Šiaip jau idėja nebloga – išspręsti problemą abiem pusėms nuolaidžiaujant ir bendradarbiaujant, vienam kitą išklausant ir randant sprendimo variantą, kuris tenkina abi puses. Idealiame pasaulyje, kuriame pilna idealių porų, tai turėtų puikiai veikti. O realiame pasaulyje taip nėra, nes žmonėms dažnai tik atrodo, kad jie siekia kompromiso. Arba jie vadina kompromisu tai, kas juo nėra.
Tu – man, aš – tau
Aš leidžiu tau važiuoti su draugais į pirtį, o tu man nuperki sukūrinę vonią. Aš išeinu pavedžioti šuns šeštą ryte, o tu eini su manimi pasivaikščioti po prekybos centrą šeštą vakare.
Žinoma, visa tai yra santykiai. Prekybiniai, finansiniai, dalykiniai, galbūt net partnerystės santykiai, bet tikrai ne asmeniniai. Kompromisas dažnai painiojamas su sandoriu ir todėl dažnai stebimasi, kad schema nepasiteisino, kad antroji „pasirašiusioji“ pusė atsikratė atsakomybės, o vėliau ir išvis pasišalino. Arba net nesistebima, o vieną kartą pastebima, kad sąlygų daugėja, o normalaus bendravimo, noro kažką daryti paties iniciatyva, na ką ten, tiesiog iš meilės, lieka vis mažiau.
Taip yra todėl, kad iš pat pradžių susiformavo neteisingas požiūris. Kompromisas – tai kito klausymas ir įsiklausymas, mėginimas suprasti, ir jeigu ką pateikiate, tai pasiūlymus, bet ne sąlygas. Juo labiau, ne ultimatumus.
Beje, šantažas ir manipuliacijos taip pat dažnai maskuojamos kompromisais. Žmogus lyg tai ir daro kažką dėl kito, tačiau iš esmės – daugiau dėl savęs. Kad vėliau turėtų galimybę, esant reikalui, priminti – esą kovo 8 dieną siurbiau visus namus lyg išprotėjęs, o dabar dar nori, kad kovo 9 dieną nuvesčiau vaiką į darželį?
Nuostabą kelia dar vienas faktas. Prieš susituokdami įsimylėjėliai dažnai pasisako prieš vedybų sutartį („mus sieja meilė, kaip ją galima įvardyti papunkčiui?“), o vėliau kasdien užsiima natūriniais mainais buityje ar griebiasi šantažo ir visa tai dar vadina kompromisu.
Krislai ir rąstai
Kiekviename kolektyve yra tokia vienetinė persona – ji viena už visus, nepakeičiama, atliekanti 99 procentus darbo. Atrodo, kad be jos ne tik pardavimai kris, bet ir mėnulis iš dangaus gali nukristi. Kaip jai vienai pavyksta susidoroti su viso kolektyvo darbu – tikra mįslė. O atsakymas jos labai paprastas – ji arba meluoja, arba yra viena dėl to, kad nieko aplinkui nemato.
Taip nutinka ir meilėje. Vienam žmogui pradeda atrodyti, kad jis dirba už du. Suprantama, kalbame apie santykius. Būtent jis (ar ji) visada aukojasi, perlipa per save ir kenčia, kenčia, kenčia...
Būtent jis visada daro pusryčius, plauna puodelius, pakuoja dovanas ir rūpinasi vaikais. Jis sudaro pirkinių sąrašą ir čia pat, savo galvoje, įrašo naujus punktus padarytų nuolaidų sąraše. Toks žmogus taip pat įsitikinęs, kad gyvena pagal kompromiso taisykles, tik jam ryžtasi visada jis, o kitas tik naudojasi jo pastangų vaisiais.
Tik paniręs į savo kančią jis nepastebi labai paprastų dalykų. Kol jis kepė kiaušinienę, jo antroji pusė užsakė atostogų kelionę. Čia kaip toje patarlėje – kito akyje ir krislą pamato, o savo – nė rąsto. Dažnai pakeliame krislą nuo grindų ir nematome, kad kažkas vis nepaliauja tąsyti rąstus.
Mes vertiname savo pastangas, mėginimus rasti kompromisą, palengvinti gyvenimą, tačiau kito žmogaus analogiškas pastangas priimame kaip normą. Nors pasitaiko ir tokių porų, kuriose vienas, iš tiesų, gyvena kito sąskaita. Tik prieš nuspręsdami, kad tai būtent jūsų atvejis, pažvelkite į situaciją objektyvumo akimis. Ar tikrai aukojatės? O galbūt pareigų pasiskirstymas šeimoje ir yra pats protingiausias ir teisingiausias kompromisas, kurį pasiekėte patys to nepastebėdami?
Reikia atsižvelgti į dar vieną dalyką. Visi žmonės skirtingi, jie nėra vienodi. Kažkas daugiau uždirba, kažkas gali pasigirti idealia medžiagų apykaita, o dar kažkas sugeba aprėpti keturias oktavas.
Taip pat yra pasaulyje žmonių, kuriems nusileisti iš esmės yra paprasčiau. Jie pakankamai lankstūs, juos viskas domina ir jiems tiesiog patinka daryti kitus laimingais. Nieko baisaus, jeigu jūs priklausote šiai žmonių kategorijai. Tik šios savybės nereikėtų pateikti kaip šerifo ženklo. Verčiau pasidžiaukite, kad jums teko toks lengvas charakteris. Ir nustokite skaičiuoti, kiek gerų darbų nuveikėte.
Bendri sąlyčio taškai
Būna ir tokių porų, kurioms siekti kompromiso tiesiog neverta, nes joms jau niekas nepadės. Jam patinka kuprinės ir baidarės, o jai – pliažai ir švediškas stalas. Abu jie ieško kompromiso. Kokio? Šerti uodus prie švediško stalo? Nebent ji pasiryžusi atrasti rytmetinio rūko grožį, o jis sutinka paklausyti bangų mūšos ir panardyti, kol ji deginsis.
Kartais pasitaiko atvejų, kai mėgindamos priimti bendrus sprendimus poros randa bendrų pomėgių. Toks kompromisas duoda naudos abiem, padeda jai ir jam tobulėti bei augti. Jeigu bendrų sąlyčio taškų nerandama, tada reikia ieškoti kompromisų savyje arba... naujos antrosios pusės.
Kompromisas kažkuo primena orgazmą. Ji sunku pasiekti be abiejų pusių pastangų, nepažįstant partnerio ir netrokštant suprasti, ko jis nori. O imituoti galima. Kol nusibos.