Pateikiame ištrauką iš naujo Karolio Petrylos erotinio romano „Mirtis mus suvienys“, kurį išleido leidykla „Didakta“.
************************************
Man pastūmus stiklines duris, Laura šiek tiek susigūžia ir palenkia galvą.
Ji pirmiausia pamato kiek kairiau nuo vidurio juodą kvadratinį staliuką su dviem juodomis medinėmis kėdėmis, paliekančiomis tarpus it atgaivai. Ant stalelio vyno butelis, tuščios taurės, kurias spalvina lėtai rusenančios žvakės, tuščios spindinčios lėkštės. Mažame plotelyje – jūros gėrybės, sūrio užkandžiai.
Stambūs juodi vazonai talpina daug žemių, iš kurių styro žolės, primenančios svogūnlaiškius, pastatyti palei rudus medinius terasos rėmus-sieneles ir lengvas metalines atramas. Laura pasuka galvą dešinėn ir lyg nuostabiausias jai matytas dalykas – du išriesti gultai, puikiai tinkantys degintis, gerti kokteilius, ir nuo saulės saugantis platus skėtis.
O aš ką ryškiausio pamatau, tai po kaire – žalias kalnelis, ant kurio stovi Gedimino bokštas, Katedra, Valdovų rūmai, dešinėn metęs žvilgsnį, matau Operos ir baleto teatrą; dar nepriėję prie staliuko, todėl Neries dar nematyti, bet prie pat atramos bus matyti visa Neries pakrantė, abu tiltai – Žaliasis ir Baltasis, – aukštesnės, stambesnės Vilniaus bažnyčios ir daug, daug Vilniaus senamiesčio smulkios panoramos.
Aš Laurą paskatinu žengti pirmyn, ji stovi suglaudusi rankas it lauktų norimos dovanos. Keliais žingsniais ją aplenkiu, atitraukiu kėdę ir jai sėdant pristumiu – idealus, milisekundžių veiksmų sutapimas. Prieš prisėsdamas pats išsuku tamsiai mėlyno butelio kamštį, ji tuo metu apžiūrinėja terasos dizainą, bet ne Vilnių. Ji nežvelgia nė į pradedančią gaisruoti vakaro žarą, tarsi Z raidės formos permatomus baltus debesis, kurie kiek pridengia saulę, ir tuo pačiu šis mišinys sudaro rausvos, žydros, gelsvos spalvų skraistę, kuri lėtai apglėbia miestą, gelsvina namų fasadus. Aš lengvai pripilu po pusę taurės raudono vyno, kuris kiek kutena nosį, kartkartėmis primenant vėjeliui, kad mes vis dėlto lauke. Prisitraukiu ir iškeliu taurę kiek ištiesdamas ranką.
– Už tai, kad mudu čia kartu Vilniaus miesto širdyje. Ačiū, kad esi kartu.
Laura pakelia taurę, koketiškai šypteli žvelgdama iš po ilgų, riestų blakstienų, ir mudu susiliečiam lengvai taurėm, išgirsdami lengvą skambtelėjimą. Josios veidas švyti džiugia, savimi patenkinta šypsena ir, kitam pasirodytų, spinduliuojančiu antikiniu kūno grožiu.
– Ačiū, kad pakvietei, – padėkoja nudelbdama akis glotniu it šilkas balsu moteris priešais mane.
– Prašom vaišintis, – perbraukiu ranka virš mažų padėkliukų ir pirmasis parodau pavyzdį, paimdamas balto pelėsinio sūrio atpjautą stačiakampį gabaliuką, ji paseka tuo pačiu.
– Gražus butas, – vis dar sukinėja galvą aplink Laura, tik jau su taure vyno rankoje.
– Aha, – linksiu, bet man nė motais šis butas, man rūpi tik Vilnius, iš čia net automobilių garsai malonūs, net ir šūkavimai, ant žemės esančių juokai, čia mudu aukščiau ir jaučiamės gerai.
Lengvas vėjelis kas 2 minutes primena apie save – papučia į Lauros veidą, atlaisvindamas jos plaukus, ši vėl juos užsikiša už ausies, krūtys atrodo kiek skausmingai suspaustos, padidintos nenatūraliai, jas norisi išlaisvinti ne dėl kokių nors minčių, bet dėl to, kad joms neskaudėtų, kad nebūtų principo – grožis reikalauja aukų.
Kol aš išgeriu vieną gurkšnelį vyno, ji tris. Mūsų pokalbis po truputį įsivažiuoja, prasidėjęs nuo mano įmonių, nuo jos, buhalterės, darbo, bet dabar studijuojančios psichologiją, iki to, kokie patinkantys filmai, įsimintiniausios vaikystės, paauglystės akimirkos.
Aš jai vis papildau taurę, kartkartėmis tik sau, jos rankos lengviau gestikuliuoja, anksčiau buvusi kiek įtempta nugara dėl perdėto tiesaus stovėjimo, dabar atsipalaidavusi, atsirėmusi į atlošą, kojos, buvusios griežtais suspaustos, jau laisvesnės, permetinėjamos viena ant kitos, kai juokas pasipila, ji kojas pražergia drąsiai ir pasilenkia į priekį.
Blauzdos jau tolokai viena nuo kitos. Prieš tai ėmusi užkandį atsargiai, dabar juo mojuoja it cigarete. Bet man patinka su ja, ji užpildo tylą, linksma, moka pajuokauti, atitrūko oficialumas, kuris buvo nuo pirmosios sekundės jai pasirodžius manajam automobilyje.
Dangus dar dalija mažus raudonus ruoželius, viena kita šviesa jau užsidega namuose, geriau matosi automobilių geltonos ir raudonos šviesos, tas judėjimas padaro tik gražesnį Vilnių, tuoj tamsa ir besijungiančios šviesos atsispindės Neryje, padarys ją spalvotą su geltonais, baltais, žaliais atspalviais ir šešėliais. Juoda nakties spalva, greičiausiai atnešianti ir delčią, supins Vilniaus sidabro ir stiklo žėrėjimą, ir tik aklam ar nevertinančiam gyvenimo grožio negniauš kvapo.
Atidarau antrąjį butelį, šįkart baltas vynas, saldus. Papildau jos taurę ir savąją, kurioje dar buvo likęs mažas šlakelis pirmojo vyno ir staigiai atsikeliu, nueinu link svetainės, nustebindamas ją, tik ties pradarytomis durimis užkišu ranką ir įjungiu šviesą, kuri ypač lengva, vos juntama, bet išryškinanti staliukų, gėlių šešėlius. Malonu, kad mažos šviesos užsidega ir kiek palei slenkstį, atramą. Kur kas jaukiau.
– Mmm, kaip gražu, – pakomentuoja mano veiksmą Laura, – oi, atsiprašau, nesulaukiau, – Laura atsiprašo už be manęs jau išgertą vyno taurę, ji visiškai atsipalaidavusi.
– Nieko, svarbu, kad patinka, – šypteliu daugiau glaistydamas situaciją nei būdamas natūralus, – ir man skanus šis vynas. Už mudu, – pakišu jai vėl savąją taurę, tik šį sykį mudu apsivejame rankomis, sukryžiuojame ir ruošiamės išgerti, Laura garsiau atsako „už mudu“, akyse žybsniai, pakylantys antakiai, buvusi nekalta, kukli šypsena virsta kiek velnioniška, ir sodrus skonis užpildo mūsų burnas.
– Ui... – atsipučia Laura padėdama taurę ant staliuko, – vau. Žinok, aš taip nedarau, kažkaip čia toks malonus oras, skanus vynas, skanūs užkandžiai, greit laikas bėga, tai ir taurės tuštėja, – teisinasi Laura dėl savo veiksmų bijodama, kad prieš mane sudaro blogą įspūdį, – kur čia vonia?
– Kai tik įėjom, prieškambary, iškart po dešine. Na, dabar bus po kaire.
Išlydžiu ją žvilgsniu, ji jau nebekilsteli sijono, šis tik per centimetrą pridengia sėdmenų apačią. Kai ji jau pasuka už virtuvės, giliai įkvepiu ir iškvepiu, pasitikrinu kišenėje, ar viską turiu.
Laura grįžta kiek vingiuodama, giliai kvėpuodama, rodos, vynas ją paveikė, veikiu ir aš. Tik spėjus jai atviroje terasoje žengti du žingsnelius, aš virpančiu balsu paklausiu:
– Gal galiu, madam, jus šokiui?
Laura linkteli ir padaro reveransą.
– Šoksime be muzikos?
– Mmm. Tuoj pamatysim...
Paspaudžiu nuotolinį pultelį, ir svetainėje per dideles kolonėles pasklinda ypač garsi muzika, kurios garsas terasoje idealus, puikiai girdisi ritmas, bet galima susikalbėti.
Prasideda pirmieji Stephanie Biddle ir Charle Biddle Trio dainos „They all laughed“ taktai, būtent muzika, kuri pasirodo paskutinėje „9 jardai“ scenoje. Džiazo muzika, skleidžianti pianino, kontraboso harmoniją bei ypač tylūs būgnų lėkščių ritmai, verčiantys lengvai, lėtai, romantiškai, artimai judint klubus, pasiekia mūsų ausis.
Laura mėgina kiek įsiklausyti į muziką, palengva įsilinguodama. Aš bijau pradėti nuo filmo veikėjo Ozo veiksmų – solo – sukaliojimo rankų plačiai ratu, darant įtūpstus, judinant tuo pačiu ir užpakalį ratu, tada palinkimu į priekį mėtant besilankstančias rankas link savęs ir kartu mėtant kojas link savo užpakalio. Tiesiog slystu lengvu pradiniu lindy hopo žingsneliu link Lauros – kairė koja į priekį, du žingsneliai atgal, vėl į priekį ir dviem didesniais šoniniais žingsneliais vis arčiau prie jos.
Laura jau kaip filmo veikėja Sintija turėjo sukti rankas iš pečių, lengvai mėtydama į priekį, sukinėdama riešus ir judėti priekin, vartydama klubus, judindama grakščiai kojas, padaryti suktuką, priverčiantį sijoną apačią apsisukti kartu, plaukai turėtų jai užkristi, bet Laura daugiau atrodo it švilpautų kiek atvėpusiom lūpom, apsiblaususios akys – ne laisvos, be žybsnių. Aš kaip Ozas apkabinu dešine ranka jos liemenį ir pakeliu jos dešinę ranką į viršų pradinei šokio pozicijai. Mums už nugaros sklinda žodžiai kartu su ypač lengva, idealiai laimę nešančia ramybės muzika.
„Jie juokiasi iš manęs,
Norint man tavęs,
Sakė, kad aš mėnulio siekiu,
Tačiau, ak, pro tai praėjai,
Bet dabar jie turi kalbėti kitu balsu.
Jie sakė, mes niekada negalėsime būti laimingi.
Jie juokėsi iš mūsų ir dar kaip…
Bet hou hou, kas dabar juokingi?”
Bent kaip Ozas išjudinu ją linguodamas kairėn, dešinėn, op, sukimo veiksmas, aš kaire ranka pakeliu ir ją apsuku ratu, prisitraukdamas prie savęs; man pavyko šypsnys, ir ji atsako tuo pačiu, bet tarsi mašina atsitrenktų į terasą, ji išsilaisvina ir atsuka savo sėdmenis, prispausdama savo sijoną man prie kelnių sagties ir trinasi užpakaliu žemyn aukštyn į mane, tarsi grotų kokią nešvankią dainą.
Ne, ne, tai turi būti romantiška kaip filme, kaip Emos filme, ne gašlu, – suimu ją už šonų ir stipriai pasuku į save, vėl prisitraukiu, palinguodamas, ištiesiu jos ranką paleisdamas ją, beprilaikydamas pirštų galiukais, prisitraukiu ją prie savęs, jausdamas tiek malonų josios vyšnių kvapą bei sklindantį vyną ir verčiu ant savo rankos, josios plaukai atkrenta, krūtys vos neišlaisvėja. Aš ją vėl grąžinu į šokių aikštelę, prisitraukiu prie savęs, ir turi būti toji akimirka, girdint už nugaros muziką:
„Jie juokėsi iš manęs,
Norint man tavęs,
Sakė, tai bus „labas ir viso gero“.
Bet, ak, pro tai praėjai,
Dabar jie valgo nusivylimo pyragą,
Jie sakė, mudu niekada nesueisim.
Brangusis, susižadėkim –
Hou, hou, kas juokiasi dabar?
Hi, hi, pasijuokim paskutinį kartą,
Ha ha, kas juokiasi dabar?“
Aš kaire ranka lengvai perbraukiu per jos plaukus ir padedu ranką ant josios kaklo kiek prisitraukdamas, ji nujaučia, kad tai bus bučinys ir išsisuka. Po velnių! Aš nė nenorėjau jos pabučiuoti, tiesiog norėjau pakartoti „9 jardai“ paskutinę šokio sceną, kuomet Ozas su Sintija po vestuvių terasoje šoka kaip du laimingiausi pasaulio žmonės, kilnodami į viršų galvas, taip bežaidžiantys šokio galia, pasimaivydami, kuomet sukinėjasi atskirai.
Sintijos veide, kai Ozas ją apsuka, natūrali nuostaba, o kai ją palenkia, paguldo ant savo rankos, ji net nusijuokia plaukams krintant atgal, o tada jie sulėtėja, nustoja šokti, prisitraukia vienas prie kito ir aistringai pasibučiuoja, abu užmerkdami akis, o Ozas sekundei atsitraukdamas ir pažiūrėdamas į ją klausia savęs, ar tai gali būti tiesa: aš su tokia nuostabia moterimi čia, aš toks laimingas šioje lengvai apšviestoje terasoje su nuostabiu vaizdu, lydimu temstančio dangaus kaip ir čia, Vilniuje.
Bum tas smūgis į mano šlaunis ir daikčiuką... Laura vėl krutina savo užpakalį ties manimi, prilaikydama savo plaukus it didžiuotųsi, kokį veiksmą išmoko ir kaip sugeba krutinti savo užpakaliuką, it brazilės ar juodaodės kokiame šokių konkurse.
– Aš tuoj grįšiu, einu iki vonios, – atsiprašau Lauros ir nueinu sugniuždytu veidu, šoko būsenos link vonios. Nė neuždarau vonios durų, paleidžiu stiprią srovę vandens ir kelis kartus tekšteliu vandeniu į veidą, pažvelgdamas veidrodyje į save, savęs nekęsdamas: mano veidas sužlugdytas, įniršęs, prašosi išsiverkti, jis niekam tikęs... Kaip aš dabar šokčiau su Ema... Ji mačiusi tą filmą, aš dėl jos jį žiūrėjau, dėl jos ir esu šiame bute...
Mudu suderintai, identiškai šoktume su gyvenimo moterimi, šėliodami, kvailiodami, juokaudami, o svarbiausia, puikiai nujausdami, kad Vilniaus senamiestis mums kvėpuoja į nugaras, mes besidžiaugiantys kaip retas, kuris gali, su aistringais bučiniais reiktų pasisaugoti, kad iš meilės, laimės, romantikos vienas kito nesukandžiotume. Atsitraukęs ją, nemeluojančiom akim pasakyčiau jai: „Myliu tave kaip niekas tavęs dar nemylėjo. Visada būsiu šalia“, ir palenkdamas ją pabučiuočiau... Nė vienas tą sekundę visame Vilniuje nebūtų nė arti mudviejų laimės ir širdies džiaugsmo.
Iš užsisvajojimo grąžina kažkokia nemaloni, kertanti tiek vyno, tiek nuotaikos laipsnius muzika, tokia klubinė, su keiksmažodžiais, ištvirkėlių daina, o pagal mano parinktą sąrašą privalėjo toliau skambėti saldi džiazo muzika, mes turėjome šokti toliau ar bent jau ji būtų įsirėmusi į atramą, aš ją apkabinęs per pilvą, prisiglaudęs iš nugaros ir bučiuodamas jos žandą, kaklą, suspausdamas vis tvirčiau it pats ryte rąžyčiaus; su tuo paspaudimu turėtų tik trykšti jos šypsnys, kalbu apie Laurą...
Ši tamsi, pašvinkusi muzika grąžina į realybę ir hou hou, ką matau... Dar prieš kelias valandas buvęs padorus veidelis, dabar velnio, – ji prasisegusi savo suknelę, ir jos išsilaisvinusios krūtys, palikusios platų tarpą, standūs, pašalę nuo vėjuko speneliai žiūri į mane...
– Eikš, mažiuk, įjungiau tikrą muziką, pas tave kiek per sena, nagi ateik, pašėlsim, – ji žengia atgal į terasą. Laura drąsi arba vynas išties geras, nes apnuogintomis krūtimis išeina į atvirą terasą, bet tie jos judesiai... tūpinėjimai, užpakalio išrietimas, kojų ištiesimas... ne... dar tikrai ne su vakarine suknele, su džinsais, jogos kelnėmis suprasčiau, bet dabar... Ji išvis čia tik todėl, kad mes turėjome pašokti taip, kaip aš su Ema... Pirmą sykį gyvenime moters krūtys nesukelia man jokio geidulio.
Ji su pirštais traukia prie savęs, į terasos vidurį, jaučiu kiek šaltesnį vėjelį, jis turi liesti, šiurpinti jos krūtinę, ir norisi vėl ką gero padaryti tom krūtim, apkabinti, pabučiuoti vien todėl, kad nebūtų skaudinamos, o šeimininkę palikti toliau šokti. Prieinu arčiau, ir tas pats raitymasis, mėginimas prisitraukti prie mano lūpų tuo pačiu šokant atgal, tarsi mane erzindama ko siektų ir vis tiek abu žinome, kad bučinys bus.
– Prašau išeik, – neištveriu. Nutraukiu šokį savo griežtu tonu.
– Ką??
Laurai šokas...
– Prašau išeik, Laura, užsakysiu tau taksi, ryt susiskambinsime, man bloga...
