Kartais, kai aš nieko nemyliu... aš myliu vandenį... Jis tyras, skaidrus... jis nesuduš... kol nevirs ledu... Kartais, kai aš nieko nelaukiu... aš laukiu vėjo... Jis švelnus, nematomas... jis nepabėgs... kol nevirs viesulu... Kartais, kai aš nieko nebeturiu... aš turiu tave... Tu pasaka, stebuklas... tu gyvybė... kol nevirsti skausmu...
Keistas tas gyvenimas ar ne? Tai jis tau šypsosi ir teikia džiaugsmą, tai duria durklą į širdį ir klausia ar skauda... Taip... ir man kartais atrodo, kad mes tik svečiai šiame gyvenimo sūkuryje, nors turėtume būti šeimininkai visa ko... Juk patys esame gyvenimo kalviai ir patys kuriame savo pilnavertę laimę, bet kartais padaroma klaida, lemtingas žingsnis,(kartais net nežinai, ar tu esi kaltas?!.) po kurio žmogus pradedi viską vertinti kita matavimo skale.
Atrodo, viskas praranda savo vertę, tai, kas buvo vertinama, viskas praranda prasmę, kas buvo laikoma prioritetu... Tačiau gyvenimas žmogui suteikė išskirtinę teisę... Teisę pradėti viską iš pradžių... Teisę praradus gyvenimo prasmę vėl atsikelti po nuopolio ir vėl pradėti viską iš naujo... vėl ir vėl...
Kaip manai, kiek dar kartų reikės keltis, tol kol galima bus džiaugtis gyvenimu, negalvojant, kad vėl gali skaudėti?.. Kiek dar užteks jėgų- keltis?.. Aš nežinau...
„Kai tu išeisi“
Kruvinom raidėm tu parašysi
Žodi „Išeinu“ ir nebegrįši...
Išmesi tau nebereikalingą širdį
Ir sumindysi gražiausią viltį...
Net nepasakysi „Sudie“
Ar „Lik sveika,viltie“...
Neatsisukdama tu nueisi,
Pradingsi ir savęs neteisi...
Pražudysi manas svajones
Ir panaikinsi visas abejones...
Abejingai nusisuksi,nebegrįši
Ir visam laikui nutrauksi ryšį...
Žmogus tarsi žaislas, kol naujas, gražus - reikalingas, įdomus... bėgant metams jis tampa nereikalingas, atsibosta ir yra paliekamas, lyg taip ir turėtų būti... Bet ar kas gali įsivaizduoti, kas tada nutinka?.. Drįsčiau teigti, kad ne... Tada griūva visos svajonės, dūžta visi kurti planai, netgi kiekvienas oro gurkšnis tampa nebemielas ir nori, kad jis būtų paskutinis...
Sunku... Ar žmogus nebeturi vertybių, svajonių, nejau jam nebeliko nieko brangaus ir švento gyvenime?.. Kodėl mes tik galvojame apie save?.. Kodėl nevertiname kito žmogaus jausmų, norų, vertybių?... Kodėl mes nenorime išgirsti kitos širdies, mylinčios, gal ir be atsako, iš gelmių šaukiančios: „noriu būti mylima“... Kodėl širdis, visą gyvenimą tik davusi, negali sulaukti atsako?... kodėl?.. kodėl?...
Sako, kad laikas užgydo žaizdas, nemanau, jis tik apgydo, nes randas padarytas niekada neužgyja, kaip tu benorėtum... Sudužus širdis į šipulius jau niekada nebebus sulipdyta be įtrūkimų... Tačiau yra ir kita medalio pusė: tada supranti, ką prarandi ir ką reikia keisti, kad išvengtum gyvenimo aštraus durklo, smingančio į iškankintą ir skaudančią širdį...
Žvaigždžių pilnam danguj
Mėnulio apšviestam lietuj
matau tavas akis
Kupinas aistros ir meilės
Ryžto, beribių jausmų jūrų...
Paimk už rankos švelniai
Palieski lūpomis akis,
Užmerk many beribį liūdesio gimimą
Ir būk šalia, tik nepradink...
Esi žmogus, uždegęs ugnį bešalančiam lede,
Nuvertęs akmenį nuo saulės.
Esi tu tas, kuris nuneš mane į jūros gylį
Į upės vingį ten toli...
Uždegsiu žvaigždę ten toli
Nupinsiu pievų tau vainiką,
Atnešiu tau aš savo širdį
Ir šypsnį mažą angelo veide...
Esi tu tas, kurs myli...
Esi tu tas kurs dega be ugnies...
Žmogus visą gyvenimą krenta, tol kol nesutinka kito žmogaus... Ir aš kritau tol, kol nesutikau tavęs... sutikau tave ir vėl pradėjau jausti žemę po savo kojomis... Tik nežinau, ar ilgam šį kartą sustosiu, nežinau...
Maniau, kad niekas manęs daugiau nebedomins, bet suprantu, kad klydau, nes tu esi toks žmogus, be kurio saulė atrodo šalta... spalvos visos su pilku atspalviu... rožės kvapas nebemielas... bet viskas pasikeitė, kai tik tu atvėrei savo širdį... padovanojai man savo dalelę šilumos...
Įsižiebė mano krauju pasruvusioje širdyje maža vilties kibirkštėlė... Spalvos vėl tapo ryškesnės, gėlės kvapas džiugina ir saulutė, rodos, vėl šildo skaisčiau...
Buvau lyg paukštis be sparnų, norėjau skristi, bet vis kritau ir kritau žemėn... Tavo žavi šypsena vėl suteikė sparnus, dabar galiu kilti ir nebekrentu žemyn... Džiaugiuosi, kad gyvenimas man leido sutikti nuostabų žmogų, kuriam yra labai sunku, tačiau jis spinduliuoja šilumą ir ją dovanoja kitiems... Paradoksalu, žmogus žmogų supranta tada, kaip pats patiria didžiulį skausmą... Esu dėkingas likimui, kad leido pažinti tave...
Nežinau kiek ilgai mes bendrausim, bet žinau, kad be tavęs man sunku... Laukiu kas dieną, kada parašysi man... kada gausiu šypsenėlę... Keista, niekada nemaniau, kad vėl man taip nutiks ir vėl svajosiu, kaip paauglys... Vėl atgausiu, pasitikėjimą žmonėmis, grįš, nors ir labai maža, viltis... Sakau AČIŪ iš visos savo širdies...
Lai ir nieko tau nereiškia šis laiškutis, bet nebegalėjau daugiau tylėti, turėjau viską pasakyti... Todėl priimk arba sutrypk?!.
Išmokyk mane mylėti nenuilstant, amžinai,
Išmokyk matyti saulę taip, kaip tu matai.
Tu priversk mane svajoti, nes tik Tu priverst gali.
Išmokyk tikėti meile taip, kaip Tu tiki.
Tu parodyk man, ką reiškia amžinai mylėt,
Išmokyk mane Tu džiaugtis, likimu tikėt.
Tu nerodyk man pasaulio, kuriame tik tuštuma.
Tu paslėpk mane nuo skausmo, nes jame vien tik tamsa.
Tu mane globoki tol, kol globoti laikas leis,
Neišduoki manęs niekad, nors kitas ranką Tau ties.
Tu mane mylėki tol, kol širdis mylėt galės.
Dovanoki savo meilę, nes tik jos aš teprašau.
Jei myliu Tave per stipriai, tai labai atsiprašau,
Betgi ką aš padarysiu, kad Tave taip pamilau...
L.K.