Pradėsiu nuo pradžių. Deja, augdama neturėjau deramo vyro autoriteto. Mama? Nors mamą ir labai myliu, o jos problemos dažnai man yra skaudesnės nei savosios, ji man niekada nebuvo pavyzdys. Greičiau priešingai. Dedu ir dėsiu visas pastangas, kad būčiau kuo mažiau panašesnė į ją.
Trylikos metų žinojau, kas man patinka, kas mane jaudina, lengvai save patenkindavau. Nuo ankstyvos paauglystės stengiausi bet kokiu būdu laimėti vyro dėmesį, tad keturiolikos nesėkmingai išbandžiau seksą. Nuo šešiolikos pradėjau intensyvų lytinį gyvenimą. Tai buvo labai tamsus ir skausmingas mano gyvenimo periodas.
Dabar jau esu jauna moteris. Daug kad pasikeitė. Esu labai labai labai nusivylusi vyrais. Taip, taip, pati kalta, bėda manyje, žinau.
Visuomet norom nenorom savo likimą susiedavau su sadistinio tipo vyrais. Dar visai neseniai vargau labai destruktyviuose ir mane žalojančiuose santykiuose. Taip, kirvis kotą atitiko.
Buvau išnaudojama seksualiai, emocionaliai ir turbūt visaip, kaip tik įmanoma... Kartais jis mane versdavo pasijausi labai žiauriu ir negailestingu žvėrimi. Trumpai tariant, manipuliacijos per manipuliacijas... Iš jo net iki šiol susilaukiu priekaištų, kad terorizavau jį emociškai, manipuliavau. Ir apskritai, iš jo kalbos susidariau įspūdį, kad jis jaučiasi labai nuskriaustas ir įskaudintas. Kelis metus tik tai mane versdavo pasijausti žmogumi. Tik tas jausmas, kad emociškai už kažką esu stipresnė, kad situaciją kontroliuoju aš, o ne kažkas kitas.
Iš paskutiniojo nasrų ištrūkau, tačiau jaučiu, kad žala, kurią spėjau sau susiveikti, yra milžiniška. Greičiausiai kol kas esu tik neigimo, šoko būsenoje, o visi džiaugsmeliai dar tik prieš akis... O gal jau įžengiau į pykčio būseną?..
Neseniai pasijaučiau žymiai labiau savimi pasitikinti, pajėgi pasirūpinti savim ir... net kitais. Pagaliau sėkmingai pritaikyti antidepresantai. Į mano akį krito labai švelnių bruožų mergina su ne ką mažesnėm psichologinėm problemom. Kažkuria prasme save įsivaizdavau jau dominuojančiojo pozicijoje. Nekalbu vien apie seksą, žinoma. Viso šito labai išsigandau ir santykiai savaime nutrūko.
Merginos mane traukė visada. Net keturiolikos buvau labai stipriai nusižiūrėjusi savo draugę. Žinoma, tuo metu sekso su mergina tikrai neįsivaizduodavau, tai man buvo atgrasu, nejauku, svetima. Jokios fantazijos niekada ir niekaip neprivedė prie nieko daugiau nei bučinys su mergina ar jos krūtys. Suprantu, tai dar intymiau negu gašli sekso scena. Nežinau, gal bėgau nuo realybės ir savęs, o gal per daug pornografijos per tą visą laiką pamačiau, bet... Dabar mane traukia vien merginos. Noriu jas patenkinti, jomis pasirūpinti.
Jei dabar pabandau fantazuoti apie seksą su vyru, iškyla tik vaizdas su sado mazo elementais, kuris manęs nejaudina. Keista, bet tikrai nuoširdžiai nebesujaudina.
Jau beveik pusę metų domiuosi vien merginomis. Beje, aš nejaučiu būtinybės ir skubos save įvardinti kaip homoseksualią, biseksualią ar heteroseksualią. Tuo labiau suprantu, kad čia turiu klausti tik savęs ir niekas kitas man neatsakys.
Taigi, mano klausimas Jums: ar gali būti taip, kad tas potraukis merginoms yra nieko daugiau nei pasąmoninga savisauga, saugesnis kelias ir bėgimas nuo galimos skriaudos?
Suprantu, kad mano laiškas yra ganėtinai padrikas ir painus, bet vis tiek tikiuosi iš jūsų atsakymo. Paradoksalu, dabar skaitys visi DELFI skaitytojai, o dar ir komentuos, bet visko papasakoti artimam žmogui kol kas nesugebu...
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
NUO VYRŲ LINK MOTERŲ
Manau, kad jūsų laiškas yra pakankamai aiškus ir atskleidžia visą dinamiką. Jei tik prieštaravimuose, kuriuos jūs aprašote, galima įžvelgti tą jūsų vystymąsi. Galima į tai pažiūrėti kaip į natūralų dramatišką moteriško seksualumo vystymąsi - natūralų, nes tokių istorijų pasitaiko daug. Daug merginų praeina nelengvą seksualinių bei žmogiškų santykių mokyklą, o knygoje “Bėganti su Vilkais” jūs atrastumėte įvairias mitologines šio reiškinio šaknis.
Jūs rašote, jog anksti susiejote save su vyrais, nors po to rašote: „merginos mane traukė visada“. Taigi, nors jus visada traukė merginos, jūs su jomis santykių neturėdavote, o turėdavote su vyrais, ir dar su kankintojais. Kaip suprantu, šie santykiai neretai būdavo sadomazochistiniai.
Dabar vyrai visai jūsų netraukia. Tarsi jūs bėgdavote nuo traukos merginoms pas vyrus, o išbandžiusi tuos santykius su vyrais, sugrįžote prie moterų.
Taip pat jūs rašote: „Buvau išnaudojama seksualiai, emocionaliai ir turbūt visaip, kaip tik įmanoma...” ir čia pat rašote:” Kartais jis mane versdavo pasijausi labai žiauriu ir negailestingu žvėrimi. Iš jo net iki šiol susilaukiu priekaištų, kad terorizavau jį emociškai, manipuliavau”.
Taigi jums atrodydavo, kad tai jis jus “versdavo”, o jam atrodo - kad jūs jį “versdavote”. Tarsi jūsų kankintojai vyrai patys pažadino jumyse kankintoją, ir jūs galų gale pati ėmėte kankinti vyrus.
Tai, kas su jumis vyksta - dialektinis procesas, kai viena priešybė paneigia kitą, o sekanti priešybė paneigia abu priešingumus, juos sujungdama. Taip galima pasakyti apie namo duris: jos - jau ne namo vidus, bet dar ne namo išorė, jos - dviejų priešybių (vidaus ir išorės) sintezė, tam tikra riba tarp dviejų pasaulių.
Taip ir pas jus - jūs “jau ne su vyrais”, bet “dar ne su moterimis”. Taigi esate ties riba, kuri yra dialektinė moterų bei vyro pasaulių sintezė. Sekantis žingsnis būtų šių durų paneigimas - „aš nutolau nuo namų“, tačiau tuo pat metu tai gali būti „pajudėjau link naujų savo namų“- ir vėl jungiasi priešybės. Gal jums ši filosofinė tezė ir nesuteiks jokios paguodos, tačiau pagalvokite, ar geriau jums vadinti save kokiu nors terminu, tarkime, „biseksualia“? Tuomet jūs sustotumėt, o ar jūs jau norite sustoti?
Jūs klausiate, ar gali būti, kad su merginomis jūs ieškote saugesnio gyvenimo, tarsi vengdama galimos skriaudos. Taip, manau, kad esate teisi, nes ne kartą pastebėjote, kad jums emociškai saugiau yra dominuoti, rūpintis, kontroliuoti. Tačiau klausimas, ar santykiai su merginomis suteiks jums saugumo.
Tai, kad moterys yra „švelnios“, o vyrai „brutalūs“- gali būti tik mitai, kadangi:
Niekas neįrodė, kad moterys yra saugesnės partnerės už vyrus - juk moterys dažnai yra kandesnės, jautresnės bei geriau moka naudotis aštriu žodeliu, nei vyrai, ir „švelnios bei gležnos būtybės“ gali jus nukankinti ne prasčiau už brutalius vyrus;
Nesvarbu, ar santykiuose su vyrais, ar su moterimis, priklausomybė su artimu žmogumi būna abipusė, o priklausomybė ir gimdo didžiausią dalį emocinio skausmo;
Keisdama partneres jūs nenustojate gyventi gyvenimo, taigi jūsų vystymasis nesustoja.
Tai ką jums daryti? Gyventi. Realizuoti save, bandyti nuspėti savo gyvenimo misiją, taikytis prie realybės. Panašu, kad jūs susidūrėte su gyvenimo dialektika arba vystymusi per priešybes.
Neblogas požiūris - kad tai - ne jūsų asmenybės, o paties gyvenimo bruožas. Gali būti, kad toks būdas mąstyti ir elgtis iš šono atrodo kaip „ribinis asmenybės sutrikimas“. O gal tai tik pavadinimas to fakto, kad jūs atspindite gyvenimą kaip bėgančią upę. Nesvarbu. Manau, kad taip žiūrint į pasaulį jūs negalite jaustis labai stabiliai, kaip negali du kartus įbristi į tą pačią upę. Jei ta upė - tai jūs, tuomet įbridus į save vakar, rasite ne tą patį žmogų, kur šiandien. Ir rytoj nerasite savyje to paties žmogaus, kuris yra šiandien. Ir anksčiau ar vėliau jūs galite pajusti, kad jums reikia stabilumo.
Psichiatrams tokiais atvejais dažnai norisi sustoti ties diagnoze, pavadinti tai „nestabiliu tapatumu“, kas laikoma vienu iš asmenybės sutrikimų simptomu. Dėl to, matyt, jums ir diagnozuodavo įvairius asmenybės sutrikimus. Jūsų gi pozicija šiuo atveju yra paprasta: „mano tam tikri aštrūs charakterio bruožai nesukelia daug kliūčių ar nesėkmių.” Manau, kad tai pakankamai guodžiantis jūsų požiūris. Galima buvo netgi ir neiti pas psichiatrus.
Kitas stabilizatorius - antidepresantai. Tikėkimės, kad jie apsaugo jus nuo nuotaikos svyravimų. Nors apie nuotaikos svyravimus jūs ir nerašote. Vargu ar reikia skirti vaistą nuo nusivylimų vyrais - nesusižavėsite, tai ir nenusivilsite. Kad antidepresantai dar galėtų stabilizuoti lytinę orientaciją! Deja, medicina dar to pažadėti negali.
Taigi belieka palinkėti jums ir toliau vystytis, kad ir kaip skausminga tai būtų.
Sėkmės.
Olegas Lapinas