Ji išties provokuoja, bet manau, kad tik gerąja prasme, todėl DELFI skaitytojams pasistengsiu atvirai ir nuoširdžiai papasakoti apie aistrą ir moterį, kurią įkūnijau, nes kai rašiau, toji moteris tiesiog apsigyveno po mano oda.
Turėti lakią vaizduotę – nėra iškrypimas, tai jau įrodė E. J. James – „Fifty Shades of Grey“ autorė. Tiesą pasakius, tai nėra mėgstamiausias mano skaitytas erotinis romanas, bet juk meilės per daug nebūna. Trokšti mylėtis, dar nereiškia, jog esi nimfomanė, juk taurė gero vyno vakare tavęs nepaverčia alkoholike.
Visgi lieka klausimas, kodėl leidėjas ant mano knygos viršelio užrašė SENSACIJA? Pirmiausia dėl to, kad norėjo atkreipti dėmesį, o antra dėl to, kad atvirauti apie seksą ir aistrą vis dar sensacinga Lietuvoje. Kodėl? Juk apie tai šnekamės su draugėmis taip pat ramiai kaip apie vištienos suktinukų receptą.
Na, aš suprantu, jog atviravimas negali būti literatūriškai vertingas, meniškai subtilus, bet man skaitymas turi teikti emocijas, ne tik konkrečią informaciją ir patikėkite „Nukarūnuoti karaliai“ jaudina.. Jaudina taip, kad gali pasidaryti karšta ir aš to siekiau sąmoningai. Niekada nemaniau, jog galiu pasidalinti kažkokia ypatinga išmintimi ar faktais, tačiau galiu pasidalinti savo emocijomis.
Susipažinkite su moterimi, kurią įkūniju šioje knygoje. Tai Elžbieta – jauna, naivi, įskaudinta, bebaimė. Ji ieško savo atsakymų, nes jų niekas niekada ant lėkštutės neatnešė, nepasakojo ir nemokė, o jei kažkada ir pabandė, tikrai nepavyko, nes reikia įrodymų. Gal tada ir aš patikėčiau... Palieku jums teisę mane nuteisti arba išteisinti, bet negaliu meluoti – jūs neliksite abejingi, tai ne tokia istorija, kurią norėtųsi užversti ir iškart užmiršti.
„NUKARŪNUOTI KARALIAI“
I dalis
Pamiršk jį
Vidury klaidžios, tamsios girios
šaukia išprotėjusios iš skausmo laumės,
kurių širdys, sudaužytos mylimųjų abejingumo,
suskilo į aštraus stiklo šukes,
dabar smingančias į jų besielius
geidulingus kūnus.
Kol po šio nuotykio atsipalaidavusi judėjau į priekį, nešama ausinuko melodijų, net nepastebėjau, kaip mano kūnas be pastangų pakluso diktuojamam ritmui, o aš jau beveik išbėgau už parko ribų. Kai stabtelėjau prie gatvės praleisti pro šalį lekiančių automobilių ir kirsti pėsčiųjų perėją, prie manęs sustojo juodas spindintis naujutėlaitis „Audi“. Iškart pamaniau, jog čia niekas šiaip sau kelio nepastoja. Mano kojos nutirpo ir širdis pradėjo įkyriai dunksėti, dar trumpa sekundė ir jis trinktelėjęs durelėmis prisiartino – taip, tai Deivas.
Su juo susipažinome praėjusį savaitgalį.
***
Ir štai dabar dalykiškas, pasitikintis savimi Deivas priartėjo prie manęs. Pastatė automobilį priešais bėgimo taką ir netrukus išlipo.
– Sveika, gražuole, vos nesukėlei autoįvykio! Nepaisant to, būčiau pamalonintas, jei galėčiau tave parvežti namo. Leisk pailsėti savo grakščioms kojytėms, net neabejoju, jos nusipelnė trumputės pertraukėlės. Akivaizdu, šauniai padirbėjai, tad neskubėk persistengti. Deivas nežino, jog po papildomo ratuko parke niekada atgal nebėgu. Padariusi mankštą visada skubu tiesiai į autobusų stotelę, pavažiuoju tiek, kad išlipus liktų tik šiek tiek daugiau nei pusė kilometro.
– Hm. Na, dėkui, dėkui, tu tikras džentelmenas ir damų gelbėtojas. – Tikiuosi, mano balsas nedreba, nes tikrai nenorėčiau, kad suprastų, kaip mane nustebino.
– Visada stengiuosi, bet ne visada pavyksta. Atrodai kaip tikra sportininkė, nenorėčiau, kad tokia graži panelė pasitemptų kokį silpnesnį raumenėlį ir vakare negalėtų apsiauti aukštakulnių.
– Aha, kuo daugiau žavių panelių su aukštakulniais, tuo maloniau tavo akims.
– Na, negaliu ginčytis, be merginų ir be taurės vyno vakaras tampa beprasmis. Manau, šį penktadienį labai tiksliai žinočiau, kuri galėtų būti žaviausia mano palydovė. Nebūk užsispyrus, prašau.
Negaliu atsispirti pagundai dar kartą tave išgelbėti. Sėsk, įsitaisyk šalia savo asmeninio vairuotojo, juk negaliu čia ilgai stoviniuoti. Nejau norėtum, kad mane nubaustų parke patruliuojantys policininkai?
Nusijuokiau, o Deivas tęsė savo dainelę:
– Be to, man įdomu išgirsti iš pirmų lūpų, kaip tau sekėsi šią savaitę? Pakeliui gali papasakoti kas naujo? Kaip gyveni? Niekaip negalėjau tavęs susirasti anksčiau, niekur nespėju, begalė darbų. Prieš valandėlę sužaidėm su kolega porą teniso partijų, o dabar važiuoju tiesiai į biurą, pasiimsiu pavyzdžius ir vešiu į Mančesterį. Turėtume gauti dvigubai didesnį užsakymą. Restoranas smarkiai atsinaujina ir jiems reikia pateikti visiškai naują paketą. Kaip matai, nemelavau, kad šią savaitę esu žvėriškai užsiėmęs.
– O taip, panašu, kad niekada nenuobodžiauji. Tikiuosi, kad jums pasiseks išpildyti įnoringus kliento pageidavimus, net neabejoju, kad turi įgimtą talentą įtikinėti žmones.
Po kelias sekundes trukusios pauzės atsidusdama pridūriau, nes mano plaučiai nespėjo taip greitai prisitaikyti prie staigaus sustojimo:
– Sunku atsisakyti tavo pagalbos. Jei pažįsti gatves, turėtum nesunkiai atrasti kelią iki mano namų, juk prisimeni, tiesa?
Skambėjo užtikrintai, bet abejojau, ar prisimins.
– Atmintim nesiskundžiu. Prisimenu ne tik tavo namų adresą, bet ir tave svirduliuojančią prie durų slenksčio. Ar ne per daug užsigriebei, kiek toloka nuo namų, visai nekukli distancija susidaro pirmyn ir atgal? Juk keletą ratų jau apsukai „Sefton“ parke, ar ne?
– Na, sportininkai niekada nesiskundžia dėl per ilgų distancijų, kaip ir verslininkai dėl per didelių užsakymų. Įsėdu į jo automobilį ir patogiai įsitaisiau odinėje sėdynėje, tikiuosi, mano plikos šlaunys neprilips. Mes pajudėjome pagrindine Smighdown Road gatve link namų.
– Gražus žaisliukas, labai tinka prie tavo pareigų ir dalykiško įvaizdžio. – Tik tiek teišspaudžiau po jo pataikaujančių lakštingalos giesmelių pliūpsnio.
– Na, tai ne mano pasirinkimas, tiesiog kompanija nusprendė palepinti direktorių. Visus metus gaudavom nemenkus užsakymus, dažniausiai dėl didesnių projektų su klientais deruosi asmeniškai. Tad reikia atitinkamo įvaizdžio, manau, pati supranti, koks svarbus pirmas įspūdis. Kai užaugsi, baigsi savo studijas ir pas mane įsidarbinsi, pažadu tau dar geresnį automobilį.
– Ak, kažkodėl atrodo, kad argumentuotai įtikinti moki ne tik klientus. Liežuviu malti sugebi. Negaliu nesutikti, kad pažadų strategiją su merginomis visada verta pabandyti. Būtinai pagalvosiu, kokio automobilio norėčiau, – pašaipiai nusijuokiau žvelgdama į Deivą.
– Nebūk tokia griežta, tavo strategija per daug rizikinga, kieti riešutėliai ne visiems patinka, – atsikirto Deivas mirkteldamas akį.
– Supranti, tai dalis mano darbo – malti liežuviu, o darbo valandos dar nepasibaigė, todėl sunku taip greitai išsinerti iš verslininko odos. O kaip tau sekasi darbas ir studijos?
– Kad niekas lyg ir nepasikeitė, jau papasakojau anąsyk. Turiu prestižinį darbą, esu iš virtuvės plūstančių lėkščių direktorė. Jas pati nešioju, nes noriu būti liekna ir grakšti, o laisvu laiku konspektuoju studijų medžiagą, kurios per porą mėnesių susikaupė kalnai.
– Tie studentiški rūpesčiai visai kitokie nei manieji ir tikrai nė už ką nenorėčiau vėl jų patirti. Klausyk, rytoj vakare labai norėčiau tave pamatyti, galėtume kur nors užsukti, ko nors išgerti ar šiaip maloniai laiką praleisti. Ką manai, ar nebūtų puiki proga atsipalaiduoti ir užsimiršti?
Kartu turėčiau puikią progą vėl pasigrožėti tavo nuostabia šypsena.
– Na, žinoma, jei labai nori, viskas įmanoma. Penktadienį dirbu ryte, tad mano vakaras sąlyginai laisvas. Parašyk „Facebook“ savo planus, jei aplinkybės nesikeis, galime susiskambinti. – Slėpdama jaudulį pažiūrėjau į Deivą ir pagalvojau, kaip jam viskas atrodo paprasta ir kaip be jokių pastangų spinduliuoja kažkas tokio, kam sunku atsispirti. Turbūt tai vadinama pasitikėjimu savimi?
– Suprantu, kad turėjome susitikti anksčiau, bet juk tu kaip tikras angelas gali pradžiuginti mano širdį po tokios sekinančios savaitės nesibaigiančių darbų. Aš jau pamiršau, ką reiškia moteriškas švelnumas ir dėmesys.
– Žinoma, Deivai, net neabejoju, – atsiliepiu ironiškai šypsodamasi.
– Tik nepravažiuok mano namo. Už sankryžos!
– Nesijaudink, kuo puikiausiai pamenu, kur gyveni, trečia sankryža už Liverpulio universiteto. Tikiuosi, tu taip pat nepamirši apie mane ir rytojaus pasimatymą? Pažadu nuostabų vakarą, žvaigždėtą dangų, šiltą vasarišką orą, savo širdį ir žvakių šviesą prie staliuko restorane.
– Ak, koks tu romantiškas, tikras mažų mergaičių svajonių princas, – atšaunu šypsodamasi.
– Na, aš nesu toks savimyla. Nesityčiok. Pažadu, kad būtinai apie tave galvosiu.
– Tu tirpdai mano širdį, kad nepamirščiau apie mūsų pasimatymą, nusistatysiu papildomą priminimą. Tą priminimą pavadinsiu – „Pasimatymas su penktadienio Princu“. Kas kelias valandas romantiška melodija primins tavo romantiškus pažadus. Tinka? – Nepatikėjau savo ausimis. Kokia nesąmonė ką tik išsprūdo iš lūpų?
– Pritarimas patvirtintas. Ar žinai, kokios dainos melodija turės skambėti?
– Kokios?
– „Show Me Your Love“, – pralinksmėjęs pareiškė Deivas.
Vos susivaldžiau nepradėjusi garsiai kvatoti, juk tai populiariausia Liverpulio radijo stočių savaitgalio daina. Jai skambant merginos žūtbūt stengiasi suvilioti to vakaro balandėlį.
– Tu žiauriai įžūlus, ar žinai?
– Oi, tada mes labai vienas kitam tinkame!
Netrukus sustojome prie mano namo, atsisveikinau. Deivas draugiškai pabučiavo į skruostą, mirktelėjo ir aš dunksinčia širdimi nuskubėjau prie durų. Pagalvojau, kad rytoj bus puiki proga pasikrauti pakilios nuotaikos prieš kelionę į Edinburgą. Svarbiausia, šeštadienio rytą
nepavėluoti į traukinį.
***
Mane intriguoja dviprasmiškas vaidmuo, kuriuo kartais galiu manipuliuoti. Elgtis kukliai, atvirai nesižvalgyti į kitus, bet kartu jausti jų žvilgsnius, įžūliai smingančius į mane kiekvieną kartą, kai praeinu pro šalį ar pakreipiu akis. Nėra abejonės, šis vakaras vertas atsisakyti penktadienio grožio miego ir atidėti jį rytojaus kelionei, kuri užtruks beveik keturias valandas.
Tiek vakar, tiek šiandien mes su Deivu susirašinėjom „Facebook“ ir telefono žinutėmis. Nutarta susitikti pusę devynių, Deivas užsuks manęs, tada važiuosim į jo išrinktą restoraną „Albertdock“. Kaip viskas klostysis toliau, niekada negaliu būti garantuota, viskas priklausys nuo nuotaikos. Jau aštuonios, už lango šiltas ir giedras penktadienio vakaras.
Pasitikrinu savo kelioninį krepšį dar kartą, atrodo, viskas vietoje, džiaugiuosi, kad daugiau nebereiks sukti dėl to galvos. Tada nueinu žvilgtelti į veidrodį. Jei pasidažyčiau ryškiau, tik perlenkčiau lazdą, todėl nieko nekeičiu. Kaip visada pilki ir rudi akių šešėlių atspalviai žaidžia ant vokų, akių kampučiuose išryškėja storesnė pieštuko linija, ją šiek tiek pailginus žvilgsnis įgauna subtilaus viliokiškumo.
Parausvinusi skruostus, suteikiu jiems šiek tiek bronzos atspalvio, tad dar kartą perbraukiu rudos kompaktinės pudros šepetėliu. Sodriai juodos blakstienos, padailinti antakių kontūrai ir persiko atspalvio lūpos, žvilgesio suteikia kokybiškas lūpdažis, įkyriai išprašytas iš mamos kosmetikos krepšelio dar prieš išvykstant.
***
Dar porą kartų spėju apsisukti prieš veidrodį, kol Deivo žinutė pagaliau priverčia ant riešų spustelti šiek tiek kvepalų. Pakilios nuotaikos išskubu laiptais žemyn. Prieš uždarant duris Simona spėja šūktelti:
– Gero vakaro, tik nepamiršk grįžti namo ir susimildama nevėluok, nes oficialus princesių vakaras tik rytoj!
– Dėkui už priminimą, pati žinau, kad traukinys vėluojančių nelaukia, moliūgas veža, jei tiki pasakomis ir Kalėdų Seneliu. Nesijaudink! – atšaunu, o prieš uždarydama duris dar išgirstu:
– Sėkmės, jei kas nors nutiktų, būtinai skambink. Bet jau neatsakau.
Vos tarpduryje mane pamatęs Deivas išlipa atidaryti durelių, aš mandagiai pasisveikinu, įlipu į kebą ir pagalvoju, jog tai pirmasis mano pasimatymas Liverpulyje. Pirma, kaip numanau, prašmatni vakarienė šiame mieste.
Mes atvykstame į „Albertdock“, sustojame prie „Blue“. Tai vienas stilingesnių restoranų, su triukšmingu baru apačioje ir rūsyje įrengtu klubu. Man tokia šurmulinga aplinka patinka, nes tada mažiau jaudinuos. Iš kitų merginų darbe girdėjau, jog čia kartais užsuka vietiniai Liverpulio futbolininkai. Administratorė mus palydi prie staliuko ir pro restorano langus atsiveria visai kitoks Alberdoko prieplaukos vaizdas su keletu nedidelių senovinių laivų, blausiu modernių griežtų linijų pastatų apšvietimu ir ant restauruotos krantinės dokų blyksinčiomis lempelėmis.
Naktinio Liverpulio paveikslas nuteikia jaukiai ir akys pačios dažnai nukrypsta į tą tylią užuovėją moderniai atnaujintoje prieplaukos dalyje. Mes atsisėdame vienas priešais kitą ir mūsų žvilgsniai neįkyriai bando perskaityti kūno kalbos ženklus, o tada nukrypsta į restorano meniu. Plepame aptardami įvairiausius nereikšmingus dalykus – pradedant oru ir baigiant Liverpulio futbolo komandos naujienomis. Pokalbis vyksta sklandžiai ir jaučiuosi bemaž atsipalaidavusi.
Deivas iškart užsakė baltojo vyno butelį, neatkreipiau dėmesio į pavadinimą, bet vynas itin malonaus skonio. Pirmasis gurkšnis man primena vaikystėje nuo krūmų ragautų agrastų rūgštelę, kurių dar neprinokusių prisiraškydavome pilnas saujas. Kai padavėjas grįžo trečią kartą, mes jau buvome pasiruošę pateikti užsakymą. Meniu nenustebino, nieko per daug įmantraus, primena viešbučio restorano, kuriame dirbu, virtuvę.
Deivas užkandžiams pasirinko mažuosius antienos suktinukus, jie atrodė visai negurmaniški, tai tik negrabiai tešloje kepinta antiena, primenanti lietuviškus koldūnus, po to atėjo eilė jautienos didkepsniui. Nusprendžiau atsisakyti užkandžių, pasirinkau ant grotelių keptą viščiuką ir sūrio pyragą su karamelės užpilu. Pasiteisinau sau ir Deivui, jog desertams niekada negaliu atsispirti. Pavakarieniavę ir kiek apgirtę tęsėme vakarą „Blue“ bare.
Man visada patiko ši oficiali pasimatymo dalis, ore vibruojančios karščio bangos, tyli seksualinė įtampa, jaudinantis smalsumas, nukrypstantis į kiekvieną apnuogintą mudviejų kūnų vietelę. Man patinka, kai jis paliečia mano kelį, kai jo ranka po stalu pasiekia mano šlaunį ir pirštai vos prisiliesdami prie odos įžūliai siekia kelnaičių. Aš lengvai susijaudinu stebėdama, kaip ankšta jam darosi kostiuminėse kelnėse. Net neabejoju, jog jei galėtų, paimtų
mane bet kuriame nuošalesniame baro kampe.
Kai mes pakylame šokti, jis pabučiuoja mano kaklą, atsargiai paglosto plaukus, jo rankos kartais nuslysta prie mano užpakaliuko, apkabinęs pabučiuoja į lūpas. Nesipriešinu, juk jaučiu ne mažesnę trauką išties žaviam ir mane kaitinančiam vyrui.
Šiek tiek po vidurnakčio mes viską pratęsiame jo erdviame miegamajame. Aš įsivaizduoju įprastą scenarijų – lengva neįpareigojanti vakarienė, jokio grubaus ar nemandagaus spaudimo, viskas klostosi natūraliai ir sklandžiai. Keletas vyno taurių viename iš „Albertdock“ restoranų, šiek tiek solidesnis naktinis klubas, kuriame daug gražių merginų. Galiausiai kulminacija pasiekiama Deivo lovoje, kuri, manau, visada rezervuota tik ypatingiems kūniškiems malonumams tenkinti.
– Elžbieta, negaliu patikėti, būsi pirma moteris, kuri taip anksti paliks mano lovą ryte. Ar nejuokauji? Tai ne pokštas? Septintą nori būti prie savo namų, nors jau dabar gerokai po vidurnakčio? Ar tikrai šį šeštadienį išvyksti į Edinburgą?
– Žinoma, išvažiuoju po kelių valandų. Kodėl turėčiau meluoti, nejau manai, kad dar vaidinu susijaudinusią? Tada jis dar stipriau prispaudė mane prie savo tvirtos krūtinės, o aš, ieškodama patogesnės vietos, atlošiau galvą jo glėbyje.
– Kokia neteisybė, negalėsiu tavęs pažadinti karštais bučiniais ir pratęsti tai, ką vos spėsime įpusėti. Daug prarasi, katinėli, – Deivas pabučiavo, tada kiek atsilošė ir dar kartą įsispoksojo į mane.
– Nesuprantu, kodėl būtent į Edinburgą? Kuriems galams tokia ilga ir varginanti kelionė? Nejaugi tik tam, kad su drauge praleistumėte dar vieną triukšmingą savaitgalį? O gal yra dar kokia nors priežastis?
Ar nebus šios pastangos tik tam, kad atsiduotum menkai pažįstamam vyrui, dėvinčiam sijoną? Gal gyveni dvigubą gyvenimą, o ši aistra gerai išmoktas triukas suvilioti vyrams?
– Tu nusišneki, Deivai. Nejau aš panaši į tokią, kuri keliauja iš vieno patalo į kitą? Mes su Simona šiam savaitgaliui išsirinkome Edinburgą, nes Liverpulyje nėra pilies, kurioje gyventų princas. Nesvarbu, ką jis vilkės, svarbiausia, karališkas kraujas. – Suspausta jo glėbyje sugebėjau įkvėpti daugiau oro ir nusijuokti.
– Argi aš nepanašus į princą? Aš tik nesireklamuoju ir nesididžiuoju savo titulais per pasimatymus, nes noriu patikti merginai toks, koks iš tiesų esu. Negyvenu pilyje tik dėl to, jog nemėgstu pelėsių ir pūvančių senienų kvapo. Aš šios kartos karalaitis, galiu tau įrodyti, jei leisi.
– Deivas mirktelėjo akį, pakišo savo ranką po sijonu, delnu lengvai spusteldamas klitorį per plonytį kelnaičių audinį. Jis pradėjo dviem pirštais sukti aplink mano jautriąją zoną ir tęsė
toliau numovęs kelnaites.
– Sakai, tau reikia princo? Princo su sijonu? Tokio, kuriam reikia saugotis skersvėjų ir žvarbaus škotiško oro? Ar esi tikra, jog ryte mano lovą norėsi iškeisti į nepatogų traukinį?
– Jo pirštai po kiekvieno apsisukimo skverbiasi giliau į mane. Jis spusteli vis kitą lopinėlį prie mano šlapios varputės ir smalsauja toliau. Tada jis minutėlę patylėjo ir įniko tyrinėti jam šviežią kūną. Deivas valdingai prirėmė mane prie sienos kiek stipriau suspausdamas pečius, pradėjo uostyti mano kaklą, tada bučiuoti vos priliesdamas ausies spenelį ir leistis žemyn. Jis vienu mostelėjimu išlaisvino mane iš palaidinės, toliau bučiuodamas tarpelį tarp krūtų. Kai mano keliai jau buvo pradėję tirtėti nuo klitorio glamonių sukeltų konvulsijų, jis neskubėdamas įsiskverbė į mane atsargiai ir švelniai, kad nedrįsau net suaimanuoti. Garsas užstrigo pravertoje gerklėje.
Aš dusliai atsikvėpiau, mano akių vyzdžiai neapčiuopė nieko, tik juodas beformes lubas. Pradėjau savo kelionę į bedugnę, kurioje galima pajausti viską, net mažytę dulkelę ant savo blakstienos. Gulėdama po juo mėgavausi kiekvienu karščio pliūpsniu, prilaikydamas mano sėdmenis delnais jis nesustodamas taisyklingai lingavo lyg šoktume prancūzišką menuetą.
Pažvelgusi į jo sustingusį žvilgsį supratau, kad atrado maloniausią kelią savo dideliam, tiesiog milžiniškam daikčiukui į mane įeiti. Jis tirpo nuo godaus pasitenkinimo, kiekvieną kartą giliai atsidusdamas kaip masyvus jūrų liūtas. Pečiai platūs ir tvirtas torsas, į kurį sminga mano nagai. Jis taip pat seka kiekvieną mano atodūsį ir virptelėjimą, pirštais ieškodamas jautriausių mano kūno vietų, kurias reikėtų pamaloninti. Kaip kantrus, azartiškas lobių medžiotojas bandydamas perprasti naujo žemėlapio ženklus jis norėjo mane palydėti į savo kunkuliuojantį ugnikalnį ir kartu išsiveržti.
Mane nustebino, kad lovoje Deivas elgėsi atidžiai ir dėmesingai, tarsi lengvas šio vakaro girtumas būtų iškart išgaravęs. Jis akivaizdžiai nebuvo savanaudis, atkakliai stengėsi mane pakylėti į aukščiausią viršūnę, iškart galima spėti esant labai ambicingą ir mėgstantį pergales. Tuo tarpu vis stengiausi atsipalaiduoti ir nesijaudinti, nors jo penis iš pradžių man pasirodė per didelis, po karštos įžangos sudrėkusi ir elastinga makštis netruko jį įsileisti vidun.
Po nesibaigiančių krūtų ir klitorio glamonių nugrimzdau į tylą, kurioje mano kūnas pradėjo ryti kiekvieną jaudulio akimirką, tarsi išalkęs laukinis žvėris. Aš su malonumu stengiausi sugerti kiekvieną vis didėjančios nuokalnės ekstazę ir susikoncentruoti ne į Deivo, bet į savo kūno virptelėjimą. Tai bedugnė, kurioje aš vyniojama į jaudulio kokoną ir mano nuogas kūnas jame kankinsis iki paskutinio atodūsio.
Kai pasisotinom vienas kitu, Deivas pasiekė orgazmą, aš išliejau save ant jo penio, tačiau dar nesijaučiau iki galo nugalėta. Kai paklausė, ar pasiekiau visišką pasitenkinimą, atsakiau, kad norėčiau jį palyginti su antruoju, o tada jis pašnabždėjo į ausį:
– Tu nepasotinama kalė. – Tada iškart atsiprašė ir tarstelėjo:
– Nenorėjau būti nemandagus, bet turi žinoti, jog kitą kartą stengsiuos nebaigti tol, kol pati manęs nepradėsi maldauti.
– Dabar maldauju mane apkabinti ir leisti šiek tiek numigti. Deivas mane apkabino, pabučiavo į skruostą ir dar kartą paklausė:
– Aš rimtai, ko tu į tą Edinburgą važiuoji? Nors visiškai neturėjau jėgų, bet atsakiau.
Laukite tęsinio
Knygos pristatymas Vilniuje vyks rugsėjo 20 dieną, 18:00 val. Didžiajame „Pegaso” knygyne esančiame Vilniaus PC Akropolyje, Ozo g. 25.
Rugsėjo 21 dieną, 16:00 val. Didžiojo „Pegaso” knygyne Klaipėdos PC Akropolyje, Taikos pr. 61.