Kartais pagaunu ją meluojant dėl alkoholio vartojimo (pats nevartoju), todėl nelabai norėčiau, kad ir ji jį vartotų. Po tokių dalykų pradedu moralizuoti, tačiau viskas baigiasi pykčiais. Prašau patarkite, kaip elgtis šioje situacijoje, ir kaip išvengti skyrybų.
Paulius (vardas pakeistas)
Pataria Linga Švanienė, integralinio neuroprogramavimo psichoterapeutė:
Atsakymas: Labas, Pauliau, tikriausiai esi girdėjęs pasakymą „Jei pavydi, reiškia, kad myli“. Atrodytų, kad meilė pagimdo pavydą, tačiau iš tiesų taip nėra. Pavydas atsiranda pirmiau. Taip maži vaikai iš pradžių ima pavydėti, ir tik vėliau pajunta meilę. Galimas ir priešingas variantas – net ir užgesus meilei, ne taip retai išlieka pavydo jausmas. Tokiu būdu galima atsekti tiesioginį pavydo ryšį su savininkiškumo jausmu.
Štai ir tavo draugystėje su mergina pasireiškia savininkiškumas. Kol ji šalia, jautiesi ramus. O išsiskyrus dienai kitai, pabunda nerimas. Jos nėra netoliese. Neaišku, ką ji beveikia. Ar tik nesuka iš kelio? Gyvenime tiek daug pagundų, kad net jos draugėmis negalima pasitikėti. Ką ten draugėmis, net ir mylimoji ne visada teisybę sako. Tad ir reikia ją saugoti nuo kitų vaikinų, nuo draugių, nuo žalingų įpročių, nuo pačios savęs.
Įsivaizduoju, Pauliau, kaip tau sunku, kai pavydas tave verčia tapti kito žmogaus gyvenimo sargu, prarandant net savo paties gyvenimo džiaugsmą ir ramybę.
Tu jau supratai, kad moralizavimai nepadeda suartėti. Tu jau žinai, kad net teisybės atskleidimas, kai draugė meluoja, iššaukia pykčio ugnį, nesutarimus. Kad ir koks teisus bebūtum, jūsų santykius ima temdyti išsiskyrimo grėsmė. Skyrybos dar net nesusituokus. Ir tuo skaudžiau, kuo teisesnis tu esi. Čia norisi užduoti tau profesoriaus Segejaus Kovaliovo seminarų metu iškeltą klausimą: „Kas svarbiau: būti teisiu ar laimingu?“ Ir tikrai, meilės santykiuose (ir ne tik meilės), dažnai vieno žmogaus sugebėjimas įrodyti kitam savo teisumą, iššaukia kito nepasitenkinimą. Tai tu jau patyrei.
Grįžkim prie savininkiškumo jausmo, iš kurio kaip tik ir išauga pavydas. Net ir sutikusi draugauti (ar net tapusi tavo sužadėtine, o vėliau ir žmona), mergina netampa tavo nuosavybe. Niekas negali būti kito žmogaus savininku. Ir jei sąlyginai galėtume sakyti, kad žmogaus kūnas priklauso jam pačiam, tai siela niekam nepriklauso. Nebent tik Dievui. O ir pasirinkimo laisvės niekas neatšaukė. Mergina turi teisę pasirinkti, kokia ji nori būti. Net jei tai tau nepatinka.
Tokiu būdu, Pauliau, išeina, kad tavo priekaištai dėl to, kad mergina draugauja su jai patinkančiomis draugėmis, kad kartais geria alkoholį ar kaip kitaip savaip elgiasi, sužadina joje norą ginti savo pasirinkimo laisvę. Tai kaip tada tau geriausiai elgtis, kada tau nepatinka jos elgesys, ir nenori sukelti jos priešiškos reakcijos?
Tu gali jai pasakyti, kaip tu jautiesi dėl konkretaus jos elgesio. Tiesiog: „Man liūdna (skaudu, apmaudu, neramu ir t.t.), kai tu geri alkoholį, nes… (pateiki savo motyvus). Draugės teisė pasirinkti, kaip jai elgtis toliau: atsisakyti alkoholio ar jį vartoti, nekreipiant dėmesio į tavo jausmus, o gal vartoti slaptai nuo tavęs.
Sutinku, kad tikimybė pasiekti tai, ko nori, nėra labai didelė, o suvokimas, jog santykiuose su tavimi draugė pati gali rinktis, kaip pasielgti, nesumažina pavydo jausmo ir jo keliamo skausmo. Ką daryti, kad būtų lengviau? Didinti pasitikėjimą savimi, augti ir bręsti kaip asmenybei.
Beje, yra vienas būdas, kaip pakeisti kitą žmogų tau norima linkme. Ir pradėti reikia nuo taip vadinamo raporto su tuo žmogumi sudarymo. Raportas – tai toks pasąmoninio pasitikėjimo ryšys, „biokibernetinis rezonansas“, sintoniškumas, atsirandantis kai du asmenys tampa lyg vienu. Tik įėjęs į raporto būseną su mergina, suvokęs, kuo ji gyvena, ko ji nori, galėtum atsargiai jos pačios naudai kreipti draugę tau ir jai (!) naudinga linkme.
Kol kas tavo galimybė tokiu būdu keisti draugę yra nulinė, nes pavydas niekaip nesiderina su visišku pasitikėjimu. Tad tenka pakartoti, jog šiandieninis vienintelis tikras kelias į konstruktyvius santykius su dabartine (ar kitomis draugėmis ateityje) – asmeninis tobulėjimas.
Einant šiuo keliu, naudinga būtų kreiptis į psichoterapeutą ir padirbėti su ankstyvosios vaikystės psichotraumomis, kurių metu, tikėtina, išsigandai prarasti savo mamą, tuo metu svarbiausią išgyvenimo pagrindą. O gal pavydumas yra jūsų giminės vyrų (gal ir moterų) bruožas? Ir šiuo atveju specialistas parinktų tinkamus psichoterapijos būdus iš psichogenetikos arsenalo. Kaip supranti, viso to aprašyti viename straipsnelyje neįmanoma.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!