Savaitgaliais jam geriausias poilsis yra miegas, pirtis su draugais o ne bendri pasivaikščiojimai su vaiku miške, vakariniai pokalbiai prie vyno taurės ir pan.
Vieno barnio metu man buvo pasakyta, kad jis man nieko nejaučia, bet skirtis nenori... Gal vėl kas jo širdutėje suvirpės... Bet jau daugiau negu mėnuo - ir nieko. Mes gyvename kaip kambariokai. Mylėtis jis nenori, sako, kad dabar aš viską priverstinai darau, esu nenatūrali... Bet aš pervertinau viską... Ir noriu išlaikyti savo šeimą...
Išbandžiau visus būdus: buvau meili, nuolat bandžiau diskutuoti, kalbėtis... Dariau viską, kad atgaivinčiau santykius, bet pasiekiau tik tiek, kad mes bendraujame normaliu tonu, o gyvename kaip kambariokai.
Moters jis kitos neturi, bet esant tokiai situacijai, manau, tai tik laiko klausimas. Jaučiuosi kaip daiktas, kuris nereikalingas, bet gaila išmesti. Myliu vyrą, myliu savo vaiką (vyras dukrą irgi labai myli) ir noriu gražios šeimos. Nejaugi per vėlu?
Vyras nenori kreiptis į šeimos psichologą, nenori važiuoti į jokias keliones. Jo žodžiai: “Noriu pailsėti ir viską apgalvoti, noriu kur į trobelę, kad 10 km spinduliu nebūtų nė vienos gyvos dvasios“. Kaip priversti vyrą vėl mane pamilti?
Atsako psichoterapeutas O. Lapinas
Skaitydamas jūsų laišką, atkreipiau dėmesį į tai, jog vyras dėl jūsų „metė rūkyti, pabaigė mokslus, suvyriškėjo, pradėjo gaminti savaitgalinius pietus“. O vėliau santykiai su juo pašlijo, ir tai įvyko klasikiniu metu - kai jūsų vaikui sukako keturi mėnesiai. Matyti, kad jis iš tiesų daug ko dėl jūsų atsisakė, o vėliau jam ėmė trūkti jūsų dėmesio.
Tuomet išaiškėjo, kad vyrui vis labiau rūpi karjera ir poilsis su draugais. O taip pat sustiprėjo jūsų seksualinis atšalimas. Žinoma, visi šitie dalykai egzistavo ir prieš vaiko gimimą, tačiau panašu, kad būtent tai, kad vyras kažką padarė dėl jūsų, o po to dar turėjo dalintis jus su vaiku - ir buvo kritiniai veiksniai, sukėlę jūsų santuokoje jus jaudinančius pokyčius. Sutriko gavimo - davimo pusiausvyra. Galbūt jūsų vyras pasijuto nuskriaustas?
Panašu, nes jūs rašote, kad jis prisipažino: „Kaupė kaupė visą nepasitenkinimą ir sprogo“. Ir kad apkaltino jus perdėta kontrole bei lytiniu šaltumu. Žinoma, jei jis nejaustų šio gilesnio nepasitenkinimo, nei jūsų kontrolė, nei seksualiniai jūsų įpročiai taip jums nesutrikdytų. Juk dažnai moterys vyrus kontroliuoja. Ir ne visiems vyrams tinka labai seksualios žmonos - čia jau priklauso nuo paties vyro seksualinio apetito.
Panašu, kad jo nepasitenkinimas yra gilesnis. Toks atsiranda, kai žmogus jaučiasi, jog jam sutuoktinis skolingas. Tačiau kai sutuoktiniai jaučiasi nuskriausti, tokie dalykai, kaip sekso stoka ar būdo savybės labai patogūs vienas kitam apkaltinti.
Žinoma, ir jūs jaučiatės nuskriausta. Kodėl? Juk pati rašote, kad su vyru mylėtis nelabai siekdavote, daugiau išsikraudavote sporte. Matyt, nuskriausta jūs jaučiatės todėl, kad jis neskirdavo jums laiko bei dėmesio, o jūs pretendavote į tą laiką ir dėmesį, ir dar ne bet kokį, o į tokį, kuriame vyrauja „bendri pasivaikščiojimai su vaiku miške, vakariniai pokalbiai prie vyno taurės“.
Jūs tikėjotės visai kitokio gyvenimo. Visai kitokių įpročių vyro. Ar nebuvo tai laukiama kompensacija už vaikystėje patirtą tėvų dėmesio stoką? Galbūt vyras turėjo suteikti jums tai, ko trūko šeimoje. Dabar jūs tikriausiai esate nusivylusi. Juolab jūsų kalbos ir pastangos būti mielai niekaip nepriverčia vyro pamilti jus. Beje, tokios pastangos ir negali padėti. Kodėl?
Matote, vyrai ir moterys meilėje vertina ne pastangas, o netikėtai dideles dovanas, einančias iš širdies. Jūsų gi meilumas paskutiniu metu buvo ne dovana, o greičiau veiksmas, daromas iš idėjos. Idėja ši – „įvertink mano pastangas“. Pagal savo formą tai greičiausiai sandėris.
„Aš tau kažko nedaviau, bet ir tu man nedavei, tačiau aš dėl visa ko tai dabar kompensuoju“.
O giliau slypi siekis pasiteisinti: “Tai ko tu nori, negi nematai, kaip aš stengiausi?“
Meilė yra kas kita. Tai tarsi nuolat augantis sniego kamuolys, kuriame žmonės vienas kitam duoda vis daugiau. Duoda ne pusiausvyrai atstatyti, ne iš idėjos, ne dėl pasiteisinimo, o duoda tiesiog - dykai ir iš širdies dosnumo. Atrodo, kad tai irgi sandėris, juk už tokią meilę žmonės sumoka meile. Tačiau meilėje tai įvyksta stichiškai, negalvojant ir nenorint atsilyginti.
Žinoma, jei tik turi du gebėjimus:
- gebėjimą mylėti;
- gebėjimą priimti meilę.
Neskubėkite sakyti, kad jūs tuos abu gebėjimus turite. Tai visai neakivaizdu. Galbūt jūs mokate imti dėmesį, meilę, žavesį, bet nelabai mokate juos duoti. Taip gali būti, pavyzdžiui, tuo atveju, jei jūsų šeimoje „šalta princesė“ motina nemylėjo tėvo.
O galbūt jūs duoti meilę mokate, tačiau nelabai mokate priimti ją. Ir vėl panaši situacija galėjo susidaryti tarp jūsų tėvų. Pavyzdžiui, motina sakydavo: „O man nieko ir nereikia, aš ne kokia egoistė“. Tokiu atveju, jūs tiesiog instinktyviai pasirenkate vyrą - karjeristą, nes jei pasirinktumėte kitokį (dėmesingą, mylintį), tuomet nežinotumėte, ką su juo daryti. Jūs gi ne egoistė kokia.
O jei visai atvirai, man atrodo, kad nemokėdama imti, nelabai mokate ir duoti. Tokia situacija labai dažna, ir žmonės tiesiog nelabai šioje srityje save iš šono mato. Tačiau sutuoktinis - neblogas šios savybės indikatorius. Taip, kaip bebūtų keista, mes pasirenkame sutuoktinius su tokiu pat, kaip mūsų, davimo - gavimo balansu.
Žinoma, jūsų pusantrų metų besitęsianti santuoka galėjo būti tik pirmas bandymas. O kita būtų geresnė. Galbūt aiškiai pajutusi, ko jums trūksta, jūs ir su šiuo vyru pabandysite peržiūrėti savo savybes. Rekomenduočiau jums ne su vyru aiškintis, o pradėti objektyviai save stebėti. Kokia jūs iš tikrųjų esate - be kaukių ir be saviapgaulės? Čia jums labai padėtų psichoterapeutas. Juk santykiuose, kur abu žmonės vienas kitą veikia, nesunku apsigauti ir priskirti sau viską: ir gerą, ir blogą. Arba viską priskirti sutuoktiniui.
Pradinis žingsnis galėtų būti toks: kurį laiką tiesiog vertinkite tai, ką jūsų vyras daro gero. Vertinkite tyliai, o tuo pat metu stebėkite savo savybes. Tai, kad jūsų vyras „nori pailsėti“, jums kaip tik naudinga. Vienoje rusų dainoje taip ir sakoma: su meile susitvarkysiu aš pati, o kartu mes nesusitvarkysime.
O tai, kaip „priversti“ vyrą jus mylėti, geriau pamirškite. Prisiminkite meilės receptą: tai dovana, einanti iš dosnumo. O visos priverstinės akcijos ateina iš baimės. Ir kol jūs savo pačios akyse nepraturtėsite, tol jokių akcijų nesiimkite. O kai praturtėsite (ir žiniomis apie save, ir pasitikėjimu), tuomet be baimės ir gerbdama save galėsite tikėtis kitokių santykių, kuriuose meilė tiesiog teka iš vieno žmogaus kitam. Ir jokios svarstyklės nespėja šios tėkmės užfiksuoti. Jaučiu, kad jums taip atsitiks.
Sėkmės Jums.
Olegas Lapinas
Rašykite psichologui: psichologui@delfi.lt