Seniai tai buvo, seniai. Buvau ką tik išsiskyrusi ir besigydanti sielos žaizdas, nauji santykiai rūpėjo mažiausiai. O jeigu atvirai – maniau, kad jokio vyro mano gyvenime nebus. Neieškojau, nelaukiau, netikėjau, nenorėjau.
Jis – vienišas, 27 metų jaunuolis, ilgaplaukis, visai ne mano skonio užsispyręs suvalkietis. Susitikome abu, neieškantys anei meilės, anei santykių, bet Amūrui atrodė kiek kitaip. Jis, atkakliai nepaisydamas mūsų pirmojo nedraugiško susitikimo, nusprendė viską padaryti savaip. Nežinau kaip, bet jam pavyko. Pasimatymai ir gėlės tapo kasdienybe. Per labai trumpą laiką nusprendėm kartu apsigyventi.
Et, visko buvo per tą laiką, išbandymų, džiaugsmo ir skausmo, kasdienybės ir švenčių, pykčio ir taikos, visko... Dukrytei gimus, viskas susidėliojo į savo vietas. Dukrytė augo, gyvenimas tekėjo savo vaga, apie santuoką negalvojom, nes... ne tai atrodė svarbiausia. Kartą, jau ūgtelėjusi dukra, aptiko albume mano pirmųjų vestuvių nuotrauką: „Mamyte, kodėl svetimas vyras tave neša ant rankų? Ir kur tėvelis? Ir kodėl tavo pavardė skiriasi nuo manosios?“. Vaikiški klausimai privertė susimąstyti, bet tik tai akimirkai. Metai bėgo, šeima stiprėjo, o mintys apie santuoką aplankydavo vis dažniau.
Skaičiuojant septynioliktus bendro gyvenimo metus kartą savo vyrui spontaniškai ištariau: „Jeigu nori mane vesti, tai arba dabar, arba niekada“. Pasakyta juokais, bet pataikyta giliai. Staiga pradėjau pastebėti visokių keistų dalykų, vyro kuždesius su dukra, keistus klausimus. Supratau, kad kažką rezga šelmiai.
Vieną vasario vakarą susiruošėm vežti dukrą į koncertą, belaukiant foje ir skambant jausmingai dainai, mano žmogus atsiklaupė ant kelių, laikydamas rankoje sužadėtuvių žiedą, ir paklausė, ar sutinku tekėti už jo. Rūbinėje dirbantys jaunuoliai pradėjo ploti, o man teliko ištarti TAIP.
Tokios tad buvo piršlybos vasario 14 dienos išvakarėse. Vestuves atšventėme rugpjūčio mėnesį nuostabioje vietoje su nuostabiais žmonėmis, medų kopinėjome Paryžiuje. Gyvenimas tęsiasi, nieko nepasikeitė, tik pase pavardė kita. Ir gražūs prisiminimai.
Manau, kad moteris išties laiminga tampa tuomet, kai turi du vardus: Mylimoji ir Mama. Esu dėkinga gyvenimui už tai, kad turiu šiuos du vardus. Piršlyboms, vestuvėms ir meilei amžiaus cenzo nėra. Pats geriausias laikas mylėti ir džiaugtis gyvenimu – čia ir dabar.
D.
Atsiųskite ir savo piršlybų istoriją!