Susipažinau su būsimu savo vyru dar senais, tarybiniais laikais. Buvome į universitetus įstoję jaunuoliai. Kadangi abiejų tėvai buvo iš kaimo, tai savaitgaliais, vasaromis lėkdavome jiems padėti laukuose, fermose.
Pamenu, buvo karšta vasara. Draugas pakvietė aplankyti jo tėvus kaime. Kaip tik turėjo vykti ir jo tėčio jubiliejaus šventė. Susikroviau nedidelę mantą ir išvažiavome. Į jubiliejų susirinko didelė dalis giminės (anais laikais juk triukšmingai ir su visa gimine pažymėdavome reikšmingas šventes). Moterys ruošėsi virtuvėje, vyrai užsiėmė „vyriškais“ reikalais, jaunimas dūko kieme.
Vakaras buvo nuostabus: šiltas vėjelis kedeno plaukus, saulutė meiliai švietė, šalia tekantis Nevėžis tyliai čiurleno. Tik keistai mano būsimas vyras neįsikomponavo į šią idilę. Visi pasipuošę, atsipūtę, linksmi, o jis kažko susikrimtęs, susijaudinęs, vis kažko nerimavo. Nesupratau, kas jam nutikę.
Pagaliau ištaikęs minutę pasiūlė dviese pasivaikščioti šalia Nevėžio. Aš mielai sutikau. Jis buvo nekalbus, tempė mane tolyn nuo visų. Jau net ir kiek supykusi buvau, kad jis toks įsitempęs, mane kažkur veda ir nieko neaiškina.
Priėjom nedidelę kalvelę šalia upės. Vyras dar labiau jaudinosi, kažką sakė, tačiau jo žodžiai strigo burnoje. Žiūrėjo man į akis visas išsigandęs. Tada drebančiomis rankomis ištraukė žiedą iš kišenės ir staiga žengė žingsnį atgal norėdamas priklaupti...
Jo nelaimei, mes nepastebėjom, kad toje vietoje buvo paliktas karvės „tortas“. Laukuose prie Nevėžio tais laikais daug karvių ganėsi... Jis kaip slydo ir net pačiuožė žemyn nuo kalvelės. Galvojau išprotėsiu iš juoko. Mano „žvengimas“ skambėjo per visą lauką... Negana to, jam bekrentant iškrito žiedas. Dar gal pusvalandį jo ieškojom žolėse. Visą tą laiką negalėjau nustoti juoktis. Jau kiek aprimstu ir vėl ištinka juoko priepuolis. Ir kaip po tokio įvykio galėjau pasakyti „ne“ savo būsimam vyrui. Esam susituokę iki dabar.
Galiausiai, suradę žiedą, laukėm, kol kiek sutems lauke, kad nepastebėti grįžtume atgal į tėvų namus, kur jis galėtų persirengti suterštą kostiumą, išsimaudyti. Vėliau prisijungėm prie giminės baliaus. Kažkas iš girtų giminių garsiai pareiškė „kas čia karvės š smirda?“. Mudu tylėjom. Visi nusprendė, kad tikriausiai per atvirą langą iš lauko kvapą atnešė.
A.
Ši istorija atsiųsta konkursui "Mano piršlybų istorija".