Negyvi santykiai
Prisimenu priešais save sėdinčią klientę. Ji vardu Eglė (vardas pakeistas, gautas klientės leidimas). Ne tik jos širdis, tačiau ir akys yra kupinos skausmo. Ji dalinasi savo išgyvenimais pasakodama gyvenimo istoriją, kuri jai pačiai yra unikali ir išskirtinė. Panašias istorijas tenka išgirsti kasdien, tačiau Eglė pasakoja tai: „Pavargau, nesuprantu ką daryti? Jaučiu, kad jis labai pasikeitė, negirdi manęs. Mes tik pykstamės, aiškinamės santykius, žeminam vienas kitą. Planavom gražią ateitį, kalbėjom apie gražią šeimą, gražius ir didelius namus, apie pagarbą. Bet tai pasibaigė iš jo pusės. Aš myliu jį, tačiau viskas taip tęstis negali... Prašau padėkite man išsaugoti mūsų santykius“. Vienas dažniausių aspektų, dėl kurių kreipiasi klientai – tai santykiai su antra puse.
Tokie klausimai, kaip: „Kodėl santykiai vis blogėja?“, „Ką daryti, kuomet santykiai su antra puse visiškai atšalo?“, „Tęsti santykius su antrąja puse ar skirtis?“. Daugelis šių žmonių yra pasimetę santykiuose negalėdami pasirinkti: išeiti ar likti?
Laiku išsaugoti santykius nėra lengva, tačiau dar sunkiau „paleisti“ juos. Todėl šioje publikacijoje stengsiuosi aptarti abu pasirinkimus. Tikiuosi šios įžvalgos bus puiki pagalba atpažįstant savo santykius, atrandant jų judėjimo kryptį. Taigi, kas mus laiko „negyvuose“ santykiuose? Kodėl sunku išsiskirti, nors nematome buvimo kartu prasmės?
Santykiai, mano akimis, yra dviejų pasaulių sujungimas į vieną. „Mirusiais“ santykius apibūdinčiau tuos, kurie nesuteikia džiaugsmo ir pasitikėjimo abejom pusėm, kurie yra įšaldyti savo augime. Nepavadinčiau „mirusių“ santykių tais, kuriuose abu partneriai gyvena savo individualiuose pasauliuose, tačiau dega noru, trauka ir troškimu sujungti juos. Šie žmonės kovoja dėl santykių, stengiasi išspręsti nesutarimus, nesusikalbėjimą. Ir jie būna kartu, nes toks jų tikslas, bendra ateities vizija. Šie žmonės „kabinasi“ vienas į kitą, stengiasi kažką keisti. Šiuose santykiuose jaučiamas gyvenimas net ir sudėtingiausiuose situacijose.
Tačiau yra kita dalis santykių, kuriuose nėra jaučiama abipusė vidinė motyvacija stengtis, tačiau, vis dėlto, kažkas tuo santykius laiko. Kas?
Pradžioje pamėginkite atsigręžti į savo santykius, kiek „gyvybės“ ir juose?
Išvardinsiu kelis „mirusių“ santykių požymius:
- Emocinio ryšio nebuvimas. Santykiuose esantis nesusikalbėjimas, nenoras suprasti vienam kito, pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis.
- Palaikymo trūkumas. Jausmas, kad pačiam tenka eiti savo gyvenimo keliu gyvenant bendrą gyvenimą.
- Lytinio potraukio nebuvimas, iš lėto apmirštantis seksualinis gyvenimas.
- Nuovargis aiškinantis ir sprendžiant problemas. Dažnai jaučiamas beprasmybės jausmas arba „užburto rato“ efektas, kuomet nematoma išeičių ir vilčių nesutarimams išspręsti. Kuomet partneriai pykstasi – dar galima jausti energijos santykiuose, juos dar kažkas riša. Vengimas sprendžiant nesutarimus – pirmas žingsnis „mirusių santykių link“.
- Bendrumų neturėjimas.
- Vienišumo jausmas. Dažnu atveju pora gyvena su kitu tarsi kaimynai, be emocinio artumo. Kuomet partneriai gyvena skirtingomis vertybėmis, idealais, požiūriu vienas į kitą.
- Rutina. Ji mus supa kasdien. Tačiau kalbu apie tą dalį rutinos, kurios galima išvengti dėmesiu kitam žmogui.
- Komfortas, nenoras nieko keisti santykiuose, nepaisant to, kad juose yra nepasitenkinimo. Kalbu apie tą santykių stadiją, kuomet vienas iš partnerių nejaučia santykių baigimo grėsmės. Dažnu atveju, išgirdus apie gręsiančias skyrybas, noras kažką keisti santykiuose gali būti trumpalaikis. Iki to laiko, kol pasijaus saugumas ir įsivels rutina.
- Bendros ateities vizijos nebuvimas. Nesutarimai dėl ateities planų gyventi kartu, bendro noro stoka kurti šeimą. Vengimas kalbėti apie santykių perspektyvą.
Manau, kad kiekvienas, išgyvenantis „mirusius“ santykius, šį sąrašą galėtų papildyti savo individualiais išgyvenimais ir pastebėjimais. Juos svarbu įvardinti sau, kaip bebūtų skaudu ir sunku. Tačiau, vis dėlto, kažkas mus laiko. Kažkokia jėga, kuri, atrodytų, mus galėtų sugniuždyti, atimti paskutinę gyvenimo atramą. Kas tai? Išvardinsiu, mano akimis, svarbiausias priežastis:
Kaltė
Manipuliacijos „mirusiuose“ santykiuose yra nuolatinis palydovas. Tokios „agresyviojo“ partnerio žinutės kaip: „Jeigu ne tu…“; „Atidaviau tau…“; „Paaukojau tau…“ ir pan. verčia kitą jaustis kaltam. Priminimas to, kas buvo gerai, kas buvo padaryta dėl santykių priverčia jausti viltį ir kaltę.
Baimė
Baimės jausmas dėl ateities: kaip gyventi?, kaip išsilaikyti finansiškai?, ką pasakys kiti?, kas bus, jeigu nieko nesutiksiu? Tokie ir panašūs klausimai sukelia nesaugumo jausmą. Visa tai trukdo pamatyti realybę bei atsikratyti esamų iliuzijų.
Komfortas
Įprasti prie rutinos, kuri yra saugi – tikrai paprasta. Nes su tavimi yra žmogus, kurį gerai pažįsti ir su kuriuo praleidai daug laiko. Tai gyvenimas, kurį kūrei daug metų ir į kurį įdėjai daug savęs. Viso to keitimas ir išėjimas iš komforto zonos sukelia didelį nerimą ir baimę dėl ateities.
Iliuzijos dėl ateities
Kiekvienuose santykiuose yra kuriami ateities lūkesčiai. „Mirę“ santykiai išskirtiniai tuo, kad lūkesčiai yra ne tik sukuriami, tačiau čia yra jais ir gyvenama. T.y. sukuriamas gražios ir stiprios šeimos, laimingos ateities paveikslas, kuris toli gražu neatspindi realybės. Sunku išsiskirti su tuo, ko nėra, tačiau kas galėjo būti, t.y. palaikymas, pagarba, meilė, bendra ateitis. Tuomet pradedame save kaltinti ir gyventi viltimi. Kaltiname už tai, kad į santykius, galimai, įdėjome per mažai pastangų ir tikimės, kad labiau pasistengus situacija pasikeis.
Šeimos sukurtas santykių scenarijus
Tėvai, seneliai, mums artimi žmonės daro didelę įtaką mūsų šeimos vaizdui. Tokiais įsitikinimais, kaip „Mūsų šeimoje niekas nesiskyrė, negaliu ir aš“; „Tai mano gyvenimo kryžius, kurį privalau nešti iki pabaigos“ ir pan. yra pateisinamas buvimas kartu.
Nepatenkinti vaikystės poreikiai
Normalu yra tai, kad vaikystėje tėvai nepatenkina visų mūsų poreikių – nėra tobulų tėvų. Sunkumai kyla tuomet, kai vienas iš partnerių šiuos vaikystės poreikius stengiasi patenkinti santykiais su antrąja puse. Tarp šių poreikių vienas iš didžiausių reikalavimų tampa besąlygiškos meilės ir priėmimo poreikis (nes to trūko vaikystėje). Todėl meilės ir priėmimo siekimas bet kuria kaina „mirusiems“ santykiams prideda dar daugiau atsparumo.
Agresija
Antros pusės agresyvus elgesys, pasireiškiantis kaltinimu, spaudimu atimti vaikus, abejiems priklausantį turtą ir pan.
Manipuliacija
„Aš negaliu be tavęs gyventi“, „Tu – mano gyvenimas, mano prasmė“, „Jeigu mane paliksi, aš ką nors sau pasidarysiu“, „Jeigu mane paliksi – kentėsi“ – tokius išsireiškimas esame girdėję? Tokiais pranešimais „agresyvusis“ partneris mėgina perkelti atsakomybę už savo gyvenimą bei pabrėžti jo svarbą savo antrajai pusei, taip pririšdamas ją prie savęs.
Mes dažnai „kabinamės“ už vilties, bijodami nutraukti santykius dėl vienatvės ir netekties baimių. Autonomijos ir ribų nebuvimas tarp partnerių, stiprus emocinis susiliejimas, beprasmybės jausmas – visa tai parodo, kad kažkuria dalimi šie santykiai yra priklausomi. Ši būsena tik apsunkina galimybę savarankiškai ištrūkti iš šio, tarytum, „užburto rato“.
Pirmas žingsnis tam, kad paleistumėte „mirusius“ santykius yra suvokimas, kad Jūs jau esate vieniši ir jau ilgą laiką išgyvenate netektį. Esu girdėjęs mintį: „Gyvenime gali būti dvi nuodėmės: žudyti „gyvus“ santykius ir laikytis „mirusiųjų“ “. Todėl asmeniškai rekomenduoju kiekvienam, kuris mato „mirusių“ santykių pėdsakus ir dėl to jaučia nerimą, susisieksi dėl profesionalios pagalbos su psichologu ar psichoterapeutu. Tai padės Jums geriau suprasti save, savo jausmus ir elgesio motyvus. O tai padės Jums padaryti pasirinkimą.
Parengė psichologine–pagalba.net