranta, ir ne visiems galiu pasipasakoti, kad sulaukčiau protingo patarimo. Aš praradau norą gyventi. Nebežinau kaip toliau turėčiau kapstytis iš savo tokios būsenos.
Kristina
Psichologo kometaras:
Labas, Kristina. Suprantu, kad tai, kaip dabar jautiesi tave neramina. Ypač dėl to, kad, kaip teigi, anksčiau jauteisi kitaip. Jau žengei pirmą žingsnį – parašei mums. Juk tam irgi reikia pastangų ir motyvacijos, kurios tau paskutiniu metu trūksta.
Taip pati minėjai, kad turi draugų. Nors sakai, kad tau jų nebereikia, bet kartu ir sunku būti vienai. Tik sakai, kad ne visiems gali papasakoti, kaip jautiesi. Kartais labai sunku savo jausmus išgyventi savyje. Galbūt visgi turi žmogų, kuriam gali papasakoti kaip tu jautiesi. Pasidalinus savo liūdesiu dažniausiai jis sumažėja. Taip pat visada gali kreiptis pas psichologą, kuris tave išklausys ir padės išspręsti susidariusią situaciją.
Minėjai, kad tave užvaldė apatija. Apatija dažnai atsiranda tada, kai nematai prasmės savo veikloje, gyvenime. Siūlau pagalvoti, kas tau teikia džiaugsmą ir dažniau užsiimti ta veikla.
Sakai, vienai sunku būti, bet draugų lyg ir nebereikia, gal padėtų buvimas tarp naujų žmonių, atrastum naujų draugų. Galbūt padėtų nauja veikla. Mintys būtų užpildytos apie naują veiklą ir apatija pamažu dingtų.
Ačiū tau, Kristina, už laišką, linkiu nenuleisti rankų ir nugalėti apatiją bei blogą jausmą.