Kai pirmą kartą užsiregistravau pažinčių svetainėje buvau nedrąsus viršsvorio kamuojamas paauglys, kuris norėjo išmokti bendrauti su merginomis. Metams bėgant viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pažinčių svetainėje radau savo gyvenimo meilę. Mes sužadėjome ir greitai tuoksimės.
„Tai tik vienas pavyzdys. Pažinčių svetainės neveikia“, – aiškina cinikai. Kiek pavyzdžių reikia pateikti, kad įrodyčiau priešingai?
Jie atmeta tyrimus, kad internete susipažinusios poros 25 proc. rečiau skiriasi ir nurodo esančios 20 proc. laimingesnės. Sako, kad tyrimai šališki, bet įrodančių priešingai neranda.
Šitie tipai laisvoje Lietuvoje sukūrė tokią atmosferą, kur pažinčių svetainėse susipažinusios, susituokusios ir vaikus į mokyklą išleidusios poros bijo atskleisti, kur susitiko. Apie tai, kur susipažino, jie kalba netvirtu prislopintu balsu, žvelgdami tai į žemę, tai kažkur į tolį. Lyg teisintųsi.
Tokia jų savijauta prieštarauja statistikai. Vien flirtas.lt Lietuvoje turi beveik 200 tūkst. aktyvių narių. Mano skaičiavimais pažinčių svetainėmis naudojasi 10-12 proc. šalies gyventojų.
Bendravau su šimtais lietuvių pažinčių svetainėse suradusių savo mylimuosius. Prisipažinti, kad antrą pusę sėkmingai surado pažinčių svetainėje, drįsta mažiau nei vienas iš 20. Jiems gėda, nors gėdytis nėra ko.
Niekas niekada gyvenime man neįrodys, kad mano meilė yra menkesnė už tą, kuri prasidėjo bet kur kitur. Tačiau 90 proc. atvejų, kai naujai sutiktam pasakau, kur sutikau savo gyvenimo meilę, jo akyse išvystu paniką ir išgirstu nedrąsų: „Sveikinu-uuu...“
Kame baimės šaknys?
Šiandien Lietuvoje ieškantys antros pusės yra prilyginami socialiniams nepritapėliams: „jei ieškai antros pusės, su tavimi kažkas negerai, nes iki šiol jos nesusiradai“. Niekas nenori pripažinti, kad su jais kažkas negerai, todėl įtikina save, kad antrų pusių jiems net nereikia.
Šis mąstymo modelis veda link to, kad didžioji dalis lietuvių apskritai bijo pripažinti, jog jiems reikia santykių. Beatodairiškai bėgdami ir jų vengdami, pasineria į savidestrukciją – alkoholį, vakarėlius ir vienadienius nuotykius. Asmeninis tobulėjimas sustoja ties narcisistiniu įvaizdžio puoselėjimu. Galiausiai užsihipnotizavę tikėjimu amžina jaunyste net nesivargina kurti santykių. O ir kam – dabar gerai, ateitis palauks.
Kita stotelė – galiausiai suvokę laiko tėkmės neišvengiamybę, skubame ieškoti bet ko. Blogiausia moterims, nes laikas jų grožiui mažiau gailestingas, o ir „gerų“ vyrų kiekvienais metais mažiau ir mažiau.
Visa tai – nuo pažinčių svetainių efektyvumo neigimo iki baimės pripažinti, kad esame žmonės ir mums reikia meilės – veda niekur kitur, kaip į Lietuvos naikinimą. Netyčinį, nesąmoningą, bet tiesioginį ir neišvengiamą. Ir Lietuva nyksta.
Taigi, jei tu myli Lietuvą, neleisk Lietuvai išnykti. Jei tu myli Lietuvą, pradėk ieškoti antros pusės.
