Nuolatos vykstanti žmonių migracija, įvairių kultūrų ir tradicijų samplaika – tai tik keli nesustabdomo globalizacijos proceso padariniai. Šio proceso metu natūraliai kuriasi mišrios šeimos tarp skirtingų rasių ir tautybių žmonių, skirtingų valstybių piliečių. Mišri santuoka – tai santuoka tarp skirtingų rasių, tautybių ar religijų žmonių.
Santuoka taip pat gali būti ir mišri partnerystė. Dėl didėjančio piliečių judėjimo Europos Sąjungoje (ES) padaugėjo mišrių šeimų, kurių nariai yra skirtingų pilietybių, gyvena skirtingose valstybėse narėse arba – vienoje valstybėje narėje, kurios piliečiu nėra bent vienas šeimos narys arba ir keli šeimos nariai.
Europos Sąjungos statistika. Iš maždaug 122 mln. santuokų ES apie 16 mln. (13 proc.) galima laikyti tarpvalstybinio pobūdžio. Iš 2,4 mln. santuokų, užregistruotų ES 2007 m., apie 300 000 priklausė šiai kategorijai. Iš 1 040 000 tais pačiais metais Sąjungoje nutrauktų santuokų 140 000 (13 proc.) taip pat buvo tarpvalstybinio pobūdžio. 2010 m. Eurostato duomenimis, kiekvienais metais ES sudaroma per 2,2 mln. naujų santuokų ir nutraukiama apie 1 mln. santuokų.
Taigi, ES kasmet susituokia 2,2 mln. porų ir net 16 proc. iš jų yra etniškai mišrios šeimos. Į ES, šeimos susijungimo pagrindu, atvyksta ir trečiųjų šalių piliečiai. Pavyzdžiui, 2010 m. ES valstybės narės išdavė apie 2,5 milijono leidimų gyventi, 30 proc. jų išduota šeimos susijungimo pagrindu. ES kasmet išsiskiria 875 tūkstančių porų ir beveik 20 proc. (170 tūkst.) šių atvejų sudaro „tarptautinės“ skyrybos.
EU skyrybos dažnėja. Europos Komisijos vertinimu, „tarptautinės“ skyrybos dažnėja visose ES šalyse. Etniškai mišrios santuokos neretai susiduria su dideliais sunkumais. Tokiose santuokose pora arba vienas iš sutuoktinių atsiduria naujame gyvenimo kontekste, kuriame ir išryškėja kultūriniai tarpusavio skirtumai, vėliau tampantys nesusipratimų, konfliktų, neretai pasibaigiančių skyrybomis, priežastimi.
Europoje vyrauja trys tendencijos
Pirma. Mišrių santuokų daugėja visur, 25-iose iš 30 šalių 2008-2010 m. padaugėjo mišrių santuokų, lyginant su 2005-2007 m. Tai reiškia, kad ES „maišosi“, nors, palyginus, yra šalių, kur santuoka su kitataučiais siekia mažiau nei 5 proc.
Antra. Santuokos yra labai įvairaus lygio. Baltijos šalyse santuokų, kai vienas iš sutuoktinių – užsienietis, yra daugiau nei 15 proc. Kai tuo tarpu Rumunijoje ir Bulgarijoje tokių santuokų mažiau nei 0,5 proc. Kaip matosi iš grafiko, yra didelė šiaurės – pietų atskirtis. Santuokos su užsieniečiais labiau paplitusios Skandinavijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje, nei Italijoje, Ispanijoje ir Pietryčių Europoje.
Trečia. Kaip taisyklė, mažiausios šalys turi daugiausiai mišrių santuokų. Pavyzdžiui, Liuksemburgas, Šveicarija ar Baltijos šalys. Šios šalys yra linkusios turėti glaudžius asmeninius ryšius su savo didesniais kaimynais (net jei Baltijos šalių politiniai santykiai su jais ir blogi). Kalbiniai ryšiai (kalbos mokėjimas) taip pat daug ką lemia. Vokiškai kalbantys šveicarai tuoksis su vokiečiais, prancūzakalbiai šveicarai su Prancūzijos piliečiais.
Lietuvos statistika
Santuokos. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2000 m. su užsieniečiais susituokė 1600 lietuvių, 2005 m. – 2400, 2009 m. – 3300, 2011 m. užregistruota 3010 santuokų su užsieniečiais. 2015 m. lietuvės moterys sukūrė 2338 mišrias santuokas, lietuviai vyrai – 920. Lietuvės moterys dažniausiai tuokėsi su ES piliečiais – 53 proc., JAV ir Kanados piliečiais – 15 proc. ir Europos šalių (ne-ES) piliečiais – 10 proc. Lietuviai vyrai dažniausiai vedė slaves: ruses, ukrainietes, baltaruses – 71 proc. ir ES pilietes – 17 proc. Kasmet procentas vis augo, o 2015 m. kas šešta Lietuvoje sudaryta santuoka buvo mišri. Šis skaičius beveik nesikeičia nuo 2012 metų.
Lietuvoje per metus išduodama apie 700 leidimų gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir priimama apie 3000 sprendimų pakeisti leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu.
Lietuviai nemėgsta imigrantų ir už užsieniečių ištekėjusių lietuvių moterų?
Lietuviai, patys būdami viena labiausiai migruojančių tautų ES, yra gana neigiamai nusiteikę imigrantų atžvilgiu. Net 57,8 proc. apklaustų Lietuvos piliečių vertina imigraciją į Lietuvą kaip neigiamą reiškinį, o blogiausiai vertinami iš trečiųjų šalių atvykę migrantai (78,1 proc.). Mišrioms santuokoms išbandymu tampa ne tik jų kultūriniai skirtumai, bet ir lietuvių pyktis.
Po kiekvienu šia tema publikuotu straipsniu liejasi visuomenės pyktis, aistros dar labiau paaštrėja, jeigu kalbama apie moteris, ištekėjusias už užsieniečio, o jeigu dar musulmono… Tuoj ir pasipila: „tai taip jai ir reikia“, „visos jos vienodos, parsidavėlės, laksto paskui užsieniečius“. Dažniausiai pagiežos objektu būna moterys, jos ir „kvailės“, ir „vergės“, o kartais prieinama ir iki keliaaukščių keiksmažodžių. Nesvarbu ar aprašoma laiminga istorija, ar graudi ir konfliktinė drama dėl vaikų.
Laidydami piktus liežuvius tų porų atžvilgiu, kažkodėl nepateikia savo laimingos ir teisingos santuokos su tėvynainiu pavyzdžio. Na, lietuviai vyrai pyksta, nes pasijunta blogesni užsieniečių atžvilgiu, juk pasirinktas – ne lietuvis. Staiga sukyla gynybinė reakcija.
Dar sklando tokia biologinė teorija, kuri „sėdi“ kažkur instinktų lygmenyje, tame pirmapradžiame žmoguje: tikinama, kad moters misija – susirasti patiną, kuris su ja būtų bent 7 metus ir pasirūpintų palikuoniais, o vyro (patino) misija – apvaisinti kuo daugiau patelių. Taigi, vyras lyg ir jaučia, kad visos moterys – jo, o tos, kurios nutekėjo į užsienį, jau nebepasiekiamos… Iš čia ir pyktis.
Jungtinės Karalystės statistika
Nacionalinės statistikos duomenimis, 2011 m. 2,3 mln. žmonių gyveno sukūrę tarpetnines poras Anglijoje ir Velse. Viena iš 10-ies porų buvo etniškai mišri: 2,3mln. žmonių gyveno mišriose porose, o tai sudaro 9 proc. visų porų. Teigiama, kad per dešimtmetį šis skaičius šoktelėjo trečdaliu. Skaičiai apie etninių grupių santykius pagal Nacionalinės statistikos tarnybą rodo, kad rasistinės nuostatos mažėja ir vis daugiau žmonių yra laimingi galėdami dalintis savo gyvenimu su kitos etninės kilmės žmogumi.
Nuo 2001 m. pastebima didėjimo tendencija – pakilo 2 procentiniais punktais. Pagal rezultatus daugiausiai tarpetninių santykių yra šiose etninėse grupėse: baltųjų ir Karibų, baltųjų ir juodųjų Afrikos, baltųjų ir Azijos. Mažiau tikėtini tarpetniniai santykiai yra tarp baltųjų britų ir Bangladešo (7 proc.), Pakistano (9 proc.) ir Indijos (12 proc.) piliečių.
Taip pat yra skirtumų tarp vyrų ir moterų etninių grupių. Kinijos etninėje grupėje buvo didžiausias skirtumas tarp lyčių, kur moterys du kartus dažniau sukuria sąjungą su kitataučiu (39 proc.), nei kad kinų vyrai su kitataute (20 proc.). Taip pat ir arabų vyrai (43 proc.) dažniau bus mišrioje poroje nei arabų moterys (26 proc.).
ONS tyrime „baltieji britai“, „baltieji airiai“ ir „ kiti baltieji“ (iš Europos, Amerikos, Australijos) laikomi etniškai skirtingais. Tačiau ataskaitoje teigiama, kad „kitų baltųjų“ padaugėjus daugiau nei milijonu, ką nulėmė emigracijos iš Rytų Europos banga, „kitų baltųjų“ mišriose porose procentas nuo 2001 iki 2011 sumažėjo.
Ši „kitų baltųjų“ grupė sudaryta daugiausia iš žmonių, gimusių už Didžiosios Britanijos ribų, į juos įeina ir pusė milijono lenkų tautybės žmonių. Kadangi grupėje yra naujai atvykusių migrantų, tai ir nenuostabu, kad jie dar „nespėjo“ sukurti mišrių porų. Skaičiai vyrų ir moterų mišriose porose beveik visose etninėse grupėse yra panašūs.
Labiau tikėtina, kad mišriose šeimose augę vaikai sukurs mišrią šeimą
2014 m. 833,000 vaikų (7proc.) augo etniškai mišriose šeimose. Etniškai mišrių porų skaičius žymiai išaugo: 2001 m. jų buvo 1,709,000, o 2011 m. siekė 2,327,000. Mišrių porų procentas padidėjo nuo 7 proc. iki 9 proc. visų porų. Labai tikėtina, kad vaikai iš mišrių porų, kurios atsirado per pastaruosius 60 m. nuo pokario imigracijos, taip pat sukurs mišrią porą. Maždaug 8 proc. susituokusių porų buvo kilę iš mišrių šeimų, 12 proc. – gyvena neįregistravę santuokos. Mišrių šeimų grupė yra jaunesnio amžiaus, nei kitos etninės grupės, ir 80 proc. jų yra gimę Jungtinėje Karalystėje.
Vyresniojoje kartoje – mažiau mišrių šeimų
Mažiau nei trečdalis tų, kurie sukūrė mišrias poras, yra sulaukę daugiau nei 50 metų amžiaus. Tai reiškia, kad vyresni žmonės turi labiau tradicinį požiūrį apie etninių grupių santykius ar sukūrė šeimas/poras tuo metu, kai Anglija ir Velsas buvo mažiau etniškai įvairūs, t.y. čia gyveno mažiau kitų tautų atstovų. Jaunesni, kurie užaugo Didžiojoje Britanijoje veikiami kitų etninių grupių, yra labiau linkę kurti mišrias poras.
Britai mažiau asimiliuojasi su imigrantais, nei kad patys mano
Tyrime užsimenama, kad britai mažiau asimiliuojasi su imigrantais, nei kad patys mano. Didžiojoje Britanijoje yra mažiau mišrių santuokų, nei Prancūzijoje. Skirtumas nėra labai didelis: 8,8 proc. britų turi užsieniečius sutuoktinius, kai Prancūzijoje – 11,8 proc. Tačiau mažesnė tikimybė, kad užsienyje gimę Britanijos piliečiai vyrai ves britę, nei kad prancūzų vyrai: tik 28 proc. susituokusių britų vyrų, gimusių užsienyje, yra vedę Britanijoje gimusią moterį, atitinkamai Prancūzijoje – 39proc.
Prieš ištariant „Taip“…
Meilė neklausia tautybės, tokie santykiai ne tik sukuria naują pasaulį įsimylėjėliams, bet ir daug kliūčių. Charakterių skirtumai, temperamento ypatybės, skirtingi poreikiai ir pomėgiai, įvairūs buitiniai aspektai – tai tik maža dalelė to, ką tenka suderinti beveik kiekvienai naujai šeimai. Vaikus tenka auginti daugiakalbėje šeimoje, vertėjauti ir t.t. Mišriose šeimose šį sąrašą papildo kartais labai didžiuliai kultūrų, tradicijų ir religijų skirtumai. Vienus iš jų lengva suderinti ar rasti abiems priimtiną kompromisą, tačiau kiti kultūriniai aspektai yra itin sudėtingi ir problematiški.
Neigiamos pusės
Kai susikerta kelių tautų, kultūrų ir ypač tikėjimų interesai, santuokinis gyvenimas tampa sudėtingas. Kaip teigia psichologai, vienas kitatautis nėra tolygus kitam. Pavyzdžiui, skandinavų šalys ar Rusija yra labiau civilizuotos, panašesnės kultūros, todėl santuoka su norvegu, švedu ar rusu gali būti pakankamai sėkminga.
Kita situacija – santuoka su afrikiečiu ar musulmonų tikėjimo atstovu. Neretai pasitaiko, kad pagyvenus santuokoje kokį dešimtį metų, jų prigimtis pradeda imti viršų. Su tokia padėtimi susitaiko reta europietė moteris, taip pat dažni nesutarimai kyla ir dėl tikėjimų. Kad ir priėmusi islamą mergina vis tik negali iki galo atsisakyti ar pamiršti savo buvusio gyvenimo, auklėjimo, kur moters statusas šeimoje yra visai kitas, ir tai pamažu veda prie skyrybų.
Pavyzdžiui, musulmonai sūnus augina kaip karius, o dukros mokomos aukotis ir būti nuolankios vyrui – ar europietė moteris, branginanti savo vaikus, ramiai žiūrės, kai sūnus ruošiamas žūti dėl religinio tikėjimo? O skyrybų atveju ji visada praras vaikus. Musulmonas dažniausiai šeimoje yra lyderis, todėl mišriose santuokose, kuriose vyras yra musulmonas, savarankiška moteris šalia jo ilgai neištvers.
Nukenčia patys mažiausieji
Dėl nesutarimų tokiose šeimose ypač kenčia vaikai. Mišrios šeimos susiduria su adaptacijos ir integracijos keliamais iššūkiais. Neretai skirtingos tradicijos, kultūriniai ypatumai, religiniai įsitikinimai ir kiti veiksniai tampa nesutarimų dėl teisių ir pareigų vienas kito bei savo vaikų atžvilgiu priežastimi, kurių metu pirmiausia nukenčia socialiai labiausiai pažeidžiamo sluoksnio – vaikų – teisės ir interesai.
2008 m. EU valstybėse narėse buvo pateikti 706 prašymai grąžinti vaikus. Remiantis statistikos duomenimis, bendras iš vienos valstybės narės į kitą grąžinamų vaikų rodiklis 2008 m. buvo 52 proc., o kai prašymą grąžinti vaiką teikia trečioji valstybė – tik 39 proc.
Teigiamos pusės
Dažnai užsieniečiai – drąsesni, šiltesni, kantresni, geriau supranta moteris. Jie rodo daugiau dėmesio, moka geriau asistuoti, atjausti. Darniose šeimose vaikai auga laimingi, be to jie gauna iš tėvų didesnę, įdomesnę gyvenimo patirtį, kalba keliomis kalbomis, moka geriau prisitaikyti gyvenime, mato skirtingas kultūras ir papročius.
Be to, mokslininkai seniai įrodė, kad skirtingų tautybių tėvams gimsta stipresni ir gabesni vaikai. Yra teigiančių, kad būtent todėl norvegai vis dažniau renkasi azijietes ar kitatautes. Tuo metu Danijoje, atvirkščiai, beveik nėra mišrių santuokų. Šalyje gausėja apsigimimų, gimsta nemažai vaikų su Dauno sindromu, kas anksčiau pasitaikydavo moterims virš 40 metų amžiaus, o dabar – ir jaunoms.
Gyvenimas su kitataučiu gali būti nuostabi patirtis, nes jūs susiduriate su kita kultūra, galite išmokti naują kalbą, aplankyti kitą šalį ir patirti egzotiškų įspūdžių.
Laimingo gyvenimo receptas
Labai svarbu, neatsižvelgiant į tautybę ar rasių skirtumus, kad laimės pojūtis išliktų ne metus, ne dvejus, o visą bendrą santuokinį gyvenimą. Norinčių sukurti šeimą pirmiausia turi būti panaši vertybių skalė, požiūris į gyvenimą, vaikų auklėjimą, lytinius santykius ir t.t. Svarbiausia – pasitikėjimas, kalbėjimasis ir aiškinimasis situacijų, dėl kurių kyla nesusipratimai, prisiderinimas vienam prie kito, tolerancija.
Būtina ugdyti bendravimo įgūdžius, kad konfliktai šeimoje pereitų į dialogą. Reikia gerbti sutuoktinį ir religinius skirtumus, ieškoti kompromisų ir panašumų, susitarti dėl vaikų religijos, išspręsti švenčių dilemą. Svarbu neskubėti kurti santuokos, kai esate apimti jausmų euforijos: reikia abiems subręsti, susivokti, ramiai viską apsvarstyti.
Kaip teigia mokslininkai, meilė – tai ne susižavėjimas ar aistra. Meilė atsiranda apie 35-uosius gyvenimo kartu metus ir tik pragyvenę tiek metų kartu, po didelių išbandymų, sutuoktiniai gali kalbėti apie meilę.