Į renginį, kurio pagrindinis tikslas – pašnekesiai su draugais, pažintys su draugų draugais, gretimo staliuko kaimynais, dalinimasis maistu ir pakili nuotaika, itin noriai registruojasi peržengę keturiasdešimties metų slenkstį.
Atsiranda vis daugiau galimybių – ir noro – ne tik jaunimui, bet ir brandą pasiekusiems žmonėms megzti naujas pažintis, bendrauti. „Lietuvoje populiarėja įvairūs klubai, bendruomeninė veikla, panaši į Skandinavijos šalyse veikiančius žmonių sambūrius – nuo dailės ir šokių klubų iki konkrečias problemas sprendžiančių bendruomenių susirinkimų,“ – pastebi Olegas Lapinas.
Viena tokių galimybių – susipažinti su naujais žmonėmis – yra ir „Vakarienė baltai“. Prasidėjusi prieš 25 metus Paryžiuje, kada iš užsienio grįžęs Francois Pasquier sukvietė draugus ir draugų draugus iškylai Bulonės miške, „Vakarienė baltai“ išpopuliarėjo visame pasaulyje kaip bendravimo ir draugystės šventė. Iškylos mintis buvo paprasta: „Atsinešk maisto ir atsivesk naują draugą“, o kad vienas kitą lengvai surastų, visus paragino apsirengti baltais drabužiais. Lietuvoje šis renginys šiemet vyks antrą kartą.
Bet ar lietuviai, ypač vyresni, nėra per drovūs ir nedrąsūs bendraudami su nepažįstamaisiais? „Tai labiau mitas. Tinkamiau būtų sakyti, kad lietuviai yra mažiau atviri, turi išankstinio atsargumo ir kartais šiek tiek nepasitikintys savimi. Vis tik taip yra tik bendravimo pradžioje ir dažniau uždarumas yra mandagumo išraiška,“ – lietuvių būdą komentuoja O. Lapinas.
„Vakarienė baltai“ yra prancūziškos kultūros dalis, kur betarpiškas ir neįpareigojantis bendravimas yra įprastas, tad dalyviai į slaptąją iškylą atvyksta tam nusiteikę. Juolab, kad vakarienės metu yra nemažai progų susipažinti su naujais žmonėmis: balta apranga ir pikniko krepšiai rankose išduoda bendrą tikslą susitikus dar pakeliui į pikniką, o vakarienės metu sėdima tarp nepažįstamųjų, su kuriais per vakarą dalinamasi maistu ir gėrimais, mezgasi įdomūs pokalbiai ir diskusijos,“ – apie renginį pasakoja Dovilė Šimkutė-Butkienė, viena „Vakarienės baltai“ organizatorių.
„Tokių renginių kaip „Vakarienė baltai“ metu pradėti pokalbį nėra sudėtinga – dalyviai tam pasiruošę, visi žino, ko čia atėję. Visada geriausia klausti apie kitą, parodyti nuoširdų susidomėjimą pašnekovu, o ne kalbėti apie save. Jei pašnekovas mato, kad jums tikrai įdomu, tai ir pokalbis nestrigs“, – patarimais, kaip pradėti pokalbį su nepažįstamaisiais, dalinasi O. Lapinas.
Pasak psichologo, lietuvių nacionalinį charakterį formavo keletas faktorių. Vienas jų – Lietuva ilgą laiką buvo pavienių ūkininkų šalis, buvo įprasta dalintis – tiek džiaugsmais, tiek vargais – tik artimųjų rate. Kitas priežastis – istoriškai mūsų šalis ėjo iš rankų į rankas, tai lėmė, kad esame uždaresni svetimiems, nes taip saugiau. Ir, žinoma, klimatas – mažai saulės ir šilumos neskatina ekspresyviai reikšti emocijų kaip tai daro pietiečiai prancūzai ar italai.
Tačiau tendencijos keičiasi ir lietuviai atvirėja. „Tai ypač matyti tarp jaunesnių žmonių – jie kosmopolitiški, važinėja po pasaulį, turi modernias profesijas, kur bendravimas su žmonėmis yra būtinybė. Tai natūraliai verčia atsiverti ir būti komunikabilesniems“, – tvirtina O. Lapinas. Džiugina, kad ir vyresnė karta nuo jaunimo neatsilieka.
„Lietuviai tikrai moka nuoširdžiai bendrauti ir to nori. Tai rodo „Vakarienės baltai“, renginio apie draugystę, populiarumas – nors dalyvių šiemet bus tik 1,2 tūkst., bet laukiančiųjų sąraše užsiregistravę daugiau nei 3 tūkst.,“ – skaičiais dalinasi D. Šimkutė-Butkienė.
Norintys dalyvauti vakarienėje Vilniuje, kviečiami registruotis į laukiančiųjų sąrašą.