Po to sekė kasdieniai ilgi pokalbiai visomis įmanomomis temomis, po mėnesio susitikom. Jis man patiko, aš patikau jam. Kalbėdavom dažnai, pilve skraidžiojo drugeliai, šypsodavausi vos apie jį pagalvojus, o ir visi aplinkiniai sakė, kad manęs tokios laimingos iki tol nematė. Graži pasaka tęsėsi tris mėnesius, kol staiga man kažkas pasidarė.
Ėmiau jo vengti, staiga nebejaučiau jokio malonumo jį matydama, vis dažniau pykdavomės. Jis pykdavo, kad niekuomet nerandu jam laiko, o aš tiesiog nenorėjau. Galiausiai susiginčijom galutinai, net nesusitikom išsiaiškinti, kas ir kaip, tiesiog vieną dieną nustojom bendrauti.
Jaučiau, kad pasielgiau teisingai, nebetęsdama draugystės su juo, maniau, kad jis tiesiog ne man. Bet… Jis taip manęs ramybėj ir nepaliko. Kas kiek laiko vis parašydavo, paklausdavo, kaip sekas, kas naujo mano gyvenime. Ir nors burbėdavau, kad jis neatstoja, giliai širdy džiaugiausi, kad mane prisimena.
Po kelių mėnesių nusprendėm susitikti, vėl pabandyti. Deja, jis į pasimatymą vėlavo daugiau nei pusvalandį, o tai mane suerzino ir jo nebesulaukiau… Tačiau kas pusę metų vis tiek susirašydavom. Metų pradžioje nutrūko dar vieni nenusisekę santykiai, o po kelių savaičių visai netikėtai po dvejų nesimatymo metų sutikau būtent jį. Kartą trumpam susitikom, šnektelėjom, buvo gera šalia jo, vėl sukilo visi prisiminimai, supratau, kuo jis kadaise mane sužavėjo, norėjau tiesiog būti šalia jo.
Problema, kad jis turi merginą ir manęs jam visiškai netrūksta. Mokslo metų pradžioj persikrausčiau į kitą miestą studijuoti, ir pasikeičiau. Atsipalaidavau, nebesitikėjau jo sutikti kiekviename žingsnyje, pamiršau visas nuoskaudas, prisiminimai taip nebekankino, tačiau jis vėl parašė.. Kai to visai nesitikėjau.. Ir mano pasaulis dužo – vėl ėmiau svajoti apie jį, buvimą kartu, mintys tiesiog persekioja.
Negaliu negalvoti, kas būtų, jeigu būtų, beviltiškai noriu grįžti atgal ir pakeisti savo poelgius, noriu, kad viskas būtų kitaip. Trokštu jį pamatyti, pakalbėti, išsiaiškinti tiek daug dalykų, atsiprašyt (rašiau jam laišką, tačiau negavau atsakymo, o jis šiuo metu gyvena ne Lietuvoj). Manau, kad mes susipažinom ne laiku, buvom maži ir naivūs, dabar viską daryčiau kitaip. Problema, kad jis neleidžia man ramiai gyvent. Net ir gavus jo paprastą žinutę skraidau padebesiais, šypsausi iki ausų ir jaučiuosi laiminga. O dabar..
Šiuo metu vaikino neturiu, tačiau manau, kad viena iš priežasčių yra ta, kad negaliu pamiršti to vaikino, nėra dienos, kad apie jį negalvočiau, tiesą sakant, vis dar neprarandu vilties, kad kada nors galim būt kartu, noriu jį sutikti, gyvenu juo.. Ir žinau, kaip tai beviltiška, bet nesugebu kovoti su tomis mintimis, nebežinau, ką daryti.. Labai prašau patarimo, kaip kovoti su mintimis apie jį, kaip pamiršti ir ramiai gyventi toliau.
Izabelė (vardas pakeistas)
Pataria praktinės psichoterapijos centro vadovaujamo S.Kovaliovo vedančioji specialistė, psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė:
Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame prašote patarimo kaip kovoti su savo mintimis ir pamiršti vaikiną, su kuriuo praeityje santykiai beveik trumpam pavyko, tačiau nutrūko, nes “tiesiog vieną dieną nustojote bendrauti”.
Vienas iš galimų paaiškinimų gali būti taip vadinamas – Zeigarnik efektas – pavadintas praėjusiame amžiuje gyvenusios psichologės Blumos Zeigarnik pavarde. Užėjusi į kavinę su būriu studentų dėstytoja buvo nustebusi, kad padavėjas be jokių užrašų puikiausiai įsiminė visų klientų užsakymus.
Susidomėjusi ji pasiteiravo padavėjo, kaip jam taip pavyksta. Išaiškėjo, kad jis puikiausiai prisimindavo neįvykdytus užsakymus, tačiau juos kaip mat užmiršdavo, kai tik užsakymas buvo įvykdytas. Bluma Zeigarnik ėmė tyrinėti šį efektą ir nustatė, kad nutrauktas veiksmas yra įsimenamas geriau, negu užbaigtas. Tad ir neužbaigti santykiai, veiksmai, planai, atmintyje sukuria įtampą, kuri atslūgsta tik darbą užbaigus.
Iš Jūsų laiške aprašytos situacijos, galima daryti prielaidą, jog įtampa ir minčių virtinė tęsiasi būtent todėl, jog nei vienas iš judviejų neįvykdėte savo “užsakymo iki galo”.
Patarimas būtų – priimti tvirtą ir vienareikšmį sprendimą santykius, kurie buvo ten ir tada, užbaigti. Nustoti kovoti su savo mintimis ir drąsiai prisipažinti, jog per tris, jau negrįžtamai prabėgusius, metus buvo pakankamai progų ir galimybių sukurti naujus santykius, bet nei vienas iš jūsų jomis nepasinaudojote, nes:
Galbūt labiau patinka turėti TIK svajonę apie galimus idealius santykius?
Prisiminimai, apie neigiamą buvusių santykių patirtį, stabdo kurti kažką naujo?
Bijote prisiimti asmeninę atsakomybę, kuri būtina santykiams, kad jie gilėtų, tvirtėtų ir tęstųsi? ir t.t.
Bet koks nuoširdus ir atviras atsakymas sau leis užbaigti neesamus santykius, atsisakyti iliuzijos ir nukreips Jūsų dėmesį kitur. Ypač todėl, jog ir pati puikiai suvokiate, nes rašote:” Manau, kad mes susipažinom ne laiku buvom maži ir naivūs, dabar viską daryčiau kitaip.” Būtent taip ir elkitės darykite kitaip, kitur ir su kitu, tačiau pasitikėdama ir tikėdama savimi, prisiimdama atsakomybę už pasekmes. Aktyviai, drąsiai kurkite savo gyvenimą, planuodama norimą ateitį ir mėgaudamasi dabartimi. Tik praeitį palikite praeičiai, juk gyvenimas nesuteikia progos pirma rašyti juodraštį, o vėliau viską perrašinėti į švarraštį, kiekviena akimirka tikra ir vertinga, nes nepakartojama ir unikali.