Mūsų organizmo seksualinės sistemos funkcionavimas priklauso nuo daugybės hormonų, kurie daro įtaką dviem svarbiais mūsų gyvenimo ciklo etapais: pirma, kai vystosi vaisius (tai vadinamasis organizuojamojo pobūdžio poveikis, jis lemia smegenų ir kūno vystymąsi), antra, kai prasideda brendimas (vadinamasis aktyvuojamasis poveikis, lemiantis tam tikrų sistemų veikimo pradžią).
Mažai kas žino, kad smegenų ir kūno „maskulinizacija“ įvyksta vaisiui vystantis, be to, dviem atskirais etapais, o tai lemia du skirtingi hormonai.
Šis faktas galėtų paaiškinti kai kuriuos klausimus, susijusius su seksualine orientacija, lyčių identifikavimu ir translytiškumu (šiuo atveju savo lyties suvokimas smegenyse nesutampa su tikrąja kūno lytimi).
Kaip žinome, hormonas testosteronas yra atsakingas už vyriškos ir moteriškos lyties žinduolių bei žmonių seksualinį potraukį.
Mažai kalbama (nors tai puikiai žinoma) apie tai, kad testosteronas turi daugiau įtakos vyriškos giminės žinduolių smegenims. Politiškai nekorektiška kreipti dėmesį į fundamentalius vyrų ir moterų smegenų veiklos skirtumus, tačiau šiuolaikinis neuromokslas pateikė daugybę įrodymų, kad iš tiesų egzistuoja gana dideli skirtumai.
Faktas, kad abiejų lyčių atstovų smegenyse yra ir moteriškų, ir vyriškų neuronų grandinių (ar tinklų).
Jei, embrionui vystantis, viskas vyksta pagal planą, vyriškose smegenyse paprasčiausiai lieka daugiau vietos testosteronui (ir kitam su testosteronu susijusiam hormonui – vazopresinui) veikti – susiejant receptoriais vadinamas struktūras, aktyvuojamas hormonų.
Vyrų smegenyse – daugybė vietų, kuriose testosteronas gali daryti įtakos. Tai paaiškina, kodėl vyrai dažniau nei moterys galvoja apie seksą.
Kitu atveju embrionui vystantis moteriškose smegenyse atsiranda užtektinai hormonui oksitocinui (kuris mažina nerimą, stiprina pasitikėjimą ir skatina socialinius ryšius) jautrių receptorių.
Oksitocinas veikia moterų smegenis panašiai kaip vyrų – testosetornas, tik jose yra kur kas mažiau jo receptorių struktūrų. Įdomu tai, kad moteriškas lytinis hormonas – estrogenas aktyvuoja oksitocino struktūras smegenyse, o testosteronas vyrų smegenyse aktyvuoja vazopresino struktūras – skatina norą konkuruoti ir sužadina seksualinį susidomėjimą.
Kitas įdomus moterų seksualumo aspektas – moterų erotinis susijaudinimas stiprėja ar silpnėja, priklausomai nuo smegenų cheminių pokyčių menstruacijų ciklo metu. Kai estrogeno ir progesterono lygiai didžiausi ir kai palankiausios dienos pastoti, nemažai moterų patiria daugiau seksualinių fantazijų ir dažniau galvoja apie seksą.
Tyrimų duomenimis, per 6 ovuliacijos dienas intymių santykių padaugėja 24 proc. Tačiau moterų seksualumui turi įtakos toli gražu ne vien biologija.
Seksologė Meredith Chivers iš Ontarijo „Queen‘s“ universiteto atliko įspūdingą tyrimą, per kurį paaiškėjo, kad moterų atveju genitalijų sužadinimas (pasireiškiantis kraujo pritekėjimu, kaip atsaku į audiovizualinius erotinius stimulus) nepriveda prie subjektyvaus lytinio susijaudinimo arba aistros pakilimo.
Kitaip sakant, kraujo pritekėjimas į moters genitalijas nėra atsakas į konkrečius erotinius dirgiklius, o veikiau reiškinys, įvykstantis nepriklausomai nuo stimulo specifikos ir moters seksualinės orientacijos, be to, nebūtinai yra susijęs su aistros sužadinimu.
Kad taip yra, paaiškėjo tyrinėjant moterų reakcijas, pasireiškiančias joms stebint vyrų santykiavimą su moterimis, vyrų su vyrais, moterų su moterimis ir net mažąsias šimpanzes.
Šio tipo sužadinimas labai skiriasi nuo vyrams įvykstančio sužadinimo mechanizmo. Vyrų atveju genitalijų sužadinimas įvyksta tik konkrečiu atveju, t. y. kaip atsakas į jų seksualinę orientaciją atitinkantį dirgiklį.
Taip pat minėtina, kad kraujo pritekėjimas į penį, kaip rodo tyrimai, paprastai sutampa ir su aistros sužadinimu. Šitai paaiškina, kodėl tokie vaistai kaip „Viagra“ moterims neturi jokio poveikio.
Jų pavartojus, kraujotaka genitalijų srityje išties suintensyvėja, tačiau subjektyvaus (t. y. juntamo) susijaudinimo arba aistros pakilimo gali ir neįvykti. Kadangi taip yra, darosi aišku, kodėl moterų seksualumas laikomas sudėtingesnės prigimties reikalu ir jį paaiškinti ne visada pavyksta.
Vyrai ir moterys skirtingai išgyvena ir tam tikrus seksualinio elgesio sukeliamus potyrius. Iš pat pradžių, remiantis Williamo H. Masterso ir Virginia’os E. Johnson (1966 m.), Helen Kaplan (1979 m.) ir Haroldo Liefo (1977 m.) darbais, seksualinio atsako ciklas buvo tapatinamas su linijiniu procesu, prasidedančiu nuo aistros įsiplieskimo, pereinančiu į aistros suintensyvėjimą arba sužadinimą ir pasibaigiančiu orgazmu ir (arba) ejakuliacija.
Vėliau šį modelį teko atmesti, tačiau ne tik todėl, kad jis nevisiškai atitinka moterų išgyvenimus, bet ir dėl to, kad, kaip parodė tolesni tyrimai, egzistuoja įvairiausios aplinkybės, lemiančios žmonių seksualinį susijaudinimą ir aistros sužadinimą.
Keletas seksologių, įskaitant Beverly Whipple, K. B. Brash-McGeer ir Rosemary Basson, moterų seksualinio atsako ciklą labiau linkusios matyti kaip žiedinį, o ne kaip linijinį procesą, kadangi, anot jų, moterų aistros ir susijaudinimo dinamikai būdinga ypač daug dimensijų.
R. Basson, mėgindama pagrįsti būtinybę išplėtoti linijinį modelį, atkreipė dėmesį į tai, kad moteris seksas nebūtinai motyvuoja dėl orgazmo, o daug dažniau dėl asmeninio pasitenkinimo, kurį gali lemti emocinė intymumo su partneriu patirtis.
Moterų, kitaip nei vyrų, seksualinė aistra iš esmės nėra valdoma fizinių potyrių, o veikiau šilto, glaudaus ir intymaus partnerių kontakto.
Kodėl šie modeliai reikšmingi ir kodėl apie juos pravartu žinoti? Matyt, todėl, kad jie parodo, jog sekso teikiamas malonumas pajuntamas skirtingais etapais ir gali būti skirtingo pobūdžio.
Kalbant apie etapiškumą, reikėtų paminėti tokias fazes kaip sužadinimas reaguojant į dirgiklį, numanymas, kad laukia intymus suartėjimas, fiziologiniai sužadinimo procesai, susiję su kraujo priplūdimu ir raumenų įsitempimu, ir, pagaliau, kulminacija – orgazmas.
Jei malonumas patiriamas per visą ciklą ir jei jis natūraliai kinta, o galvos smegenys visa tai fiksuoja, tai sprendžiant bet kokias seksualines problemas būtina atsižvelgti į įvairiais etapais dalyvaujančius veiksnius.