Sudėtinga sistema
„Oi, atsiprašau, vėlai nuėjau miegoti, tad trūksta miego“, – rytiniame susirinkime žiovauja 27-erių Magda, pardavimų vadovė. Bet galbūt tai visai ne miego trūkumas.
Žiovulys ne tik verčia atsiprašinėti žiovaujančiuosius, bet ir nepaprastai domina tyrinėtojus. Jie jau seniai laužo protus dėl jo paslapčių. O šių tikrai yra. Nors žiovaujame vienodai, priežastys, verčiančios tai daryti, yra skirtingos.
Pavyzdžiui, viena versijų yra ta, kad žiovaudami streso metu palaikome smegenų budrumą. Tarp daugelio gyvų padarų (įskaitant ir žmogų) galima pastebėti tokį reiškinį kaip užkrečiamas žiovulys – nusižiovavo vienas, po jo antras, trečias... Toks elgesys padeda išlaikyti grupės ar šeimos budrumą.
Biocheminiai smegenų pokyčiai sukelia žiovulį, kuris paprastai trunka apie 6 sekundes. „Tai sudėtinga sistema ir tikėtina, kad žiovulys turi daug skirtingų funkcijų“, – sako farmakologas Gregory Collinsas, San Antonijaus sveikatos mokslų centre atlikęs smegenų chemijos tyrimus.
Ilgą laiką buvo manoma, kad žiovaujame norėdami kompensuoti deguonies trūkumą organizme. Bet atrodo, kad taip nėra.
Vienijantis veiksnys
Dauguma žmonių žiovauja, kai pamato, kad nusižiovavo kas nors kitas. Tačiau žiovulys neturi užkrečiamo poveikio vaikams, autistams ir šizofrenikams. Kai kurie žmonės žiovauja netikėtose situacijose: pavyzdžiui, parašiutininkai prieš šuolį arba sportininkai prieš svarbias varžybas.
„Tikriausiai ir kai kurie Brazilijos futbolininkai žiovavo prieš pasaulio čempionatą“, – sako Robert Provine, Merilendo universiteto neurologas. Jo nuomone, žiovulys reiškia tam tikrą perėjimą iš vienos būsenos į kitą: iš budrumo į miegą, iš miego į pabudimą, iš nuobodulio į norą veikti.
Norėdami išsiaiškinti žiovulio esmę, mokslininkai atliko dešimtis eksperimentų su žmonėmis ir gyvūnais. Žiovulys būdingas daugeliui gyvų padarų. Atrodo, kad žiovauja kiekvienas turintis stuburą gyvis.
Pagrindinė šiandienos hipotezė yra ta, kad žiovulys – tarsi mažas ventiliatorius organizmo sisteminiame bloke: jis padeda palaikyti optimalią smegenų temperatūrą.
Smegenys ypač jautrios perkaitimui, teigia Niujorko valstijos universiteto psichologas Andrew Gallupas. Jei temperatūra nukrypsta nuo idealių 37 laipsnių Celsijaus, reakcijos laikas sulėtėja ir atmintis susilpnėja.
Kulminacijos būtinybė
Palygindami skirtingus elgesio būdus, kurie apima tuos pačius komponentus, galime savęs paklausti: jei veido išraiškos orgazmo ir žiovulio metu yra panašios, vadinasi, už šių dviejų veiksmų slypi tas pats neuroelgesio modelis?
Ši prielaida nėra tokia keista, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, sako R. Provine, nes žiovulys kyla dėl androgenų ir oksitocino ir taip pat koreliuoja su kitais sekso mechanizmais.
Tarp žinduolių rūšių dažniau žiovauja patinai. O mūsų rūšis skiriasi nuo visų kitų tuo, jog abiejų lyčių atstovai žiovauja vienodai dažnai, taip pat išlieka seksualiai aktyvūs bet kuriuo metų laiku. Žiurkėms tos pačios cheminės medžiagos, kurios skatina žiovulį, sukelia erekciją.
Ir nors antidepresantai kartais slopina lytinį potraukį bei vaisingumą, kai kuriems žmonėms jie turi įdomų šalutinį poveikį – žiovavimą, pasibaigiantį orgazmu.
Be to, žiovulys daugeliui yra malonus. 10 balų hedonistinėje skalėje jis įvertintas 8,5 (1 – prasta, 10 – gera).
Atsižvelgiant į orgazmo, žiovulio ir čiaudėjimo panašumus (tipinės veido išraiškos), visų trijų veiksmų užbaigimą visiškai įmanoma apibūdinti kaip „kulminaciją“. Galbūt ir negalėjimas numalšinti seksualinės įtampos primena tą nepasitenkinimo jausmą, kai negali nusižiovauti ar nusičiaudėti?