Mudu susipažinome gan neįprastai. Šiais laikais labai populiaru internetinės pažintys, mudu taip ir susipažinome. Tai buvo 2009 metai. Tais metais atsirado naujas pažinčių tinklalapis. Aš būdama su vaiku ligoninėje nutariau užsiregistruoti į tas pažintis. Taip pat ir jis ten užsiregistravo. Man tuo metu buvo 19, o jam 31 metai.
Po gražaus savaitės bendravimo pagaliau jis man atsiuntė savo nuotrauką. Ir aš jį pamačiau. Ta nuotrauka jį išdavė, jis man sakė, kad kariuomenėje dirba, bet pamačius nuotrauką, aš pamačiau pataisos namų (įkalinimo įstaigos) vielas. Jam taip ir pasakiau ir jis buvo be galo pasimetęs. Bandė gintis, bet pasakiau - man nesvarbu, iš kur esi, man svarbiausia, koks tu esi ir kokį pažinau. Kažkas viduje kirbėjo, kad tai mano žmogus, kad tai mano antroji pusė.
Mudu ir toliau bendravome, jis man pasakė, kad jam liko sėdėti dar 4 metai. Aš pasakiau, kad man tai nerūpi ir nė nepastebėjau, kaip jis giliai įstrigo į mano širdį. Kiek tik buvo įmanoma, važinėjau į trumpalaikius pasimatymus. Važiavau, nes norėjau jį pamatyti bent už stiklo. Po metų mudu susituokėm įkalinimo įstaigoje. Buvo be galo gražu, jausmai, jis ir mūsų tas pabuvimas kartu. Jis vis giliau man įstrigo širdyje ir aš jo laukiau iki 2013 metų.
Pagaliau jis išėjo iš kalėjimo. Išsinuomavom butą, su darbais buvo be galo sunku mums, tai jis važinėdavo į užsienį. Parsiveždavo vieną kitą litą, taip ir gyvendavome. Kai pradėjom gyventi, mudu ėmėm dažnai pyktis dėl draugų, kad jis man neatsiliepia, kaip skambindavau, ir vis galvodavau, kad jis su kita.
Nežinau, vis kažkas būdavo, kad juo nepasitikėjau, bet niekam to nerodžiau ir niekam nesakydavau. Jis kai prisigerdavo ir vartodavo narkotikus su draugais, visada mane išdirbdavo įvairiausiais žodžiais. Sakydavo, kad kai jis sėdėjo, aš jį apgaudinėjau, bet įrodyt negalėdavo.
Tik pasakydavo, kad kai jis skambindavo dar būdamas ten aš nepakeldavau ar būdavau be nuotaikos ir šiaip būdavau liūdna ir verkdavau, nes man trūkdavo jo, jis sau mąstė, kaip aš jį išduodu tuo metu. Ir taip būdavo visada, kol galiausiai mudviem su vaiku tekdavo bėgt iš namų, nes jis tapdavo agresyvus. Bijodavau, kad nesudaužytų.
Visada jam prisiekinėjau, kad buvau jam ištikima ir kad man ištikimybė šventa. Kai išsipagiriodavo, jis atsiprašydavo ir aš su dukra grįždavau pas jį. Vėl mudu gyvendavom kaip graži laiminga pora. Taip, pykdavomės dažnai, bet vis susitaikydavome. Tie patys barniai kartodavosi, bet mudu negalėdavom vienas kito palikt, nes mylėjau.
Po gyvenimo kartu kelių mėnesių aš juo labiau ėmiau pasitikėti. Išvyko jis automobilio taisyti, skambino, sakė greit grįš. Paruošiau jam pietus ir vakarienę... Atėjo vakaras, jo nėra. Pabandžiau paskambinti jam, bet jis nekėlė. Atėjo vėlus metas, jo nebuvo ir vis nekėlė ragelio.
Viduje man kažkas kuždėjo, kad jis viename bare (dažniausiai jame būna) ir nuvykus pamačiau jį sėdintį su gražuole blondine. Kelias valandas juos stebėjau iš toli. Kodėl? Nežinau, aš buvau šoke. Aš juo ėmiau tikėt, jis man sakė, kad mane myli, kad jam kitos nereik ir jis įtikino.
Jau užsidarant barui aš pamačiau juos išeinant ir privažiavau prie jų. Jis pasimetė ir man liepus atsisėdo į automobilį, mudu grįžome namo. Tą vakarą apsipykome, ryte pratęsėm pokalbį, barėmės, jis atsiprašinėjo ir aš jam atleidau, nes per stipriai jį myliu.
Gyvenom vėl kartu, bet viduje laikiau didžiulį skausmą. Bandydavau negalvoti apie jį su ja, bet sunku buvo. Kai tik susipykdavome, aš jam prikišdavau ją. Žinau, kad nereikėdavo taip daryt, bet man viduje vis trūkdavo ir viską išliedavau. Sunku buvo susitaikyti su tuo, bet su laiku tas vaizdas dingdavo man iš minčių.
Dažnai abu pasikalbėdavome, kad mūsų meilė tikrai stipri, nes kad ir kiek pykstamės, niekaip neišsiskiriam. Aš apie tai dažnai pagalvodavau ir neabejodavau, kad mudu esam skirti vienas kitam.
Aš jau turėjau vaiką nuo buvusiojo ir dabartinis mano vyras taip pat norėjo. Pykdavo, kad aš nepastoju, bet jam vis sakydavau, kad gal dar ne laikas mums turėti. Laukėm to stebuklo, o mūsų pykčiai ir toliau buvo.
Pradėjo vėluot mėnesinės, pasidariau testą ir jis buvo teigiamas. Mane apėmė džiaugsmas ir baimė. Baimė, kad aš nedirbu ir nėra pas mus pajamų, kaip reiks jį išlaikyti. Pasakiau jam, jis apsidžiaugė. Buvom laimingi, bet prieš pat Kalėdas mudu apsipykom dėl jo draugų.
Jis jiems skolino pinigus, lėkdavo pas juos, net nepagalvodamas apie mus, kaip toliau gyvensim, kai jis pragers ar priskolins pinigus draugams. Tą pačią dieną vakare jis vėl prisigėrė, vėl ėmė kaltint, kad aš jam neištikima. Nors jau buvo pažadėjęs taip nedaryti. Sakė, kad vaiko jam nereik ir kad aš jo nenoriu.
Bandžiau su juo kalbėti gražiai raminti, bet nepavyko man tai padaryti. Jis vėl mane ėmė kaltint neištikimybe, ėmė smaugti ir trenkė man per veidą. Nuo jo riksmų prabudo dukra, aš ją raminau, kad viskas gerai. Prašiau ir jo dėl vaiko nurimti, bet jis to nepadarė, tik ėmė grasinti, kad mane sudaužys.
Aš naktį pusnuogė, rėkdama išlėkiau į gatvę ieškodama pagalbos. Nespėjau net telefono paimti. Susistabdžiau taksi ir su taksisto pagalba iškviečiau policiją. Atvykus policijai pareigūnai man dėl savo vaiko liepė rašyt pareiškimą, aš taip ir padariau ir jį išsivežė.
Mano dukrelė buvo be galo išsigandusi. Norėjau ir vaiką paimti, bet jis man neleido jos naktį išnešt, tik kodėl? Rytą mudvi su dukrele išvykome pas mano tėvus. Ir ta patį vakarą jį paleido namo. Jis paskambino atsiprašinėjo, bet man sunku buvo jam atleisti.
Mano mama viską žinojo ir tarp mudviejų nesikišo, tik abu mus palaikė ir nerimavo. Po kelių dienų aš vis tik nutariau jam atleisti ir grįžau pas jį. Jis man pažadėjo nebegerti ir taip padarė.
Kalėdas ir Naujus metus sutikome kartu. Vėl viskas buvo gerai, bet, deja, ne taip, kaip norėčiau. Nebebuvau tokia laiminga. Kažkas manyje jį atstūminėjo. Ir dėl vaiko nebežinojau ar noriu jo, nes mudu paskutinis barnis labai mane atitolino nuo jo.
Man jau jis ėmė taip neberūpėti, net mylėtis nebenorėdavau su juo kaip kad anksčiau. Po poros savaičių aš jam pasakiau, kad pasidarysiu abortą, jis nesutiko. Pasakiau, kad nėra pajamų jį išlaikyti ir, kad tarp mūsų nebėra to kas buvo anksčiau.
Eilinį kartą jis prisigėrė su draugais ir aš vėl išvykau pas tėvus. Šįkart jau palikau jį. Nors ir myliu, bet jis mane yra per daug įskaudinęs. Pasidariau abortą, nes viena nebeįstengčiau išauginti vaiko. Sunku buvo tai padaryti, bet kitos išeities nebeliko. Taip mūsų meilės istorija baigės.
J.
*********************
Šis rašinys yra konkurso „Mūsų šeimyninis gyvenimas visiems atrodo tobulas, bet...“ dalis. Kviečiame savo istorija pasidalinti ir jus! Turite progą laimėti leidyklos „Alma littera“ išleistą tarptautinį bestselerį „Dingusi“!
*********************