Man šokas. Rodos, kad mano gyvenimas sugriuvo. Aš negaliu susitaikyti, kad jis buvo su kitom. Mano emocijos keičiasi nuo visiškos apatijos, noro pradingti ir nieko nejausti iki isterijos priepuolių ir visa apimančios neapykantos jam, noro atkeršyti. Kartais norisi, kad jo nebūtų šioje žemėje išvis...
Dabar jis sako, kad tai aš pati jį pastūmėjau paguodos ieškoti pas kitas, nes jo pasaulis žlugo, kai palikau jį. Bet aš išėjau, nes mano nusivylimas kaupėsi ilgą laiką. Jis negirdėjo, ko prašiau, ko norėjau, ką sakiau. Buvo tik jis ir jo polinkis į priklausomybes... Aš buvau tokia pavargusi taip gyventi, aš tenorėjau šiek tiek daugiau atsakomybės, mažiau konfliktų, mažiau melų. Man nepatiko, ką jis darė.
O aš jau buvau pradėjus juo tikėti ir vėl, mūsų bendra ateitimi, vaikus gimdyti jam norėjau. Kodėl tai mano atsakomybė, kad jis žvalgosi į kitas? Jis prisipažino, kad ir vėl vos nenuklydo į kairę būdamas išgėręs... Kad geidžia kitų...
Aš nesuprantu pati, ar noriu būti su šiuo žmogumi - vieną akimirką žiūriu į jį ir jaučiu tik tuštumą, rodos, kad niekada daugiau nebegalėsiu mylėt kaip anksčiau mylėjau, kad kažkas manyje nutrūko... O kitą akimirką mano siela rauda iš skausmo pagalvojusi, kad nebebus jo mano gyvenime, nes jis dalis manęs, taip jį myliu. Kartu mes 8 metai.
O gal jau per daug šiukšlių mūsų santykiuose, gal per daug vienas kitą priskaudinom? O gal dar įmanoma būti laimingiems, žiūrėti ta pačia kryptimi? Bet kaip patikėti juo, kad būsiu vienintelė? Kaip patikėti pažadu, kad bus atsakingas? Kaip atrasti tikėjimą, kurio nėra, o širdyje vien pyktis ir neapykanta?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Iš jūsų laiško girdisi, jog išgyvenate skausmą. Nusivylimą, kurio priežastys tarsi veja viena kitą. Jus išdavė žmogus, kuriam suteikėte dar vieną galimybę. Kita vertus, grįžimas pas jį lyg vėl grąžina prie to, dėl ko visgi buvote pasirinkusi jau nebūti kartu. Labai paradoksalu, tačiau neretai taip atsitinka, jog matydami, kad santykiuose yra du žmonės, visgi imame ir pasitraukiame į santykį su savimi.
Kuomet jūs kalbate apie savo mylimą žmogų, ypatingai paskutiniuose sakiniuose apie bandymą pamatyti ir netgi patikėti tuo, ko nėra, iškyla vaizdas, tarsi bandytumėte derėtis ne su juo, o pati su savimi. Matote kito pasirinkimą gyventi, kuris jus žeidė ir toliau žeidžia, tačiau vis stengiatės save įtikinti: „O gal galiu gyventi ir su tokiu?“.
Žinoma, tas savęs įtikinimas labiau skamba kaip tikėjimas, jog mylimas vyras vieną dieną ims gyventi kitaip, sugebės išpildyti jūsų troškimus ir sukurs gyvenimą, kokio trokštate. Tik kas tokio su juo turi įvykti, kad jis būdamas su jumis aštuonerius metus, staiga imtų elgtis kitaip, naujai ir būtent taip, kas leis jums pajusti santykių džiaugsmą.
Kuomet jūs kalbate apie meilę, svarbu suprasti, jog negalėjimas perklausti santykio arba sunkumas iš jo pasitraukiant nebūtinai susijęs su šiuo jausmu. Neretai tai gali būti nerimas kaip būti vienai, baimė keisti aštuonerius metus trukusį gyvenimą, tai išties labai rimtas žingsnis. Nežinia, o kas bus po to. Per tiek laiko, kiek jūs esate kartu, žmonės susikuria sau stabilumą.
Visai nesvarbu, ar tai teikia daugiau džiaugsmo, ar nusivylimo ir kančios. Tas pastovumas, tam tikra rutina keistai, bet riša mus vienas prie kito. Ir net patiriant savo orumo menkėjimą, negalėjimą pasitikėti ir jausti saugumą, nėra taip paprasta atsisakyti ilgai ugdytų vilčių, svajonių, planų, kurie siejosi būtent su šiuo žmogumi.
Jūs išsakėte tikrai daug nusivylimo, bejėgiškumo ir nesaugumo šiuo metu išgyvenamų santykių atžvilgiu. Dėl to tikrai verta pajausti, pamąstyti, ką talpina tai, dėl ko jūs liekate juose. Ir ar tikrai galėtumėte likti kartu, jei kas nors pasakytų, jog turite rinktis ne tai, ko viliatės, o tai, kas yra šiandien?
Kita vertus, pasirinkimas likti drauge išties turėtų eiti kartu su pasirinkimu suprasti kas jūsų santykyje kuria nesaugumą. Tai reiškia, jog išgyvenus daug nusivylimų ir nepasitenkinimo vienas kito atžvilgiu, nederėtų kliautis savaime įvyksiančiais pokyčiais ar santykių gerėjimu. Tai gali atsirasti tik jei patys tai darysite.
Čia kalbu apie poros konsultaciją ir bendrą ieškojimą kaip būti kartu, kad santykis būtų saugesnis ir panašus į glaudimąsi, artėjimą, kūrimą, o ne minų lauką, kuomet nežinia kur slypi dar vienas jus vienas nuo kito nutolinantis pasirinkimas, posūkis.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.