Kodėl mane visą laiką traukia kitos moterys? Na, atrodo, ko gi reikia? Žmona, vaikai, ramus gyvenimas. Tačiau vis mąstau, kad su kita moterimi užmegzti romaną būtų taip įdomu ir patrauklu. Jau daug metų apie tai svajoju, ir, jaučiu, kad kitaip ir nebegaliu.
Ankščiau tarsi save slopindavau, vis bandžiau kažkaip susilaikyti, slopinti savyje tą jausmą. Dabar jau nebegaliu. Žinoma, įvyko romanas, aš puikiai jaučiuosi, o svarbiausia - nėra kaltės jausmo. Po vieno romano - kitas. Ir vėl. Daug metų tiesiog neleidau sau apie tai galvoti.
Tad kaipgi čia yra? Lyg ir turėtų būti kitaip. Puiki šeima, jokių minčių apie kitas moteris, jokių romanų, tad kodėl taip traukia? Tarsi užburtas, jokia logika, mąstymai, filosofijos nepadeda.
Tiesiog svajoju, negaliu atsilaikyti, krentu į romantiškus santykius ir taip gera.. Kaip čia atsilaikyti, kur čia tas šuo pakastas? Kodėl gi jau nebegaliu atsilaikyti? Kur problema? Kaip spręsti?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KODĖL TRAUKIA KITOS MOTERYS?
Taip, žmogaus sielai neužtenka to, ką ji turi. Manau, kad jūs pats atsakėte į savo klausimą, kodėl jus traukia kitos moterys: „žmona, vaikai, ramus gyvenimas“ jums tiek pat svarbu, kiek „užmegzti romaną... įdomu ir patrauklu“.
Jūs pasidalinote savo sielą. Saugumo bei prisirišimo poreikį jūs tenkinate su savo žmona, o naujumo ir patrauklumo - su kitomis moterimis. Žmonės dažniausiai nesitenkina tuo, ką turi, jiems reikia iššūkių. Čia būtų tas pats, kaip klausti: kodėl pabaigę mokyklas žmonės dar eina toliau studijuoti? Ar tai duoda kokios nors naudos?
O kokia nauda iš kelionių - argi mums neturėtų užtekti gyvenimo savo krašte? Ne, tolimesnės studijos ir tolimos kelionės - tai sveikos sielos iššūkiai. Tai yra kažkas, kas yra įdomu ir patrauklu. Ir tai, kad mes priimame tuos iššūkius, visai nereiškia, kad mes nuvertiname vidurinę mokyklą ar gimtąjį kraštą.
Todėl potraukis kitoms ir fantazijos apie kitas būdingi daugeliui porų, kurios gyvena kartu daug metų. Tai - ne problema. Problema kitame - ar mes galime prisiimti atsakomybę už jų slėpimą?
Jūs stebitės, kad nejaučiate kaltės jausmo. Jūs tarsi nujaučiate, kad taip būti neturėtų. Taip yra todėl, kad jūs girdėjote, jog šeimoje svarbu ištikimybė. Ištikimybė - tai labai vertinama savybė.
Jūs girdėjote, kad daug šeimų išyra dėl alkoholizmo, charakterių nesuderinamumo ir dėl neištikimybės. Galvojant apie paskutinį punktą jums darosi neramu. Griauti santuoką? Na, ne. Jums būtų daug suprantamiau ir ramiau, jei jūsų santuoka nebūtų „graži“ ir jūsų šeima nebūtų „ideali“. Tuomet būtų lengviau tapti neištikimu.
O jei gyveni gražiai ir idealiai? Tuomet trūksta pasiteisinimo. Tiesą sakant, šie jūsų epitetai kelia daug abejonių. Ką reiškia „graži“ santuoka? Ką reiškia „ideali“ šeima?
Kiek supratau, apie savo slaptus romanus jūs žmonai nepasakojate. O ji ir neklausia. Greičiausiai ji apie juos stengiasi negalvoti, nors ir nujaučia. Jums abiem patogiau apie tai nekalbėti.
Kodėl jums atrodo, kad tai „graži“ šeima? Ar jūs slėptumėte nuo savo gero draugo, kad kažkas ruošiasi jį išduoti? Manau, sakydamas „graži“, jūs turite omenyje, kad jūs nekonfliktuojate, nekeliate vienas kitam pretenzijų, tai galima padaryti išvadą, kad jūs tiesiog vengiate aštrių kampų, nelabai sakydami vienas kitam, ko siekiate intymioje sferoje, kas jums patinka ir kas nepatinka. Ar tai „ideali“ šeima?
„Idealioje“ šeimoje esi atviras. Dabar jums, o galbūt - ir jūsų žmonai - tenka susidvejinti: išoriškai atlikti „idealių sutuoktinių“ vaidmenis, o paslapčia gyventi fantazijomis apie jaudinančius susižavėjimus. Ir kartais nuo karto šias fantazijas realizuoti.
Jums atrodo, kad išsakyti garsiai šias fantazijas - reiškia sugriauti jūsų santuoką. Ji kaip mat virstų „negražia“ ir „neidealia“. O jei jūs juos slėpsite, jūsų šeima ir toliau išliks graži. Beje, jeigu žmogus vadovaujasi kriterijumi „gražu- negražu“, jis taip ir mąsto.
Svarbiausia - gerai atrodyti, įvaizdis - tai viskas, galvok, ką apie tave žmonės pasakys - šitas kelias visuomet veda į veidmainystę. Ir ilgą laiką veidmainystė nekelia mums kaltės jausmo. Mes ją pateisiname, tarkime, sakydami: „Bet juk aš savo vaikais ir žmona rūpinuosi“, arba „Bet jus aš turiu teisę į šiokius tokius nedidelius nuotykius“, ir „Bet juk visi vyrai tai daro“. Jūs galite net įtikinti save, kad jūsų moterims pačioms to reikėjo, kad jos nuobodžiavo, buvo vienišos, nelaimingos, o dėka jūsų jos pražydo.
Tačiau jūsų laiškas ir jūsų klausimai rodo, kad jums nepavyksta visiškai pateisinti savo elgesio. „Šeimoje santykiai gražūs - vadinasi,- svarstote jūs - su manimi kažkas ne tvarkoje. O taip būti neturėtų - juk aš gyvenu idealioje šeimoje“.
Tai rodo, kad jūsų viduje ima busti nešvarios sąžinės jausmas. Tai dar ne kaltė, ne graužatis, tačiau jos daigas. Iš jo gali išdygti ir tai, ko jūs labiausiai bijote - konfliktas. Jūs nesąmoningai duosite žmonai dingstį save atskleisti.
Tikėtina, kad konfliktas prasidėtų nuo to, kad jūsų žmona kažką netyčia sužinotų. Jai tektų reaguoti šoku, pasimetimu ir ašaromis. Juk jos nuostabus vyras elgiasi taip „negražiai“! O dar yra vaikai, giminės, draugai ir pažįstami! Tai, kad susitepa jūsų šeimos įvaizdis - tik pusė bėdos. O kur dar jos pačios užgauta savimeilė!
Juk po šešiolikos bendro gyvenimo metų jai turėtų būti arti keturiasdešimties, tai ką jai dabar - pačiai pradėti vėlyvą romaną? Ir kokius ji turi šansus? Jai tektų imti jūsų nekęsti. Jums reiktų tam pasiruošti. Ar ji norėtų toleruoti šiuos romanus? Vargu. Ji prašytų jūsų pasirinkti - ji ar kita moteris.
Tuomet jums tektų patikrinti, ko vertos jūsų mylimos moterys. Ar jos priglaustų jus konflikto metu? Ar norėtų turėti reikalų su jūsų nepatenkinta žmona? Ar norėtų griauti jūsų gražią šeimą?
Kaip matote, jei jūs konfliktų nenorite, apdairiau yra neruošti jiems dirvos. Tarkime, jūs labai bijote pasakyti jai apie romanus. Tačiau jūs galite pasikalbėti apie jų šaknis. Jūsų žmona suprastų jus, jei jūs pasakytumėte: „Man kažko trūksta mūsų santykiuose“ arba „Ar tave vis dar tenkina seksas su manimi?“ Tačiau glaistymas ir kartojimas „pas mus viskas puiku“- palaiko veidmainiškumą, o atskleistas jis bus suvoktas kaip išdavystė.
Manau, kad jūs visa tai žinojote ir pats, ir jums tiesiog reikėjo, kad kažkas palaikytų jus. Palaikymas gali būti dvejopas: „Aš tave suprantu ir pateisinu - nieko čia baisaus nėra“, bei „Aš žinau, kaip tu jautiesi - tai nesmagu“. Norėjau būti arčiau antrojo. Nežinau, ar pavyko.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.