Dėkojame skaitytojams, pasidalinusiems savo tėvų ir senelių pažinties istorijomis ir sveikiname dvi nugalėtojas - tai Marytė L. ir Inga R.. Joms atitenka po 150 Lt vertės SOTHYS dovanų čekis.
Su nugalėtojomis susisieksime el. paštu.
*************
SKAITYTOJŲ ISTORIJOS
*************
Šis konkursas privertė plačiai nusišypsoti... Prisiminiau, kai būdama mažutė klausinėdavau mamos: o kaip jūs su tėčiu susipažinote? O kur susitikote? Kuris pirmas pastebėjo? Ir t.t
Ir mama nuolat pasakodavo vieną ir tą pačią istoriją, kol buvau maža: tavo tėtį radau kopūstų lysvėje, ogi žiūriu, labai graži galva kyšo, prieinu arčiau ir žiūriu - visai nieko, gaila palikti, paėmiau:))!
Po šio paaiškinimo vis įsivaizduodavau didžiulį lauką su begalinėmis kopūstų lysvėmis kaime, ir tėčio galvą tarp jų:) bet niekaip neįsivaizduodavau, iš kur toj kopūstų lysvėje tėtis atsirado:) bet man pakakdavo šio paaiškinimo tam kartui, po kiek laiko vėl klausdavau to paties, o mama atsakydavo tą patį ir abu su tėčiu kvatodavosi, viens kitą įgnybdami į šoną ir persimesdami neaiškiom vaikui nesuprantamom frazėm:) patampydavau pečiais ir tiek:)
Tik jau paauglystėje, kai užklausiau tėčio, atsakė, jog grįžęs iš Maskvos( ten gyveno 10 metų), pamatė po tėvų kiemą vaikštančią neblogą merginą, pagalvojo, kad „oho kokia madam“, ir taip susipažino. (Mama nuomavosi vieną iš tėčio tėvų nuomojamų namų, kadangi buvo iš kito miesto, o mokėsi Šiauliuose). Abu vėlgi nusijuokėm iš frazės „nebloga mergina“.
Dar vėliau vėl klausiau mamos, na, tai kaip ten buvo? Atsakė, jog sūneliui - parodė pirštu į tėtį, marčią išrinko tavo močiutė (jos anyta).
Ir iki šiol nežinau tikrosios istorijos, bet daugiau ir nebeklausiu, nusprendžiau pasilikti prie to varianto, kur kopūstų lauke rado:)!
Rasa
***********************
Ilgai trunkanti meilės istorija
Ši meilės istorija prasidėjo vieną gražią dieną, kurios negaliu prisiminti, nes viskas buvo labiau akcentuojama ne į pavasarinį grožį ar šaltus žiemos vakarus, o į patį įvykį ir trapios meilės istoriją.
Mano močiutė Stanislava dirbo bibliotekoje, kurioje praleisdavo ne tik ilgas vasaros dienas, bet ir greit prasidedančius žiemos vakarus. Tačiau ir be šio užsiėmimo, kitaip vadinamu privalomu darbo, kad sudurtų galą su galu, ji dar mokėsi ir Vilniuje neakivaizdiniu būdu.
Vieną gražią dieną (nors ir nežinau, kokia ta diena buvo, tačiau ji visad išliks man, mano tėvams ir ypač mano seneliams - gražia, nes tai buvo jų draugystės pradžia) nepažįstamas jaunuolis su draugu apsilankė bibliotekoje, kur dirbo mano močiutė. Jo draugas (amžiną atilsį) eidavo į biblioteką kartą į savaitę, kad pasiimtų kaimo laikraštuką, kurį skaitydavo su savo mergina. Kaip tik jo mergina sirgo ir nuolatinis lankytojas pasiūlė savo draugui Adolfui nueiti kartu į biblioteką (tais laikais nebūdavo labai jauku eiti vienam į tokią išsilavinusią vietą, kur žmonės ne tik mokėjo skaityti, bet ir domėjosi lietuviška literatūra).
Stanislava kaip ir visada maloniai priimdavo bibliotekoje besilankančius nuolatinius klientus ir dar linksmiau sutikdavo naujuosius atėjūnus.
Adolfas nebuvo itin šnekus ir ganėtinai kuklinosi. Atėjęs pirmą kartą į biblioteką, tiesiog laukė, kol jo draugas grąžins pasiimtus skaitalus ir susiras norimą laikraštuką visai savaitei. Tuo tarpu, kol nuolatinis klientas rinkosi ne tik kas savaitę leidžiamą laikraštuką, bet ir ieškojo įdomesnės grožinės literatūros savo sergančiai merginai, Adolfas liko vienas su Stanislava.
Palengva tarp jų užsimezgė pokalbis apie kolūkio darbus, apie jo įprastą sargo dieną prie traktorių ir kombainų, apie Stanislavos draugus ir pažįstamus, sutinkamus bibliotekoje, ir jos mokslą Vilniuje, praėjo ne viena dešimtis minučių. Tačiau greitai slinkęs laikas baigėsi ir naujasis lankytojas turėjo grįžti atgal prie nesibaigiančių darbų.
Dienos ėjo, o Adolfo galvoje buvo tik Stanislavos atvaizdas ir jų trumpas pokalbis, palikęs malonų įspūdį. Po savaitės Adolfas pasiprašė į draugo ir jo jau pasveikusios merginos kompaniją ir visi trise nuėjo į biblioteką. Ten jis vėl turėjo galimybę maloniai pabūti su Stanislava ir taip dar geriau vienas kitą pažinti.
Po kelių netikrų pasimatymų, Adolfas išdrąsėjo ir nebesikuklino vienas lankytis bibliotekoje po keletą kartų į savaitę. Su Stanislavos pagalba išmoko skaityti lietuviškai, pradėjo domėtis grožine lietuvių literatūrą, padėjo jai tvarkyti knygų lentynas, kartu praleisdavo užtektinai laiko, kad ne tik taptų Stanislavos geriausiu draugu, bet ir pamiltų ir suprastų, kad tai – didžioji jo gyvenimo meilė.
Daug praėjo dienų, kol Adolfas sugebėjo prisipažinti Stanislavai meilėje ir gauti šansą būti jos širdies draugu, tačiau juos vis kas nors išskirdavo, lyg pats Dievas nenorėtų, kad jie būtų kartu: Stanislavos egzaminų mėnuo Vilniuje, metų praktika Maskvoje, Adolfo sunki liga ir gydymasis mėnesių mėnesius sanatorijose. Laikas ir atstumas galėjo nutraukti jų gražią draugystę ir šiltus puoselėjamus jausmus, tačiau to nepadarė.
Po dvejų ilgų metų nesimatymo, jie vėl susitiko Stanislavos bibliotekoje ir, kad ir kaip bebūtų sunku patikėti, tačiau tą pačią akimirką, kai jis ją vėl išvydo – jis jai pasipiršo. Turbūt jau galima numanyti, koks buvo jos atsakymas.
Taip atsirado mano mama ir jos brolis, o šią istoriją močiutė man visad pasakodavo vakarais prieš užmiegant: kaip diedukas, būdamas nedrąsus ir neišsilavinęs, bet labai darbštus vyras, laukė jos kelerius metus ir neišsižadėjo savo jausmų.
Ir tai vadinu TIKRA MEILĖS ISTORIJA, nes š.m. rugpjūčio 25 d. buvo paminėtos auksinės jų vestuvės.
Roberta, Kaunas
************************
Likimas. Aš tikiu likimu ir manau, kad kiekvienam lemta sutikti savo antrąją puselę... Papasakosiu, kaip susipažino mano tėveliai, gal ir nėra labai kuo išskirtinė ar įspūdinga istorija, bet tai likimas...
Taigi... Tėvams buvo po 19 metų, kai jie sutiko vienas kitą. Mama iš Šiaulių, tėtis iš Panevėžio, o susipažino Palangoje. Mama atostogavo su draugėmis, tėtis su draugais. Jei gerai pamenu, ir dabar yra ta kavinė "Molinis ąsotis", tada tai buvo šokiai. Mamą tą vakarą šokdino kas netingėjo, tad pavargusi nusprendė pasislėpti kieme ant suoliuko, kad niekas nebekviestų šokti. O tėtis ieškojo, su kuo galėtų pašokti ir žinoma sustojo ties mama, kuri ilsėjosi pasislėpusi, tada tą vakarą nepaleido iš šokių aikštelės.
Kitą dieną vėl susitiko, taip atostogas praleido kartu... Paskui teko išsiskirti į savo miestus, bet susirašinėdavo laiškais (mama iki šiol turi išsaugojusi tėčio visus laiškus).
Tėtis išėjo į armiją, tad vėl retai matėsi, tačiau nenutrūko bendravimas ir po 4 draugystės metų susituokė, apsigyveno tėčio mieste, susilaukė dviejų vaikų ir po dvejų metų švęs 30-tas vedybų metines. Tad manau, ne atsitiktinai jie susitiko Palangoje, kur ir dabar, kai nuvažiuoja į Palangą, visada užsuka į "Molinį ąsotį".
Dukra Inga
**********************
Kaskart pagalvoju, kad apie kiekvieno žmogaus gyvenimą galima parašyti knygą, kurią perskaičius atsirastų peno apmąstymams, o gal net galėtumėm kažko išmokti.
Klausantis mano tėvų meilės istorijos, susidarau įspūdį, jog vis tik žmogus turi savo likimą, kuris yra skirtas kiekvienam iš mūsų. Manau, kad perskaičius šią istoriją jūs taip pat liksite tos pačios nuomonės, kaip ir aš.
Mano mama, vardu Regina, gyveno didmiestyje, septynių vaikų šeimoje. Kadangi jie sunkiai vertėsi, nuomojo studentams vieną kambarį. Su nuomos ketinimu į duris pasibeldė mano tėtis Rimas (tuometinis studentas). Mama atidarė jam duris ir pamačiusi pagalvojo: fui, koks ryžas. Kiek vėliau išsiaiškino, kad tėtis pamatęs mamą pagalvojo: oi, kokia išsprogtakė.
Tėtis tapo nuomininku, tačiau po pusmečio išsikraustė. Visą laiką, kol gyveno pas mamą nuomininku, tėtis nekreipė į ją dėmesio. Tačiau, atsitik tu man taip, kad po metų jis sugrįžo atgal, vėl nuomotis kambarį. Ir šįsyk jis buvo pakviestas į mano mamos sesers vestuves, nes mano mama neturėjo porininko.
Po šių vestuvių nei mamai tėtis atrodė ryžas, nei tėčiui mama atrodė išsprogtakė. Jie ėmė draugauti ir netrukus sužinojo, kad tos vestuvių nakties vaisius turės skinti po 9-ių mėnesių (gimsiu aš). Tada mamai tebuvo vos 17 m., o tėčiui - 20 m. Jie susituokė ir laimingai gyvena jau 42 metus.
Tad kas pasakys, jog tai ne likimas. Juk tėtis išvyko ir galėjo daugiau negrįžti nuomotis to kambario. Visada su mama juokiamės, kai ji pasako: svajojau turėti vyrą - tamsų ir su barzda, o gavau šviesų ir be barzdos.
Raimonda
**********************
Šiai istorijai daugiau nei 100 metų. Kiekvieno giminės susitikimo metu, prisimindami senelius, ją vis aptariame. Esu jauniausia anūkė, tad ir istoriją girdėjau ne iš paties senelio. Ją kaip gražią meilės sakmę sekdavo tėtis, tarsi papriekaištaudamas naujiems laikams: „Va, anksčiau tai meilė buvo...“
Istorija prasidėjo traukinyje. Senelis Vilniuje mokėsi muzikos, buvo vienas iš pirmosios vargonininkų laidos mokinių. Sykį kelionės namo metu atkreipė dėmesį į simpatišką merginą. Neįprasta buvo tais laikais prieiti ir kalbinti nepažįstamas merginas, tad ir liko tik „paganęs akis“.
Savam krašte kartais senelis bažnyčioje pagrodavo vargonais ir šiaip pagelbėdavo kunigui tvarkyti reikalus. Vieną dieną jaunas vikaras parašė jo pasitikti stotyje seserį ir atvežti į kleboniją. Koks gi buvo jo nustebimas ir didis širdies džiaugsmas, kai sutiko jo nužiūrėtąją merginą! Simpatija buvo abipusė ir neliko nepastebėta.
Žinoma, buvo didelis artimųjų pasipriešinimas, kas gi leis kunigo seseriai tekėti už eilinio, neturtingo jaunuolio. Visose aplinkinėse bažnyčiose buvo uždrausta skelbti jų užsakus. Teko seneliui prašyti paties vyskupo leidimo tuoktis be užsakų. Eilinį sekmadienį jaunuolis išsiruošė į mišias, mergina irgi išėjo į bažnyčią tik su maldynėliu rankose, bet nuvyko jie abu pas pažįstamą kunigą, kuris juos ir sutuokė.
Vargonininko darbą gauti savam krašte senelis jau neturėjo vilties, o ir uošvių pyktis niekaip nerimo, tad abu jaunavedžiai išvažiavo į Baltarusiją pas pažįstamą kunigą. Ten ir gyveno kol prasidėjo „kultūrinė“ revoliucija. Senelis, kaip religinio kulto darbuotojas, buvo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu ir turėjo per 24 valandas su visa gausia šeima palikti Sovietų Sąjungą.
Senelio gimtinė tuo metu dar buvo Lenkijos pavaldume, tad šeima prisiglaudė pas senelės brolį kunigą. Susilaukė jiedu 8 vaikų. Deja, po jauniausio gimimo senelė susirgo. Po jos mirties nelemta buvo išgyventi ir mažyliui. Gal ir buvo daug gražių dzūkių moteriškių, bet senelis liko našlauti ir auginti vaikus vienas.
Tik grąžinus Lietuvai Vilniaus kraštą, senelis grįžo su jauniausiais vaikais į gimtinę, kurią kažkada jo proseneliai už atliktą paslaugą gavo dovanų iš Lietuvos kunigaikščio. Bet tai jau kita istorija.
Jauniausia anūkė - Marytė L.
*******************
Sveiki, manau, kad mano tėvų susipažinimo istorija yra šiek tiek "crazy" ir tiesiog negaliu jos nepapasakoti.
Nebuvo nei romantiškos meilės iš pirmo žvilgsnio, nei "netyčinio" vienas kito stumtelėjimo.
Šeštadienio vakaras. Tėtis su draugais pasiskolino iš savo tėvelių naujus "žigulius" ir išvažiavo į kaimo šokius. Tuo tarpu mama su draugėmis tuos jau senai įprastus 5 km. ėjo pėstute... Šokiai kaip šokiai, viskas įprastai - pašoki, pakalbi su pažįstamais, paramstai kampus ir pabaiga...Ir vėl kelelis tolimas į namus. Tik štai pribėga mamos draugė ir pasako, kad jas pavėžins jos tolimas giminaitis. Pavėžės, tai pavėžės - vis nereiks pavargusių kojų tempti namo pėstute...
Susėdo jaunimas į automobilį, pasileido "Smokie" muziką ir išdundėjo. Padundėjo tik porą kilometrų - tėtis mat panelėms norėjo parodyti savo vairavimo sugebėjimus ir persistengęs nuvažiavo į griovį... Automobilis vertėsi kelis kartus, o mano mama (būdama smulkutė ir mažutė) sugebėjo iškristi pro langą... O va tada jau teko ir susipažinti :) Tėtis, jausdamas kaltę kasdien lankydavo mamą ligoninėje ir, taip sakant, prilankė :) Be proto išdidi panelė "susidėjo" su chuliganu...
Niekas netikėjo, kad jie bus kartu. Ypač, kai tėtis išvyko trims metams tarnauti į kitą šalį... Na, mama jau ir kitą buvo susiradusi ir prie altoriaus ėjo, bet, matyt, tėtis suprato, kad ta iškritusi zylutė (taip jis ją vadina ir iki šiol) yra būtent tai, ko jam reikia. Taigi, sužinojęs apie vestuves tiesiog pabėgo iš armijos, atvyko į bažnyčia, persimetė mamą per petį ir paprasčiausiai išnešė :). nuo tada jie jau nebesiskyrė.
Dabar nuo jų santuokos praėjus 25 metams, tėtis vis pajuokauja: "Kodėl vedžiau? Na padariau avariją, iškrito pro langą ir va - reikėjo "ženytis", nes antraip kalėjimu būtų pasibaigę :D". Tik, žinoma, visi žinom, kad tai tik pokštas, nes iki "apsiženyjimo" reikėjo dar daug kelio nueiti ir nemažai patirti.
Inga R.
********************
Taip jau turėjo nutikti
Senelių susipažinimo istorija visiškai lietuviška ir visai įmanomais receptais patikrinta.
Mano senelis Jonas su draugais savo naują "Volgą" kaimo gražuolėm rodė ir visai netyčiom užsuko pas močiutę į kiemą. O kaip ir neužsuksi - cepelinais kvepėjo. Įsileido dar jauna mano močiutė Angelė nepažįstamus gražius vaikinus į namus ir pavaišino cepelinais. Pasirodo, kad tai buvo skaniausi senelio ragauti cepelinai, nes svogūnai buvo supjaustyti taip smulkiai, kaip senelis ir mėgdavo!
Viska buvo gražu ir laiminga (yra ir iki šiol), bet vienas faktas tikrai šokiravo net pačius senelius. Atėjo metas seneliams supažindinti vienas kito tėvus: juk vestuvės jau ne už kalnų. Ir patikėti sunku, tačiau tėvai taip nustebo, kad ilgai negalėjo atsigauti. Pasirodo, kad mano senelio tėtis piršosi mano močiutės mamai!
Žinoma, ji atsisakė, batais apmėtė ir išvarė mano prosenelį, bet atrodo, kad vis tiek buvo lemta šeimą kurti. Jei ne proseneliams, tai bent seneliams.
Milda
*******************
Jau 3 metai kaip nebėra mano tėvelio Aloyzo Skrupskelio. Jis ilgai sirgo. Insultas. Vienas. Paskui kitas. Ilgi metai ligos. Vieną žiemą jis, paskatintas mano mamos, ėmė užrašinėti savo prisiminimus. Rašyti pats nebegalėjo, tad jis diktavo, o užrašinėjo mano mama. Ir taip kasdien visą žiemą... Siunčiu dalį jo prisiminimų - taip, kaip jie buvo padiktuoti ir užrašyti... Ši ištrauka apie tai, kaip kūrėsi mano senelių – Antano Skrupskelio ir Onos Giedrikaitės - šeima.
TĖVAS ANTANAS SKRUPSKELIS
Didžiausią įspūdį iš visų mūsų šeimos narių man paliko mano tėvas. Iki šiol aš tebesistebiu jo atkaklumu, energija, gyvybiškumu ir pasiaukojimu.
Tėtis gimė 1902 metais Gelčių kaimo vienkiemyje, Skrupskelio Povilo šeimoje, kurioje augo du broliai Antanas ir Aleksas bei sesuo Elena. Jų seneliai gyveno Skarulių kaime. Mano tėtis – tai jaunesnysis Skrupskelis Antanas. Savo senelio aš nepamenu. Savo močiutę pamenu sutinusiomis kojomis, pastoviai sekančią tą pačią pasaką apie Vidaedą (tai pabaisa, žmogėdra, kuriam iš nasrų dvokdavo, nes seniai buvo užkliuvusi ir pasilikusi žmogaus koja).
Taigi, du broliai ir sesuo su tėveliais gyveno didelėje gluosniais apaugusioje sodyboje. Gryčia buvo dviejų galų. Didžiulė virtuvė su mediniu stalu, o antrame gale – seklyčia. Be milžiniškų gluosnių, supančių kiemą, visa šiaurinė sodo pusė apsupta senais topoliais, kurie tęsėsi tolyn pereidami į alksnyną, o už jo baltavo 3-4 hektarų dydžio beržynas. Tvartas irgi buvo nemažas. Sudarydama kiemo kvadratą stovėjo ir klėtis su prieklėčiu. Bei gale klėties patalpa, vadinama luzaune. Čia stovėjo arkliniai padargai (pavalkai, vadelės, virežai, balnas ir kiti padargai).
Tačiau pagrindinis pastatas, dėl kurio ši vieta buvo vadinama Raudonėle, buvo už kokio šimto metrų, ant dviejų prūdų kranto raudonuojanti kalvė. Matyt, senelis nesudūrė galo su galu ūkininkaujant iš keliolikos hektarų žemės ir vertėsi dar kalvyste. Apie tai liudijo ne tik milžiniškos dumplės ir žaizdras, bet ir priekalas, rankomis sukamas grąžtas ir kiti buvę prietaisai. Jeigu visi pastatai buvo lentelių, o tvartas – šiaudų stogu, tai kalvė raudonavo raudonų čerpių stogu.
Žiemą beveik visą laiką, ne darbymečio metu toli girdėjosi lyg sunkus dejavimas – didžiojo kūjo dūžiai. Jeigu abu sūnūs, Aleksas ir Antanas, išeidavo į laukų darbus, senasis (mano senelis), palikęs kalvėje vienas, dirbdavo smulkesnius darbus – grąžtus medžiui ir geležiai gręžti. Gamindavo vinis su gvozdaune, kaustydavo ratus, uores. Lenkdavo ratlankius, vežlankius. Taisydavo pavalkus, balnus, apynasrius. Todėl apie kalvę buvo gausybė suvežtų aplinkinių ūkininkų padargų pataisymui.
Kalviams pagal užsakymą metalą atveždavo atsilankantis žydas. Jis paimdavo papjautas ir sutvarkytas žąsis bei kalakutus, rudeninius viščiokus, taip pat surinkdavo zuikių, lapių ir kitų žvėrelių kailius, kai kada užšaldytą medinėje bačkoje zuikių mėsą, nes senelis su sūnumi Antanu buvo medžiotojai.
Tėvas buvo netekęs savo geriausio draugo Bėriuko. O buvo taip.
Stiprus arklys su didžiuliu žabų vežimu risčia bėgo namo ir pasivijo vos judantį Kazakevičienės vežimą. Pagautas išdidumo tėvas arklį paleido zovada. Plačiai pakrauti vežimai sukliuvo. Nenorėdamas apversti vežimų, tėvas savo šuoliuojantį Bėriuką suko per užpustytą griovį. Arkliui lūžo priekinė koja. Iki pavasario Bėriukas buvo gydomas, sudėjus koją į ramsčius. Tačiau nepagijo, šokinėdavo ant trijų kojų, skaudančią vos priliesdamas. Jį teko parduoti žydui. Tėvas ilgai žiūrėjo į arklį, šaukiantį šeimininką.
Anais laikais arklys buvo pats brangiausias ir pats mieliausias gyvulys. Koks savotiškas iš arklio krūtinės sklindantis prašomasis garsas, tai lyg koks kriuksėjimas. Kokia nuostabi aksominio švelnumo padengta arklio nosis! Kiek sykių vėliau, dirbdamas agronomu, tokią nosį esu bučiavęs. Arklio žvengimas – tai lyg tolimas šauksmas. Kai žydas išsivedė Bėriuką, tėvas nuėjęs ilgai sėdėjo ant to nelaimingo griovio krašto.
Vykstant karui, ūkis vis tiek negalėjo būti be arklio. Todėl nusipirkta sarta jauna kumelaitė Velėna. Šis gyvulys išmoko visus darbus ir tapo tikra „ledi“. Buvo ilgakojė ir stambaus sprando. Net Bėriuko pavalkai jai buvo per maži.
Raudonėlės ūkis pirmas apylinkėje įsigijo javų kertamąją „Dering“. Ją traukė pora arklių. Reikėjo dar arklinės šienapjovės, reikėjo sesei atiduoti kraitį, todėl buvo taupomas kiekvienas litas. Jau po eilinio brolių susibarimo senelis sušaukė šeimos susirinkimą ir pasakė, kad ūkio ardyti nevalia: esą Aleksas tegul palieka prie ūkės ir nukaršina mus, o Antanui atskiriąs 1,5 ha geriausios žemės ir 600 litų - esi gabus, neprapulsi.
600 litų... Tai nedidelė suma, žiūrint į tai, kad geras darbininkas uždirbdavo per dieną 5 litus: vieną litą pravalgydavo, o 4 litai likdavo jam. Tačiau Antanas suprato, kad tėvas daugiau duoti negali, nors bankelyje yra dar pinigų. Keliolikos hektarų ūkis jau ir tais laikais buvo neperspektyvus.
Antanas padėjo gautus pinigus į bankelį ir tuojau pat buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnavo kavalerijos pulke. Turbūt dėl neaukšto ūgio, nors buvo stiprus. Antanas buvo paskirtas veterinaro padėjėju. Čia atitarnavo būtiną tarnybą ir šiek tiek virštarnybinę tarnybą. Gaunama alga nebuvo didelė, sunkiai kaupėsi litukai. Sužinojęs, kad geras uždarbis Latvijoje, išvažiavo dirbti ten.
Man įstrigo jo pasakojimas.
Pora įmitusių metriniais užpakaliais arklių pakinkyta į labai didelį šiupelį su dviem rankenom (skreperį). Šiuo padargu, jį įleidžiant aukštesnėje vietoje, žemė buvo vežama į žemesnę vietą ir taip lyginamas žemės plotas, kuriame numatoma ką nors statyti ar daryti kitokius darbus. Arkliai mėtė mane į visas puses, kol nuveždavau žemę į reikiamą vietą. Toliau bėgant arkliams šuoliu lėkdavau ratu aplink ir vėl tas pats...
Iš šono žiūrėdamas senas ūkininkas latvis pasakė, kad tas žmogelis neilgai trauks. Latvių kalbą aš šiek tiek žinojau, todėl nėjau net pietauti, tik arkliai buvo pagirdyti ir ant galvų užmauti žiupčiai su avižomis. Į pavakarę pavargę arkliai pradėjo eiti lėčiau, nebešokinėjo ir man ėjosi geriau, lengviau. Sekančią dieną vienam arkliui išilginau viržius, kad padargas eitų šiek tiek įstrižai ir tada jau arkliai buvo mano valdžioje.
Iki pietų arkliai būdavo putoti, o už savaitės man jau reikėjo dviejų porų arklių, kadangi reikėjo keisti arklius, nes gyvuliai pavargdavo. Latviui labai patiko mano darbas. Jis pažiūrėjo mano delną – kalvio delnai buvo su stora oda, tad nuo rankenų tik blizgėjo. Šeimininkas man padidino atlyginimą ir davė kitokį darbą.
Buvo didžiuliai sodai, bitynai, stalių dirbtuvės, medienos pjovimo gateriais, niekur nematytas garo katilas. Pasibaigus vasarai, pasilikau dirbti ir žiemą, o paskui dar vieną vasarą. Latvis paklausė, kam man reikia tiek pinigų. Pasakiau apie savo svajonę statyti ant savo 1,5 ha žemės vėjinį malūną. Atsisveikinant šeimininkas padovanojo varstotą. Šis varstotas buvo dviejuose galuose suspaudžiamais gnybtais, kuriuos išskėsdavo arba suglausdavo kokių 8 cm diametro iš medžio retu sriegiu tekinti varžtai.
Malūną statyti norėjau toje vietoje todėl, kad vieta buvo aukštoka ir malūnų arčiau nebuvo. Arčiausiai buvo Zemkausko, už kokių 2 km, tačiau šis malūnas buvo jau senas, mažas, vienų girnų. Į vakarus buvo Svaro malūnas. Taip pat senas. Be to, pro gautą sklypą ėjo vieškelis, tai buvo strategiškai patogi vieta verslui.
Sukauptų ir iš tėvo gautų pinigų tam reikalui neužteko ir teko imti iš banko 2000 litų paskolą. Joniškio rajone Meškuičiuose buvo dirbami malūnai: milžiniški krumpliaračiai, velenai... Taip pat pagrindinės jungiamos dalys - sijos. Parsivežus malūną, reikėjo ant pamatų sumontuoti, iškalti keturiuose aukštuose grindis iš storų lentų. Sienas apkalti lentomis, o ant jų – lentelėmis... Įtaisyti malūno sukimui „ožį“, stulpus...
Malūną vežė ne iš karto, bet 63 kinkiniais-vežimais. Kai kurie buvo net po 4 arklius (specialūs ratai). Taip buvo pradėtas ir per metus pabaigtas stambiausias it naujausias Gelčių malūnas – 1936 m.
Suėjo terminas atiduoti bankui paskolą, o malūnas dar nedirba ir pajamų nėra. Su malūnų derintoju Zederštremu baigiami visi reguliavimo darbai.
Malūnas pradėjo suktis. Užpilti pirmi maišai grūdų. Tačiau girnos klijavosi ir miltų nemetė. Šiaip taip buvo galima dirbti, kai būdavo didelis vėjas. Priežastis buvo ta, kad malūno špulia, kuri randasi po malūno girnomis, buvo per didelė, todėl ji ir virš jos esančios girnos sukosi per lėtai ir neišmetė miltų.
Nuvažiavęs į Meškuičius ir sumokėjęs paskutinius pinigus gavau mažesnę špulią, tačiau darbo buvo daug pertvarkant visą malimo mechanizmą. Reikėjo apatines stakles, viską ardyti ir artinti iki pilno girnų sukibimo. Tai labai kruopštus ir sudėtingas darbas. Juk viršutinė girnapusė pasikelia vos 1-2 mm... Ką reikėjo daryti?
Kažkaip tai tėtis davė keliasdešimt litų ir reikalas susitvarkė. Malūnas pradėjo sukti dieną ir naktį. Nesisuko tik kai nebuvo vėjo.
Aš praleidau papasakoti, iš kur atsirado pamatai. Buvo vienas arklys ir visą žiemą su juo iš visų aplinkinių laukų tempė akmenis. Paskui su talkom voliojo juos, mūrijo pamatus.
Sunku viską pasakyti, bet iš to visko aišku, kad šis žmogus buvo užsispyręs ir siekė savo tikslo. Byrėjo miltai, byrėjo miltai...
Paskolai atiduoti pinigų neužteko ir teko užstatyti malūną ir paimti mažesnę paskolą ankstesnei paskolai grąžinti. Gyveno tėtis mažoje pirtelėje, prie kurios vėliau buvo pristatyta kalvė. Malūne, grūdus malant, vienas pats įsirengė piklių – valcuoti miltams (pyragams). Mat šis malūnas turėjo dvejas girnas: vienas – pašariniams miltams malti, antros – pikliavotiems miltams.
Lengviau pasakyti ar papasakoti negu nugyventi. Vien savo laikino gyvenamo būsto – pirtelės pastatymui reikėjo įgūdžių. Pirtelė buvo iš molio, kurį iškasus atsirado prūdas.
Į malūną susimalti miltų vis dažniau atvažiuodavo Kūkų kaimo ūkininkaitė Ona Giedrikaitė. Ji ir tapo Antano žmona ir mūsų visų motina. Pirma dukra Aldona gimė pirtelėje. Tėvas skubiai ruošėsi statyti gyvenamą namą. Tiesa, kurį laiką jie gyveno po žaginiu. Tai buvo, kai jie susituokė.
Tėvas pradėjo garsėti kaip malūnininkas, labai gerai sumalantis grūdus – pašarui, maistui, salyklui. Taip pat gamino valcuotus miltus, manų kruopas.
Nelengvas ūkininko darbas, kai dėl kiekvieno maišo atskyrimo reikia bėgioti į trečią aukštą, vėl atgal ir t.t. Tačiau malūne buvo viskas gerai mechanizuota: maišų nereikėdavo nešioti aukštyn-žemyn. Likus minutei laiko, buvo dirbami tai suolas, tai stalas, kubilai, kėdės. Visko pradžiai reikėjo.
Pagaliau pastatytas pirmas namo galas su skardos stogu. Kiek vėliau buvo pastatytas antras namo galo stogas su betoninėmis čerpėmis, kurias pagal formas pasigamino pats.
Atsirado antra dukrelė Ramutė, paskui Kostė. Žinia, kad mažiems vaikams reikia pieno, tai reikėjo karvės, o kur laikyti nėra. Todėl vėl statybos, reikėjo statyti tvartą. Tvartas buvo pastatytas - molio sienos, lentelių stogas.
Pasodintas sodas. Įsigyta bičių. Pradžioje nedaug, o vėliau bitynas išsiplėtė iki trisdešimties avilių. 1940 m. gimė taip lauktas pirmas sūnus Antanas. 1941 m. liepos 25 d. (per mamos vardadienį) gimiau aš, Aloyzas.
MAMA ONA GIEDRIKAITĖ
Mano mama gimė 1907 metais Kūkų kaime (mamos senelis buvo dvaro tijūnas, o močiutė – tarnaitė dvare). Tuo laiku dažnoje šeimoje įsisukdavo giltinė ir praretindavo mažų vaikų pulkelį. Giltinė neaplenkė ir šios šeimos. Tačiau pabėgę nuo jos dalgio, stiebėsi ir augo. Giedrikų šeima – tai 3 broliai ir 4 sesutės.
Giedrikai buvo stamboki ūkininkai. Jie turėjo 27 ha labai geros, gana aukštose vietose dirbamos žemės. Be to, prie Kapupės upelio pievos yra dar krūmai, kuriuose ganydavo galvijus. Tai buvo stambiausias ūkininkas Kūkų kaime. Stovėjo dviejų galų medinė gryčia, vienintelis iš akmenų mūrytas tvartas, klėtis ir kiti ūkiui reikalingi pastatai. Mano mama nepamena, kaip anksti mirė jos tėtis (mano senelis). Su septyniais vaikais šiaip taip ūkyje tvarkėsi našlė Giedrikienė Konstancija. Tai buvo mano senelė.
Šią šeimą daug kas pagaudinėjo, kadangi joje nebebuvo nė vieno bent kiek raštingo žmogaus. Vyriausias brolis Jonas buvo dar per mažas imti ir tvarkyti ūkio reikalus. Ūkininkai vertėsi be samdomo vaikėzo. Vaikeliai dirbdavo patys. Mama pasakojo, kaip sunku būdavo basomis kojomis eiti paskui arklius, kurie buvo pakinkyti į akėčias...
Žemė buvo sunki, susidarydavo grumstai. Todėl broliai ant tų medinių akėčių pridėdavo akmenų. Laikant vadeles, negalėjai žiūrėti į žemę, todėl kojytės vis atsimušdavo į grumstus. Vadžias suspaudusios rankytės taip įvargdavo ir nutirpdavo, kad atlenkti pirštukus galėjai tik dantimis. Visa palaima buvo, kai prasidėdavo ganymo laikotarpis. Karvutės godžiai šlamšdavo žolę prie upelio, saulutė taip maloniai šildė...
Vaikai augo. Vyriausias brolis Jonas pradėjo vis daugiau vadovauti visam ūkiui. Mama buvo vidurinė sesutė, trečioji. Kaip ir kiekviename ūkyje, vienas iš vaikų turėjo mokytis. Tai buvo (vėliau mano krikšto tėvas) Aloyzas. Jis mokėsi Lietuvos karo mokykloje ir po kiek laiko gavo leitenanto laipsnį. Vladas gi mokėsi policijos mokykloje ir ruošėsi išeiti dirbti į Kriukus.
Seserų dalia aiški – ištekėti. Giedrikaitė Onutė (mano mama) išaugo į gražią šviesiaplaukę mergaitę. Ji vis dažniau veždavo grūdus susimalti vien tik į už 1 km esantį malūną. Broliai pradėjo pajuokauti, kad tas malūnas jai labai patinka... Juk reikėjo pravažiuoti Zemkausko malūną... O kai mama grįždavo iš malūno ir ant jos peties, liemens aiškiai matėsi melniko delnai, pradėjo visai juoktis. Kaip brolis ir seserys pajuokaudavo, taip ir atsitiko. Mama ištekėjo už Antano Skrupskelio.
Lina
*******************
Sveiki. Noriu dalyvauti konkurse ir pateikiu mano tėvų pažinties istoriją.
Jaunystėje mano tėvas mėgo alpinizmą, ir tuometinėse Tarybų Sąjungoje apkeliavo visus kokią nors reikšmę alpinistams turinčius kalnus.
Ir štai, eilinį kartą nutaręs “paalpiniauti”, jis pasirinko Kirgizijos kalnus Ala-Too. Viskas ėjo kaip iš pypkės, kol vieną dieną tėvas labai peršalo ir buvo priverstas atsilikti nuo grupės ir gydytis. Tėvo geri pažįstami gyveno netoli ežero Issyk-kul ir priglaudė jį, kad jis galėtų išgydyti peršalimą ir tęsti žygį.
Po kelių dienų tėvas nuėjo pasivaikščioti po ežero apylinkes. Kas nežino, Issyk-kul – ne tik pasakiško grožio kalnų ežeras, bet ir puiki gydykla. Kai kuriose vietose vietoj krantinės smėlio yra gydomojo purvo klodų.
Sovietmečiu, kad žmonės galėtų pasinaudoti visais “purviniais” privalumais, beveik prie pat kranto buvo statomi poilsio namai. Ir būtent tuo metu, kai tėvas sirgo ir gydėsi, viename iš tų poilsio namų gyveni mano jaunutė mama su savo mama – mano močiute.
Nėra prasmės važiuoti į kalnų kurortą ir neišsitepti purvu iki pat nosies. Bent taip manė mano mama, ir tą patį rytą, kai tėvas artėjo ežero ir jos link, ji jau buvo nuo pėdų iki pat plaukų gražiai ruda. Ji keletą kartų palietė plaukus, ir jie sutvirtėjusio molio dėka tįsojo į visas puses.
Aišku, mano mama, geraširdė, net nemanė nieko gąsdinti, tačiau tėvas ją pamatė per vėlai, ir išsigando (labiau iš netikėtumo, nei dėl mamos baisumo).
Reikia prisipažinti, kad tėvas pabėgo iš ten. Ir viskas taip ir pasibaigtų, jeigu vakare viename iš poilsio namų nevyktų šokiai. Mano simpatiška, tuo metu šviesiaplaukė mama nuėjo į šokius. Ji buvo madingai apsirengusi, be gramo rudo purvo, užtat su keliais lašais tuo metu madingų kvepalų.
Mama visada buvo labai linksma, daug juokdavosi ir traukė ne vieną žvilgsnį. Prie jos priėjo tėvas ir panoro susipažinti. Mama nusišypsojo ir pasakė, kad jie jau pažįstami. Tėvas išpūtė akis ir pradėjo aiškinti, kad tokios moters nepraleistų. Mama kvatojosi, sakė, kad ne tik praleido, bet ir pabėgo nuo jos, ir paaiškino, kad ji ir “purvinasis monstras” – vienas ir tas pats asmuo.
Štai tokia yra mano tėvų pažinties istorija. Aišku, toliau, jie susipažino artimiau, pradėjo susitikinėti, vėliau susituokė. Bet, kaip sakoma, čia jau visai kita istorija.
Natalija, Vilnius
**************
„Kaip jūs susipažinot?“ Kai buvau maža, vis klausdavau mamos. Mama dar ir dabar atrėžia: „Buvau kvaila,tai tekėjau,visos tekėjo ir man reikėjo, o aš dar ir kilimo labai norėjau“. Keistai skamba.
Savo tėvų susipažinimo istoriją man - mažai, buvo sunkoka suprasti. Tėvai baksteldavo į tuo metu ant sienos kabantį vilnonį kilimą, ir sakydavo, va jis yra mūsų susitikimo priežastis. Vėliau, kai pačiai teko išgyventi įdomų žmonos prijaukinimo laikotarpį, supratau, koks kurioziškas gali būti gyvenimas, kaip gyvenime niekas neatsitinka be priežasties.
Lygiai taip pat, ne be priežasties 1978 metų gegužę mano močiutė atvyko iš kaimo į Panevėžį. Mama pasitiko ją stotyje ir abi neskubėdamos žingsniavo parduotuvės link. Mama iš savo darbovietės buvo gavusi taloną kilimui įsigyti. Juk tais laikais nuėjęs į parduotuvę neįsigysi ko panorėjęs ir kada panorėjęs... Negavo jos tądien kilimo. Visi buvo nupirkti. Tačiau kitądien buvo galima tikėtis laimikio. Tad nusprendusios pernakvoti pasuko link tuometinių mamos namų, kur ji nuomojosi kambarį.
Rakina duris, žengia vidun. Tik ten kažkaip keista. Koridoriuje stovi vyriški batai, daiktai, drabužiai. Neįprastas vaizdas. Vyrų tuose namuose negyveno. Vonioje kažkas krebžda. Prasiveria durys ir tarpdury pasirodo nuogas jaunas vyras, prisidengęs rankšluosčiu. Visas šlapias, muiluotas, pusiau nuskusta barzda. Tai jis - mano tėtis, visame gražume su visais savo privalumais ir trūkumais išlindo paaiškinti šios netikėtos keblios situacijos.
Mat buto, kuriame kambarį nuomojo mano mama, šeimininkė yra mano tėčio susseserė. Ir jis tiesiai po darbų atvykęs pasisvečiuoti, buvo atsiųstas nusiprausti ir pailsėti.
Krito į akį tėčiui savimi pasitikinti chrizmatiška mergelė. Kadangi jau buvo aišku, kur ta mergelė gyvena, galima sugalvoti milijoną priežasčių į tuos namus užsukti ir ją pamatyti. Kitas svarbus pasimatymas - Joninės. Kaip patys sako, kažkokiu sąmoksliniu būdu, jiems dviems neužteko lėkščių prie stalo, tad teko dalintis viena lėkšte ir šakute.
Dar keletas vasarinių susitikimų, ir rugpjūčio 18 d. santuokų rūmus pasiekė dviejų keistomis aplinkybėmis susitikusių žmonių pareiškimai tuoktis. Kartą bandė patys paskaičiuot - per jų vestuves būtų galima skaičiuoti 9 ar 11 pasimatytmą. Niekaip įsivaizduot negalėčiau, kaip, tiek mažai pažįstant žmogų galima kurti kartu ateitį. Pasirodo - įmanoma.
Praėjusį savaitgalį stuktelėjo 34-osios jų vestuvių metinės.
dukra Dovilė
***************