– Įprasta manyti, kad seksualinė trauka neatsiejamas nuo meilės...
– Mus tikino, kad jos eina ranka rankon, kyla ir silpsta kartu. Tačiau vis dažniau matau poras, kur partneriai myli vienas kitą, bet nebenori užsiimti seksu. Dar skaudžiau, kai geidžia ko nors trečio. Jiems nesuprantama, kodėl geismas įsiliepsnoja svetimam žmogui, bet ne tam, kurį myli. Jie kenčia, nes buvo įsitikinę, kad meilė garantuoja ir seksualinį troškimą. Tačiau meilė egzistuoja ten, kur jaučiamas saugumas, kur viskas pažįstama. Geismas gi reikalauja netikėtumo, nustebinimo.
– Kodėl šiuolaikinės poros susiduria su tokiais sunkumais?
– Romantiniu idealu grindžiama santuokos samprata tikina, kad mylimasis yra vienintelis žmogus, kuriam galima viską pasakyti, kuris suteiks viską, ko tik nori. Mes norime iš jo gauti tai, ką senovėje žmogui suteikdavo bendruomenė. Artumo poreikis anksčiau nebuvo koncentruojamas į vieną žmogų, turintį išvaduoti mus nuo egzistencinės vienatvės. Jis buvo paskirstytas skirtingiems žmonėms.
Mes ieškome poroje aistros, emocinio saugumo, socialinės padėties. Būtent dėl tokios įsimylėjėlių izoliacijos dviese ir slopsta seksualinis troškimas.
– Bet mes, palyginti su seneliais, kurie augo kartu, vedė vienas kitą, dirbo greta, turime tikrai daugiau erdvės, esame labiau savarankiški...
– Erdvė, kurią, atrodo, turime, – tik įsivaizduojama. Kažkada viename name kartu gyveno trys kartos, tačiau šioje gausioje šeimoje kiekvienas turėjo savo erdvę, savo mintis. O ką šiandien sako į mane besikreipiančios poros? „Jis nekalba su manimi“, „Ji man nesako, ką jaučia“, „Aš niekada nežinau, apie ką jis galvoja“... Mes būtinai norime žinoti apie kitą viską, kategoriškai reikalaujame visiško apsinuoginimo. Asmeninė erdvė nebeegzistuoja.
– Kodėl atsiranda toks atstumo trūkumas?
– Dėl saugumo poreikio. Norėdami prisijaukinti išorines grėsmes ir savo baimę, slepiamės po artumu. Bet geismui reikia atstumo, skirtybių. Seksualinė trauka – gyvybiškai svarbi jėga, leidžianti jaustis gyviems. Vaikui ji prasideda nuo noro tyrinėti, atrasti. Tai – aistra naujiems dalykams, smalsumas, nuotykių poreikis. Jei tėvai slopina šį potraukį, jie užgniaužia patį gyvenimą.
Poroje vyksta panašiai: seksualinė trauka neapsiriboja vien seksu. Ji grindžiama pasikartojančiu noru atrasti partnerį. „Jei esu pernelyg tau artimas, nieko tavyje nematau, netrokštu. Šiandienėms poroms nereikia dvasinės liepsnos, jos ją turi. Bet norint degti ugniai reikia oro...
– Ar ne todėl geismas vėl sugrįžta, jei partneris ima dairytis į kitą asmenį?
– Trokšdamas kito vyro ar kitos moters partneris atkuria distanciją. Be to, svetimavimas paleidžia vieną galingiausių seksualinio troškimo variklių. Partnerio žvalgymaisi į kitą sukelia erotinius jausmus, nes turiu vėl siekti būti išrinktas. Partnerio „žvalgymaisi“ mums įrodo, kad jis yra laisvas žmogus, turintis neatimamą individualumą. Tai gąsdina, bet ir jaudrina.
– Kodėl taip sunku išlaikyti seksualinį potraukį?
– Nes tuose pačiuose santykiuose turime patenkinti ir saugumo, ir nežinomybės poreikį. Nes seksualinis troškimas kelia meilei grėsmingas emocijas: pavydą, agresiją. Nes baimė trukdo mums atsiskleisti asmeniui, nuo kurio taip stipriai esame priklausomi.
Mes pamirštame, kad seksualinis potraukis ir erotika turi būti puoselėjami, nes kitaip jie išnyksta. Ir pagaliau todėl, kad mūsų troškimai dažnai būna nukreipt ne į partnerį, o į darbą, draugus, vaikus.
Pažiūrėkite, ką galime padaryti norėdami pasimatyti su draugais! Kaip padedame savo vaikams, kaip ieškome to, kas galėtų juos pradžiuginti. Žaidžiame su jais, bučiuojame, apkabiname. Jei bent pusę šio dėmesio skirtume partneriui, seksualinis potraukis nesloptų.
– Vadinasi, seksualinio potraukio susigrąžinimas neapsiriboja vien erotika?
– Seksas be geismo visada egzistavo: paklauskite daugelio kartų moterų, kurios mylėjosi iš pareigos! Tiesa, tuomet visuomenė, bažnyčia, šeima joms nurodė vieną pareigą: gimdyti vaikus. Šiandien gi nebeegzistuoja nei sutuoktinių pareigų, nei socialinių įsipareigojimų tęsti giminę. Perėjome prie santuokinio modelio, kur seksualiniai santykiai grindžiami tik seksualiniu potraukiu, kurį reikia puoselėti.
– Jeigu seksualinį potraukį maitina trūkumai, ar įmanoma ilgai geisti to, kuris yra šalia?
– Žinoma, kad neįmanoma trokšti to, ką turi. Bet kas mes tokie, kad būtume tikri, jog kitas mums priklauso iki gyvenimo pabaigos? Tai – pagrindinis klausimas, kurį reikia užduoti sau.
3 pratimai... atitolti
1. Paklauskite savęs, kokiose situacijose jus ypač traukia partneris. Pamatysite: tai yra būtent tie momentai, kai suvokiate jį (ją) kaip atskirą asmenį, nesusijusį su jumis. Būtent erdvėje, skiriančioje jus vienas nuo kito, kyla geismas.
2. Paimkite popieriaus lapą, padalykite jį į du stulpelius. Kairėje pusėje parašykite: „Kai galvoju apie meilę, galvoju apie...“; dešinėje – „Kai galvoju apie seksą, galvoju apie...“. Užrašykite žodžius, vaizdus, asociacijas. Ar skirtingose skiltyse užrašėte skirtingus dalykus? Pagalvokite, ką tai gali reikšti.
3. Sukurkite el. pašto adresus ir rašykite laiškus partneriui tarsi jis būtų ilgam išvykęs. Toks susirašinėjimas sukurs distanciją, pseudoanonimiškumą, leidžiantį pasirodyti kitokiam, nei susitikus ryte virtuvėje.