Iš pradžių atskirkime juokingą melą nuo piktybiško. Juokingas melas – kutenimas. “Tavo nugara balta”. “Tave kviečia viršininkas”. “Ten tavęs policija atvažiavo”. VRS kamera simuliuoja gyvenimišką atsitikimą. Iš pradžių sukyla nerimas, po to atslūgsta. Tai buvo tik pokštas. Tuomet juokiesi kartu su kitais.
O štai kitoks melas - iš pradžių tikimės gero, po to paaiškėja, kad viskas negerai. Tuomet nepalengvėja, o priešingai, įsižeidžiame ir pykstame. “Kaip tu galėjai slėpti?”; “Kodėl sakei viena, o padarei kita?”; “Kaip aš galiu tavimi po to pasitikėti ?”
Vienas žinomas paradoksas yra toks. Išeina žmogus ir sako: “Tai, ką aš dabar sakau, yra melas. Ar Jūs tikite šiais žodžiais? “
“Taip,-“ atsako nustebę klausytojai.
“Aha. Tikite. Gerai, vadinasi, aš meluoju. Taip ? Meluoju, kad tai yra melas - reiškia, kalbu tiesą!”
“Tada netikime!”
“Jei netikite, kad tai melas, vadinasi, manote, kad tai tiesa. Taip? Tiesa, kad aš meluoju. Taigi, tai iš tikrųjų melas ”.
Klausytojai iš pradžių kažką mintyse galvoja. Pala… kai tikime, kad tai melas, tai tiesa. Kai tikime, kad tai tiesa, tai melas. Hmm… Jų lūpos juda. Po to vienas būtinai pasako:”Nekabink makaronų…Galvą skauda.”
Išspręsti šį paradoksą mūsų protas atsisako. Todėl, kad jis apima du skirtingus dalykus: kalbantį žmogų ir tai, apie ką jis kalba. Beprasmiška taikyti melo ar tiesos sąvokas savo paties sakomai kalbai. Ir iš viso, kaip patikrinsi, kur tiesa ? Ką, esi dievas? Kaip kiti patikrins, ką tu iš tikrųjų galvoji? Ką, jie telepatai?
Prieš penkis šimtus metų dauguma Žemės gyventojų buvo įsitikinę, kad ligas sukelia raganos. Mes žiūrime į tuos žmones ironiškai.
Dar prieš porą šimtų metų daug kas šventai tikėjo, kad pelės užgimsta iš purvo. Mes žiūrime į tai iš aukšto.
Dauguma mūsų mano, kad ligas sukelia mikrobai. Ką apie mūsų žinias manys žmonės po kelių šimtų metų ?
Štai ir išeina, kad normalus žmogus gyvena anapus ir tiesos, ir melo. Jis tik mano, kad kažką žino. Jam tik atrodo, kad tiesa yra tokia ir ne kitokia. Tokie jau mes visi riboti. Dar daugiau. Ir svetimų minčių ir norų mes nežinome. Nes mintys yra paslėptos po kiekvieno iš mūsų kaukole. Niekas tiksliai nežino, ką kas galvoja. Mes sakome. O jie gali tik tikėti ar netikėti.
Mes gyvename pasaulyje, pagrįstame spėlionėmis, pasitikėjimu ir nepasitikėjimu.
Nuo pat mažens iki senatvės mes negalime tikrai žinoti, ar tiesa, ką mums pasako, pavyzdžiui, apie ateitį. “ Naktį ateis Kalėdų Senelis ir atneš žaislų geriems vaikams”. Tikime ir nemiegame naktimis. Jis neateina? Paaiškina: “Tu tuomet jau miegojai”.
Orų prognozė: “Rytoj respublikoje palis”. Tikime! Nelijo? Teisinasi: “Mes nesakėme, kad tiksliai lis. Mes tik prognozavome, o prognozės…”
“Aš tau tikrai grąžinsiu tuos pinigus po mėnesio, pamatysi”. Tikime, nors ir kažkaip neramiai. Negrąžina. Aiškina: “Supranti, aš pats maniau, kad gausiu, mane patį apgavo, supranti? “
“Mūsų partija, laimėjusi rinkimus, padarys viską, kad Jūs gyventumėte geriau!” Tikime, nors ir nelabai. Balsuojame. Po rinkimų gyvename kaip ir anksčiau. Kaip taip? Atsako: “O Jūs patys ką galvojate? Vis laukiate mamytės? Patiems reikia už save atsakyti. O ne iš mūsų prašyti.”
Gal Jūs žinote, kas įvyko prieš kelis metus Kosove? Televizija rodė vis tuos pačius degančių namų kadrus. Pamenate? Kariaujantys vaikinai jautė mirtį ir matė lavonų abiejose pusėse. Tai buvo siaubas. Tačiau kaip tai paaiškinti? Tik pradedi kalbėti - prasideda skirtumai. Serbai papasakos viena. Albanai - kita. Kroatai - trečia. Amerikiečiai papasakos tai, ką jiems papasakojo CNN žurnalistai. Ateina į galvą tik frazė: ”Išsakyta mintis yra melas”.
Štai yra labai geras Kurosavos filmas “Rasiomono vartai”. Yra plėšikas, yra išprievartauta mergina. Yra jos miręs vyras. Yra liudininkų. Kas atsitiko? Kiekvienas liudininkas pasakoja savo versiją. Vienas - kad plėšikas miške užpuolė vyrą ir nužudė, o mergina buvo ne prieš, nes jai plėšikas patiko. Kitas - kad ji buvo prieš, bet vyras ją pats atidavė plėšikui. Ji jam už tai atkeršijo, ir pati paprašė vyrą nužudyti. Dar viena versija - kad vyras iš pradžių kovojo dėl žmonos, po to išsigando, o vėliau iš gėdos japoniškai nusižudė.
Jeigu Jūs paklausinėtumėte kalinių, ar jie nuteisti teisingai, labai dažnai išgirsite: ”Aišku, ne. Tai teisėjas sukčiavo, liudininkai melavo. Aš tik aplinkybių auka”. O nusikaltimo aukai atrodys kitaip. Nesuprantu, kaip įmanoma dirbti teisėju! Kur tiesa?
Man atrodo, kad atsakymas daugeliu atveju gali būti tik toks: yra įvairios tiesos versijos. Kiekvienas mato, girdi ir jaučia pasaulį vis iš savo kampo. O pasaulis ne dvimatis ir net netrimatis. Tai kažkas, kas nuolat keičiasi erdvėje, kaip debesys danguje. Pasižiūrėkime į debesų formą. Vienas pasako, kad tai – žmogaus veidas. Kitas pasako, kad tai greičiau mašina. Trečias pabando jį suprasti ir sako: “aha, matau. Tikrai, mašina”. Stop ! Tai retas abipusio supratimo momentas. O po to ateina trečias: ”Kur ?” Pažiūri - o ten jau visai kitas vaizdelis. Štai taip.
Aš nežinau, kaip žmonės apskritai susišneka. Manau, kad be dievo įsikišimo čia neapsieita. O gal žmonės tik apsimeta, kad supranta vienas kitą? Pavyzdžiui, apsimeta dėl jausmų - iš meilės ir pagarbos. Pažiūros skiriasi. O jausmų pasauliu mes visi esame panašūs. Kai kurie filosofai, pavyzdžiui Buberis ir Vitgenšteinas manė, kad supratimas įmanomas tik tarpuose tarp žodžių. Tuose tarpuose, kai mes nemeluojame.
Ar galima apgauti mirtinai sergantį žmogų, kad jis pasveiks? Galima bandyti apgauti jį žodžiais. Bet jeigu žmonės supranta vienas kitą tarp žodžių… Manau, tuomet mes nieko neapgausime. Jei mes jį mintyse jau palaidojome, jis tai pajus. Jei mes bijosime mirties kartu su juo, jis tai irgi pajus. Pajus mirštantis ir tą, kuris nebijo mirties - kunigą ar indų tikėjimo atstovą. Todėl tokiems žmonėms geriausiai ir sekasi nuraminti mirštančiuosius. Nepaisant kreivų reanimatorių žvilgsnių. Reanimatoriai gelbėja gyvybę. Mirštančių globėjai gelbėja sielą.
Man atrodo, kad sielos gilumoje mes visada žinome tiesą. Tik išsakyti jos nemokame.
O.Lapinas
