Mūsų santykiai pavydėtini: nuolatinis rūpinimasis vienas kitu, dėmesys, palaikymas, skatinimas tobulėti. Aplinkiniai nuolat žavisi mūsų gražia draugyste. Visuomet suprantame vienas kito poreikius bei pomėgius ir niekada dėl jų vienas kitam nepriekaištaujame.

Bet. Yra vienas jo būdo bruožas, galbūt savybė, su kuria aš niekaip nesusigyvenu – jis, matydamas, kad aš kažkuo nepatenkinta, be nuotaikos, nesistengia išsiaiškinti, kas negerai.

Žinau, tai skamba keistai po prieš tai aprašytų liaupsių. Tačiau mane be galo skaudina, kai mylimas žmogus nenori gilintis į kažkokią ištikusią bėdą, o laukia, kol ji pati išsispręs ir mano nuotaika pasitaisys.

Taip, mes be galo daug kalbamės, bet tik iki tos akimirkos, kai aš „užsiraukiu“. Tada jis manęs neklausia, kas blogai, o aš dėl to dar labiau pykstu. Po valandėlės galiu „sprogti“. Nesu naivi, žinau, kad vyrai minčių neskaito ir jiems reikia pasakyti, kas blogai.

Pavyzdys. Mudu sunkiame fiziškai žygyje. Aš pavargau, norėčiau valandėlei prisėsti ir užkąsti. Aš jam tai pasakau. Galbūt net kelis kartus. Meiliai, nepakeltu balsu. Tačiau jis, gero fizinio pasirengimo vyras, vis dar jaučiasi kupinas jėgų ir žygį norėtų tęsti.

Aš ne asilas, įsispyrusi nestoviu ir kartu su juo tęsiu kelionę. Tada imu po truputį širsti. Po valandėlės mano fizionomija persikreipia taip, kad kiekvienam sutiktajam aišku, kad kažkas blogai. Aišku, manasis draugas irgi ne aklas, mato mano rūškaną veidą. Tada jis pats ima širsti.

Aš jam dar sykį švelniai pasakau, kad tikrai norėčiau prisėsti pailsėti. Jis mane išgirsta, bet informacija kažkur pasiklysta jo smegenų vingiuose ir aš nieko nepešu. O tada kyla barnis. Kai atlėgstame, mūsų santykiai rutuliojasi taip pat tobulai, kaip ir iki tol. Tačiau taip ir liekame neišsiaiškinę pykčio priežasties iki galo. Tokie patys barniai kyla, kai man šalta, kai man nuobodu su jo draugais ir panašiai.

Mano klausimas gerb. psichologui būtų toks: kaip draugui turėčiau paaiškinti savo nepasitenkinimo priežastį, kad jis mane suprastų ir daugiau nesipyktume dėl tokių nereikšmingų dalykų?

Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas

KODĖL VYRAI NESUPRANTA MOTERŲ EMOCIJŲ?

Sveiki. Trumpai atsakyti į jūsų klausimą galima taip: nereikia vaikinui aiškinti savo nepasitenkinimo priežasčių, dar labiau - jūs netgi turėtumėte neleisti spręsti jam savo problemų. Būtent neleisti, nes jo sprendimai pagrįsti jo vertybėmis. O jūsų sprendimai - jūsų vertybėmis. Ilgas atsakymas būtų štai koks.

Kai jūs jaučiatės pavargusi ar sušalusi, jums iškyla pasirinkimas: pailsėti ir sušilti arba tęsti kelią toliau. Pasirinkimą turite padaryti jūs pati, tik informuodama draugą, ką ketinate daryti. O kodėl neišaiškinus jam savo nepasitenkinimo priežasčių? Todėl, kad jis tuo metu nepasiruošęs kalbėtis. O jei būtų pasiruošęs, išpažintų jums vyriškas vertybes. Pavyzdžiui, taip.

Kai jis eina, jis tiesiog eina ir jo tikslas - nueiti, nepaisant nuovargio, alkio ir šalčio. Tokiu būdu jis pagal nerašytą vyrų garbės kodeksą palaiko savigarbą. Jūsų pasiūlymai, paaiškinimai ir tikėjimasis, kad jis jus supras - visa tai per didelis uždavinys vyro psichikai.

Ir čia reikia griebtis lyčių psichologijos. Jos teisingumą jūs galite patikrinti, jei prisiminsite, kaip vyrai elgiasi su kitais vyrais, ir kaip jūs elgiatės su kitomis moterimis.

Vyro psichika skirta problemoms spręsti. Jei vyras mato aiškią problemą, o akivaizdaus sprendimo nėra, jis ima apie jį galvoti. Tuo metu jis įvertina savo „duomenų banke“ esančius sprendimus, sutikrina juos su savo sąžine ir savigarba, ir ima vykdyti. Jo „duomenų banke“ greičiausiai buvo toks variantas - „kai labai pervargsti, reikia ilsėtis“, tačiau jis kirtosi su savigarba ir vaikinas ėmėsi kito - „eiti nepaisant kliūčių“.

Keli vyrai, būdami kartu, tai puikiai supranta, ir arba šnekasi, arba trumpai pasitarę pasiskirsto pareigas. Jie nelinkę labai atsižvelgti į jausmus. Juk jie daro svarbesnį dalyką - sprendžia problemą.

Moters psichika skirta signalizacijai apie problemos keliamus jausmus. Jei moteris susiduria su problema, ji savo balsu, veidu ir emocijomis paskleidžia aplinkui save žinią, kuriai tikisi susilaukti atgarsio. Jos „duomenų banke“ yra labai daug veido išraiškų, balso intonacijų, kurios reiškia – „nelaiminga“, „nusiminusi“, „pavydi“, ir t.t. Kelios moterys drauge tai puikiai supranta ir gyvai aptaria, kas atsitiko. Jos atjaučia viena kitą.

Kai vyras ir moteris būna drauge, šis skirtumas anksčiau ar vėliau išryškėja. Jūs signalizuojate savo veidu: „man šalta, aš pavargau“. Jūs pasakote apie tai. Jūs tikitės atjautos, supratimo. Ir nežinote, kaip taip padaryti, kad jis ne tik jus išgirstų, bet ir sureaguotų.

Vaikinui jūsų žodžiai reiškia: štai tau dar viena problema - jos diskomfortas - spręsk ir ją. Jis nežino, kaip pataisyti jūsų nuotaiką. Jis tuo metu sprendžia kitą problemą - kaip susitvarkyti su fizinėmis kliūtimis ir nesuskystėti. Moterų problemų sprendimui jis neturi smegenų energijos. Nes visa ta jo energija eina kitur.

Tai, kad jūs nenorite sprendimo, o norite supratimo, jis negali suvokti. Kadangi svetimas vertybes galima suprasti teoriškai, bet sunku pajausti emociškai, tarp jūsų net ir aiškinantis gali kilti barniai. Ir kyla. Barniai išnyksta, jei jūs suprantate: aš pati gimdau savo pyktį, nes tikiuosi iš jo to, kam jis nepasiruošęs.

Taip, panašu, kad jūs tiesiog tikitės iš jo moteriško elgesio. O jis tikisi iš jūsų vyriško elgesio. O kodėl tarp jūsų padažnėjo barniai? Taip galėjo atsitikti dėl to, kai jūs esate per daug susipynę vienas su kitu, pamiršdami, kad be vienas kito yra dar draugės ir draugai. T.y., gali būti reikalingos vienos lyties kompanijos ir jums, ir vyrui, kuriose jūs pailsėtumėte savo siela. Ir tai nereiškia išdavystės.

Rašote, kad jūsų sąjunga yra labai graži ir kad jūs palaikote vienas kitą. Manau, kad tai įmanoma iki tam tikros ribos. Ten, kur jūs turite abipusio supratimą, ten, matyt, jūs esate panašūs. O ten, kur prasideda skirtumai, ten jūs negalite palaikyti vienas kito.

Bandyti keisti vienam kitą tikrai neverta. Ir tai nereiškia, jog viskas taip ir liks amžiams. Priimdama savo vyro psichikos ypatumus, jūs nenusiviliate ir nenumojate ranka: „jis niekuomet manęs nesupras“. Jis supras jus, bet mainais už jūsų supratimą. Kaip toks supratimas atrodytų jūsų aprašytoje situacijoje?

Jūs pavargote ir pasakote: „aš atsisėsiu ir pailsėsiu“. Jis sako: „baik, viskas gerai- einame“. Jūs sakote: „eik, viskas gerai, man reikia pailsėti“. Ir tiesiog atsisėdate ilsėtis. Jūs nebandote jo daryti kaltu, nes suprantate: jis elgiasi pagal vyriškas vertybes.

Kitą kartą jūs galite pastebėti, kad jis tampa jautresnis jūsų būsenai. O gal tuo pačiu jis ir pats labiau pastebės, kada gera pailsėti? Juk ne amžinai jis bus jaunuoliu, siekiančiu palaikyti savigarbą. Kažkada ir jis ims vertinti gerą savijautą ir komfortą. O jums, beje, gali pradėti patikti tokie iššūkiai, kaip ir jam.

Tikėkimės, kad jūsų abiejų asmenybės, tapdamos labiau subalansuotomis, suartės. Bet turėkite omenyje: skirtumai palaiko seksualinę trauką. Lazda turi su galus.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (329)