Arba didžiojo rusų klasiko A.Puškino sparnuotoji frazė: “Kuo mažiau mes moterį mylime, tuo labiau patinkame jai”. Ką nors panašaus turbūt girdėjai ar skaitei ir tu, nes šias santykių taisykles pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis mėgsta pritaikyti bei interpretuoti ne tik vyrai, bet ir moterys.
Jomis naudojamasi metant kaltinimus, meldžiant atleisti, pranašaujant santykių ateitį, konstatuojant įvykusias skyrybas. Šiomis taisyklėmis šventai tiki ir ministrai, ir profesoriai, ir valstybės tarnautojai, ir virėjai, ir kiemsargiai. Gal net pats kada nors esi suskėlęs panašią mintį. Trumpiau tariant, šios sparnuotos frazės tapo aksioma — tiesa, kurios nereikia įrodinėti.
Visiškai neketinu mėginti atsakyti į klausimą kodėl? Man kur kas labiau rūpi kaip ir kiek, t.y. kaip reikia tą moterį mesti, kad ji vis karščiau tave mylėtų ir pati kartųsi ant kaklo? Kaip ją reikia nervinti, kad ji tuo pat metu jaustųsi devintame danguje iš meilės? Ir kiek blogų savybių reikia, kad ji nuo tavęs niekada nepabėgtų?
Pažinties slėpiniai
Pirmoji ir esminė susipažinimo taisyklė: jokiu būdu to nedaryk. Nes į vyrą, kuris pirmasis veržiasi susipažinti, ramiai reaguoja tik tokios merginos, kurios šventai tiki: jos nuostabios, gražios, stulbinamos, todėl vyrų atakos — savaime suprantamas dalykas. Bet su tokiomis merginomis tau susipažinti nereikia! Tau reikia tokių kaip mes — kuklių, bet žinančių savo vertę.
Kodėl tokia vyrų iniciatyva nesveikintina? Nes giliai širdyje mes tikime: jei vaikinas pats ieško būdų susipažinti, jam kažkas ryškiai ne taip. Arba jis visiškas nevykėlis, kuris jau šimtą metų neturėjo normalios merginos. Arba jis vedęs. Arba per daug prisiskaitęs praktinių patarimų, kaip bendrauti su aplinkiniais, todėl iš visų jėgų stengiasi apsimesti, kad yra mielas, draugiškas, atviras. O gal jis apskritai koks maniakas? Todėl idealiausias būdas — viską susukti taip, kad pažintis atrodytų atsitiktinė. Tarsi tu nė nemanei to daryti, tiesiog taip išėjo. Situacijų prigalvoti visai nesunku.
Pavyzdžiui, galima netyčia ant merginos užvažiuoti dviračiu. Arba pasinaudoti Hugh Granto metodu iš filmo “Noting Hilas” — netyčia išpilti ant merginos kokio nors gėrimo (aišku, verčiau ne karštos arbatos ar kavos). Galop judu kas nors gali supažindinti. Jeigu nieko neišeina, bent jau sugalvok pateisinamą pažinties pretekstą: užkalbink ne dėl to, kad ji — tavo svajonių moteris, o dėl kitų priežasčių. Klausimas Kur įsigijote mano svajonių šunį? — visai neprasta pradžia.
O kas toliau?
Merginos telefono numeris jau tavo kišenėje. Prasideda kitas emocingas bei jaudinamas etapas. Skambinti ar neskambinti — štai kur klausimas. Vyrų leidiniuose vieninga nuomonė šiuo klausimu nepateikiama: vieni pataria skambinti, bet ne anksčiau kaip po trijų dienų. Yra ir tokių, kurie pataria skambinti tik po savaitės, o pokalbį pradėti taip: “Labas! Žinai, tvarkiausi užrašų knygutę ir radau šį numerį, bet niekaip neprisimenu, kieno jis. Taigi paskambinau paklausti, iš kur mane pažįsti.”
Visiška nesąmonė. Žodžiu, esmė tokia: jei paskambinsi iš karto — blogai. “Taip ir žinojau, kad jis užkibo”, — pamanys mergina. Jei sugalvosi skambinti po trijų dienų, per tą laiką ji gali užsilaukti skambučio ir gerokai įsižeisti.
“Dėkui, bet turiu kitų planų”, — nenustebk išgirdęs tokius žodžius, ištartus pabrėžtinai maloniu, bet šaltu tonu. O jei būsi iš tų, kurie laikysis patarimo skambinti po savaitės ir pasakyti, kad nė nenutuoki, kam skambini, mergina garantuotai nuspręs: esi visiškas gaidys arba ožys. Ir bus teisi. Neapsigauk, moterims nepatinka nei gaidžiai, nei ožiai. Joms patinka geri, bet sunkiau pasiekiami. Idealus variantas — labai geras ir visiškai nepasiekiamas.
Ką siūlau? Iš viso neskambinti. Verčiau pasistenk, kad vėl netyčia susitiktumėte. Netikėtai atsitrenk į ją gatvėje (“Oi, tu čia dirbi? Gyveni?!”). Lyg tarp kitko atsidurk toje pačioje kavinėje, kur ji pietauja (“Draugas rekomendavo, sakė, čia skanus maistas”). Bet kuriuo atveju pamatęs ją džiaugsmingai nustebk. Būk malonus ir teigiamas.
Paaiškink, kad pametei jos telefono numerį ir manei jau niekada jos nebesutiksiąs. Bet va kaip viskas puikiai išėjo! Patikėk, iš tokio balto melo gausi keliagubos naudos. Pirma, tau nereikės sukti galvos medituojant klausimą skambinti ar neskambinti. Nesikankinsi spėliodamas, ar ji tau davė tikrą numerį.
Paskambinus neteks mikčioti: “Labas, čia Tomas. Pameni, susipažinome klube? Kai apsaugininkai mane lydėjo lauk...” Antra, mergina tikrai nepamanys, kad užkibai ir dabar bėgiosi iš paskos it šunytis. Trečia (tai itin svarbu) — ji nuspręs, jog judu suvedė likimas! O su juo ginčytis neverta.
Pirmojo pasimatymo takais
Atėjo metas imtis konkrečių veiksmų! Kodėl? Nes vadinamasis glotnusis periodas — tas romantiškas etapas, kai vaikštote susikibę rankytėmis, kai negalite nustygti vietoje laukdami pasimatymo, kai vakarieniaujate žvakių šviesoje, kai vaikštinėjate iki išnaktų, nes negalite išsiskirti, — tikrai nuostabus. Bet tik arba ankstyvoje jaunystėje (kai namie sėdi tėvai ir rinktis nėra iš ko), arba sulaukus brandaus amžiaus — kai tavo mergina jau tiek visko matė, kad truputis romantikos visai praskaidrintų jos būtį.
Be abejo, glotnusis periodas šauniai atrodo knygose bei filmuose. Tačiau tikrame gyvenime normali, meilei pasirengusi ir jos ištroškusi mergina pradeda panikuoti, jei po trečiojo susitikimo vaikinas vis dar laiko ją už rankytės ir į nieką daugiau nesikėsina. “Ar jam viskas gerai?”, “Ar man viskas gerai, jei jis manęs nenori?” — štai kokios mintys tuo metu zvimbia jos smegenyse.
Žinau, žinau, moteris sudėtinga suprasti. Viena vertus, mus nervina bernai, kuriems rūpi tik seksas. Kita vertus, tie ilgi pasivaikščiojimai susikibus rankytėmis ir nieko daugiau — nervina labai. Mums reikia aistros. Tos iš kojų verčiančios abipusės audros, nuo kurios net rankų plaukeliai šiaušiasi. Juk mus suvedė likimas! Ar jis vargintųsi dėl banalaus pasitampymo susikibus rankomis?!
Todėl jei nenori įsipainioti į begalinę susirašinėjimo, šypsenėlių ar susiskambinimų rutiną (“Gal papietaukime?”, “Ką veiksi rytoj? O poryt po pusiaunakčio?”), nesisukiok aplinkkeliais. Neleisk merginai apsigalvoti! Neversk jos sukti galvos sprendžiant dilemą, kada metas tau atsiduoti ir ar tas metas apskritai kada nors ateis. Pritrenk ją čia pat, po tos atsitiktinės pažinties, ir neleisk atsipeikėti. Pakviesk kur nors švęsti susitikimo.
Sužavėk ją: leisk jai kalbėti apie save, kiek tik nori, šok, dainuok, deklamuok, leiskis į beprotiškus žygius. Žodžiu, daryk viską, kad ji pamestų protą ir atsidurtų tavo glėbyje šventai įsitikinusi: taip nutiko dėl galingos abipusės aistros bei likimo. Jei ne šios jėgos, ji tikrai nebūtų taip pasielgusi.
Antrojo pasimatymo keliais Dabar, kai judu jau susitikinėjate, svarbiausia pademonstruoti viską, ką turi geriausia. Ne, nekalbu apie dvasinius dalykus. Kalbu apie tai, ką gebi. Gal skambini gitara? Gal bent lūpine armonikėle groji? Žaidi biliardą? Pademonstruok, kaip šauniai vairuoji, kaip tave vertina kolegos, kiek daug draugų turi, kaip lengvai pakeli ją ant rankų, kaip puikiai mėtai į krepšį ir net išmanai apie drabužių dermę. Tačiau visus vertingus charakterio bruožus — jautrumą, švelnumą, dėmesingumą, dosnumą, darbštumą, tvarkingumą — kol kas slėpk devyniais užraktais.
Nesiginčiju, šios savybės be galo vertingos, tačiau joms dar ankstoka skleistis. Kodėl? Todėl, kad prie gera greitai įprantama. Tokia jau žmogaus prigimtis: ji visada ieško kokio nors bet. Jeigu sugalvosi merginai pademonstruoti viską, ką turi geriausia, gali nė neabejoti: netrukus ji būtinai pradės ieškoti bent menkiausių trūkumų. Juk turi būti balansas! Darbštus, bet... darboholikas. Tvarkingas, bet... užknisa tas lakstymas paskui kiekvieną dulkelę. Geras, bet... visiškas mėmė. Dėmesingas, bet... pernelyg įkyrus.
Jei sugalvosi merginai pademonstruoti visus blogiausius bruožus, jiems taip pat atsiras bet. Pavyzdžiui, jei nuolat akcentuosi savo taupumą, įsivaizduok, kaip nudžiugs (gal net susigraudins) mergina, kai tu pagaliau ką nors jai nupirksi — net jei tai bus elementariausia bandelė su uogiene. Ji nuspręs, kad tai dėl jos vienintelės taip pasielgei. Ji privertė tave pasikeisti!
Tas pats taikytina ir kitomis situacijomis. Parodyk, kad esi alergiškas bet kokiai jautriai romantiškai lyrikai, o nuo švelnumų tave pykina. Tada ir elementarus Tu man patinki ją paveiks stipriau nei dešimt meilės serenadų po langais.
Tačiau pagrindinis trūkumas, kurį tiesiog privalai rodyti ir pabrėžti, — visiškas, absoliutus, totalus nesugebėjimas mylėti. Kaip tokį elgesį pateisinti, sugalvok pats. Gal kadaise kokia nors žiauri būtybė sužeidė tau širdį. Gal iki šiol negali atsigauti po siaubingų skyrybų (idealiausia, jei palikai tu, o ne tave, bet vis tiek dėl to kankiniesi). Gal šiaip nemoki jausmų reikšti žodžiais. Pagalvok, užtat kas nutiks, kai pagaliau tuos jausmus išreikši! Efektas, kurį šie žodžiai padarys, prilygs atominės bombos sprogimui, Gedimino bokšto griūčiai ar žiniai, kad nuo šiol vienas litas bus lygus vienam eurui. Ir visa tai — tik iš meilės jai!
O nuo šiol — ilgai ir laimingai
Dar kartą primenu: nieku gyvu neprisipažink, kad esi geras — juk nenori gauti į kailį, nes nepakankamai stengiesi? Bet drauge privalai būti geras! Susipainiojai? Tikslinu: turi atrodyti nuostabus žmogus, kuris iš visų jėgų stengiasi apsimesti niekšu. Čia kaip batonas su kondensuotu pienu — tobulas derinys, dėl kurio galvą pameta visos merginos.
Daugiausia džiaugsmo moteriai teikia galimybė atrasti naujų mylimojo savybių. Ir tikėjimas, kad tos savybės atsirado tik jos dėka. Tu turi būti patikimas kaip akmeninė siena. Bet ne šiaip siena, o siena, ant kurios nuolat mėgina užsikarti tuntai priešų.
Pavyzdžiui, kokios dažytos blondinės iškirptėmis iki bambos ir sijonais iki pažastų. Tegul jos kabarojasi, bet tą akimirką, kai, atrodo, jau pasieks savo tikslą, krinta žemyn ir pralaimi. Nes viršuje stovi ji, tavo moteris, kuri stebėdama krintančius priešus švyti iš laimės: “Štai kaip man pasisekė!” Dėl tokio elgesio ji greičiausia niekada nebus rami it barsukas, užtat ilgalaikė jos laimė garantuota.
Ir dar. Verčiau nemėgink sąmoningai keisti tų savo savybių, kurias moterys laiko esant būdingas tik vyrams ir tradiciškai nepataisomas. Tarkim, nebandyk nesikeikti stebėdamas krepšinio rungtynes. Arba sąmoningai nuleisti unitazo dangtį. Nes mes žinome: vyrai nepataisomi. Tai mums suteikia nors ir menkutį, bet vis tiek pranašumo jausmą.