Paprastai skandalo metu galvoje sukasi tokios mintys:
– Aš blogas, reiškia, turiu atsiprašyti ir kažką pakeisti savyje. Pasakyk man, ką keisti.
– Tu blogas, tu turi kažką pakeisti savyje. Tuojau pasakysiu ką ir kodėl.
Mes iš visų jėgų stengiamės „suimti save į rankas” (ir laukiam to iš partnerio) ir sugalvoti, kaip pakeisti savo elgesį.
Tačiau bėda ta, jog pati idėja išspręsti problemą ieškant kaltininkų – niekam tikusi. Jūs tik tarkuojate vienas kitą, svaidotės ultimatumais, deratės ir netgi kažką lyg ir susitariate. Tačiau viskas lieka kaip anksčiau. Prisirišimo panika lieka, kur buvusi, dėl to tuojau pat atsiranda naujų pretekstų susipešti.
Svarbiausia yra pasiekti naują santykių kokybę, suformuoti tarpusavyje patikimą prisirišimą. Tą patį, kuris leis neįsmukti į nuoskaudą ir nesislapstyti nuo kontakto.
Tačiau prieš pradedant galvoti, kaip tai padaryti, būtina išsiaiškinti vieną esminį dalyką: ar apskritai esama tarp jūsų to prisirišimo. Nes viskas, ką mes čia kalbame, tinka toms poroms, kurios nori būti drauge ir tuo pat metu laiko vienas kitą artimais žmonėmis. Turėkite galvoje: jums niekas neiškelia uždavinio „nesipykti” ir „neišsiskirti”. Jūsų pagrindinis tikslas – gerai jaustis ir elgtis kaip žmonės.
Vienas iš būdingų santykių su patikimu prisirišimu ypatumų – kai juose esama lygmens „tik tu”, kai reikalingas būtent šis žmogus ir joks kitas jūsų netenkins.
Štai dar keli požymiai:
Lankstumas. Man patinka būti su tavimi, bet jeigu prireiks, galėsiu pabūti be tavęs.
Pasitikėjimas. Mes brangūs vienas kitam, aš tai tiksliai žinau. Jeigu iškils bėda, tu būsi su manimi.
Atsparumas ir ištvermė. Nemalonu laikinai išsiskirti, tačiau, kai vėl susitiksime, viskas bus gerai.
Nepriklausomybė. Mes neprivalome užtikrinti vienas kitam laimės. Mes patys atsakingi už savo laimę ir nuotaikas, tačiau atsižvelgiame, jei kitam blogai.
Vientisumas. Aš matau tavo privalumus ir trūkumus tuo pat metu, o ne paeiliui tai vienus, tai kitus.
Atvirumas. Mes galime pasikalbėti apie jausmus – be jokių tarpusavio kaltinimų. Aš priimu tavo jausmus ir poreikius ir nepykstu dėl jų.
Neverta ieškoti ir tikėtis santykiuose pilno šių požymių rinkinio, ar gailėtis, kad požymiai jūsų poroje veikia ne pilnu pajėgumu. Tai viso labo orientyrai, kurių lygis gali svyruoti, priklausomai nuo partnerių gyvenimo konteksto ir streso lygio. Tačiau visi šie požymiai vienaip ar kitaip būdingi konstruktyviems santykiams.
Taigi, partnerystę tikrai verta išsaugoti, jeigu:
– jums (ir vyrui, ir žmonai) skaudu dėl to, kad santuoka braška. Jeigu esama skausmo, reiškia, esama prisirišimo;
– jums net į galvą nešaus idėja kažką pakeisti partneryje, kažkaip jį „pagerinti” (kad būtų jaunesnis, gražesnis, turtingesnis ir t.t.). Vartotojiškas požiūris į žmogų kaip į naudingų funkcijų rinkinį – tai ne prisirišimas. Prisirišimo atveju žmogus mums reikalingas todėl, kad tiesiog reikalingas, jis ne automobilis ir ne darbovietė, kad keistume jį į geresnius variantus;
– jūsų poroje, nežiūrint į nesutarimus, esama emocinio jautrumo, išsaugotas pasitikėjimas vienas kitu;
– kritiškais momentais (liga, rimta problema) pamirštate visas savo pretenzijas vienas kitam ir pradeda darniai veikti. Kaip vieninga komanda;
– net kai pykstatės širdies gilumoje žinote, kad mylite šį žmogų;
– susitaikę jaučiatės netgi kažkaip artimesni vienas kitam.
Puiku, jei pavyks savarankiškai pakilti į tą artumo lygmenį, kuris leis puikiai jaustis. Jeigu paaiškės, kad išpainioti santykių kamuolį pernelyg sudėtinga, visada galima kreiptis į specialistą.