Kardų arkos tradicija greičiausiai prasidėjo Didžiosios Britanijos Kariniame jūrų laivyne, tačiau dabar ji yra paplitusi po visą pasaulį ir po skirtingas kariuomenės rūšis. Kardų arka gali būti ruošiama, kai bent vienas iš naujavedžių yra karininkas. Tai – didžiulis pagarbos ženklas.
Visi arką sudarantys kariai turi būti apsirengę paradines uniformas. Vadovaujantis karininkas užtikrina, kad visi 6–8 (kartais ir daugiau) kariai išsirikiuos pagal visas taisykles. Tuomet atsiveria bažnyčios (koplyčios ar bet kokios kitos vestuvių vietos) durys ir karininkas pristato porą – „Ponios ir ponai, leiskite man pristatyti...“ Žinoma, būtinai paminimas karinis laipsnis.
Tuomet kariai suformuoja kardų arką. Tai padaryti nėra taip jau paprasta – reikia koordinacijos ir tradicijos išmanymo. Visų pirmą, kardai neturėtų liestis – tarp jų galų turėtų būti šioks toks tarpas. Antra, aštrūs ašmenys turi būti nukreipti į viršų, tolyn nuo arka žygiuojančių naujavedžių. Tai daroma ne dėl saugumo, o dėl pagarbos – negalima ašmenų nukreipti prieš tarnybos draugą.
Kartais kardai yra nuleidžiami, sudarant barjerą žygiuojantiems naujavedžiams. Tai gali būti proga pasakyti linkėjimą arba paprašyti jaunųjų pasibučiuoti. Jauniesiems pražygiavus pro paskutinę arką, vienas iš karių kardo plokštuma švelniai pliaukšteli nuotakai per užkapalį, pasveikindamas ją su atėjimu į šeimą. Pavyzdžiui, „Sveika atvykusi į laivyną“. Jei nuotaka yra karė, tuomet ši ritualo dalis yra praleidžiama.
Per kardų arkas žygiuoja tik naujavedžiai – kitiems šventės dalyviams tokia garbė nėra suteikiama. Ceremonijai vadovaujantis karininkas nurodo kariams išsiskirstyti ir išvykstama į vakarėlį. Jame, beje, kariai dažnai pasirodo persirengę – švęsti su paradine uniforma nėra labai patogu, o ir pats vakarėlis juk nėra formalus.
Įdomu tai, kad nors ši tradicija yra paplitusi visame pasaulyje, tačiau skirtingose šalyse ji atrodo skirtingai. Vokietijoje formuojama tik viena arka ir jokių papildomų tradicijų nėra numatyta.