Pakalbėkime apie vyrus bei moteris ir tai, ką dauguma psichologų turi galvoje, vartodami frazę „užmušti vyro vyriškumą“. Kokiais būdais tai daroma? Kokios yra tokių veiksmų priežastys? Atsakymai į šiuos klausimus ir jų suvokimas padės išeiti iš situacijų, kurios kelia nepasitenkinimą abiem partneriams, rašoma psychologies.ru.
Klientės dažnai skundžiasi, kad jų partneriai pasikeitė ir liovėsi buvę „jų svajonių vyrai“. Paprastai moterys teigia, kad jų partneriai nebedaro šių dalykų:
- neberodo iniciatyvos;
- nebėra įdomūs;
- nebesirūpina savo moterimi;
- niekur jų nebekviečia;
- nebedirba ir net neieško darbo;
- niekuo nebeužsiima, išskyrus žaidimus;
- nebėra atrama ar žmogumi, į kurį būtų galima atsiremti ir paprašyti pagalbos;
- prarado seksualinę trauką savo partnerei.
Žinoma, šeima yra sudėtinga sistema, ir kartais būna taip, kad žmogus nesugeba išgyventi, pavyzdžiui, finansinės krizės. Tačiau jei santykiuose nuolat susiduriate su tomis pačiomis problemomis, tai ženklas, kad iš dalies situacija priklauso ir nuo jūsų.
Tai žinau ne tik iš studijų universitete ir psichologo darbo patirties, bet ir iš asmeninių gyvenimo stebėjimų. Reiškinys „užmušti vyro vyriškumą“ vadinamas „psichologine kastracija“. Šiame straipsnyje noriu papasakoti, kokie elgesio modeliai dažniausiai prie jos priveda. Apžvelkime pagrindinius iš jų.
1. Sudaužytos iliuzijos
Kartais mes taip stipriai ko nors norime, jog ilgai apie tai svajojame ir galiausiai susikuriame tobulą įvaizdį. Turėkime galvoje, kad polinkį į lūkesčius turi visi žmonės – šito išvengti neįmanoma. Nusivilti ir pamatyti, kad partneris nėra toks, kokio tikėjomės, yra normalu.
Kai kito asmens įvaizdis būna pernelyg idealizuotas, realusis žmogus vargu ar jį atitiks, todėl ir santykiuose atrodys, kad jis „nepateisina mūsų lūkesčių“.
Dėl pernelyg idealizuoto vyro įvaizdžio moteris gali pernelyg kritiškai vertinti savo partnerį, kuris dėl nuolatinių jos priekaištų nebenorės rodyti iniciatyvos ir trokš tik viena – pabėgti. Savo ruožtu moterų polinkis idealizuoti vyrą gali būti susijęs su tėvo vaidmens paauglystėje stoka ir (arba) jo motinos nuvertinimu.
2. Žeminimas
Kokiose situacijose jaučiamės pažeminti? Pavyzdžiui, kai išgirstame:
- kritiką;
- viešą pasmerkimą;
- esame lyginami su kitais ne į gerąją pusę;
- mums primenamos visos nuoskaudos, nesėkmės ir pan.
3. Neprašyti patarimai
Tarkime, vyras verčiasi nekilnojamojo turto verslu ir vienu metu jo žmona pradeda jam nuolat žarstyti patarimus, ką ir kaip daryti, nors jos vienintelė patirtis šioje srityje – apmokėti buto sąskaitas. Toks elgesys siunčia žinutę: „Tu nesugebi“, „Tu esi kvailas“, „Tau nieko nesigaus“.
Kai neprašytų patarimų būna daugiau nei vienas, žmogus pamažu praranda pasitikėjimą savimi, todėl nebenori nieko daryti. Dažniausia tokio elgesio priežastis (šioje situacijoje – žmonos) yra didžiulis vidinis nerimas ir nepasitenkinimas savo pačios vidinio potencialo realizavimu.
4. Reikalavimai ir pretenzijos vietoje prašymų ir dėkingumo
Įsivaizduokite, kad iš jūsų nuolat yra kažko reikalaujama, o paskui esate kritikuojamos. Ar po šito norėtumėte imtis iniciatyvos ir padaryti kažką mielo tam žmogui? Tikriausiai ne.
Jei skaitote šį straipsnį ir drąsiai sau pripažįstate, kad nemokate prašyti ir būti dėkingos, galbūt jūsų problema yra susijusi su pirminės iniciatyvos trauma. Ji gali įvykti nuo 3 iki 6 metų, kai vaikas pradeda kurti buitinius žaidimus ir, žinoma, padaro klaidų.
Pavyzdys: vaikas bando kepti blynus, bet jie sudega. Virtuvė pilna tešlos, visi namai pilni dūmų, o tėvai barasi ir pyksta. Ateityje tokiam žmogui išsivysto toks pat netolerantiškas elgesys tiek savo paties, tiek kito žmogaus iniciatyvoms, t. y. jau nuo pradžių tokiam žmogui atrodo, kad bet koks veiksmas yra pasmerktas nesėkmei. Šiuo atveju labai svarbu asmeninių konsultacijų su psichologu metu atpažinti ir išgydyti tokią traumą, kad ateityje nebijotume eksperimentuoti, ko nors išmokti ir išbandyti save naujomis kryptimis.
Minėtą elgesį taip pat formuoja nekvalifikuotų specialistų (psichologų) patarimai, kurie sako, kad prašyti vyro reikia tik vieną kartą, o paskui tai būna „pažeminimas“ moteriai.
Supraskite: taip nebūna! Tai neįmanoma: žmogus daug metų gyvena savo gyvenimą, o tuomet atsiranda kitas žmogus ir bando jį perauklėti. Santykių pradžioje reikia laiko, kad prisitaikytumėte vienas prie kito ir pertvarkytumėte savo gyvenimą. Nelengva atsikratyti savų įpročių ar įgyti naujų: veikiausiai su tuo susidūrėte, jei bandėte mesti rūkyti, atsisakyti saldumynų, pradėti sportuoti... Mes ir mūsų partneriai prie vienų dalykų prisitaikome greičiau, prie kitų – sunkiau, tam reikia laiko.
5. Nuolatinis nepasitenkinimas
Nuolatinis partnerio nepasitenkinimas visais ir viskuo aplinkui dažnai atgraso kitą žmogų nuo noro ką nors daryti. Žinoma, mes visi dėl įvairių priežasčių ir aplinkybių kartais nusiviliame, ir tai yra normalu. Tačiau šiuo atveju mes kalbame apie lėtinį nesugebėjimą džiaugtis ir kažkuo mėgautis. Jis dažnai būna perduotas šeimos.
Ar buvo jūsų šeimoje laimingų ir linksmų moterų? Kaip jūsų šeima vertino jūsų džiūgavimą? Deja, dar iš sovietinės praeities kai kas yra paveldėjęs tokias nuostatas kaip „negyvenome gerai ir nereikia pradėti“, „neišsišok“, „žinok savo vietą“ ir pan. Anksčiau dėl daugelio priežasčių buvo pavojinga demonstruoti savo gerovę.
Išanalizuokite savo giminės istoriją: gal turėjote giminaičių, kurie nukentėjo dėl to, kad gyveno pasiturimai (pavyzdžiui, buvo ištremti ar „išbuožinti“)?
6. Nesugebėjimas pasitikėti
..įskaitant ir vyru. Gali būti, kad santykiuose jums patinka viską daryti pačiai, ir tai darote su malonumu, bet anksčiau ar vėliau vyras prie to pripras (kam atimti iš jūsų malonumą?). Tačiau jei viską darysite pati, anksčiau ar vėliau pavargsite, o dar vėliau viskas gali baigtis išsekimu.
Elgseną „viską darau pati“ nulemia du scenarijai:
- Išdavystė. Pavyzdžiui, jei mokykloje vaikinas jus ne tik metė, bet ir iš jūsų pasityčiojo ar jus apgavo.
- Atstūmimo trauma vaikystėje.
Taip nutinka, jei, pavyzdžiui, vaikystėje buvote paguldyta į ligoninę ir jūsų tėvams neleido jūsų lankyti, arba buvote išvežta pas giminaičius, kur jautėtės apleistu vaiku. Tokios traumos poveikis bus ypač stiprus, jei ją patyrėte iki trejų metų amžiaus.
Tokių prieraišumo traumų pasekmė – susiformavęs vengiančio arba nerimastingo prieraišumo tipas ir nesugebėjimas santykiuose pajusti saugumo jausmą.
Jei perskaitę visą straipsnį sąžiningai pripažinote sau, jog kažkas iš išvardytų dalykų tinka ir jums, sveikiname! Jūs žengėte didelį žingsnį, kad išsivaduotumėte iš neigiamo santykių scenarijaus, kai vyras šalia jūsų nebėra vyras, o jūs esate nuvargusi moteris, viską tempianti ant savo pečių, ir jūs abu esate nelaimingi. Linkiu jums sėkmės kelyje laimingų santykių link!