Tiesa, žodis „rasti“ nebūtų labai tikslus – šalyje, kur vis dar laikomasi tradicijos, kad antrąją pusę dažnai parenka tėvai, Sanžarą su būsimąja žmona suvedė bendras jo ir būsimosios uošvienės masažuotojas.
Merginos Uzbekistane tuoktis gali nuo 16 metų, vaikinai – nuo 18 metų, tad nenuostabu, kad tuomet 26-erių metų Sanžarą tėvai spaudė greičiau vesti. Tinkamo jaunikio nerado ir jau dvidešimtmetį peržengusios Niginos motina. Tad kai bendras masažuotojas prasitarė, kad turi tinkamą kandidatą, abi pusės apsikeitė nuotraukomis.
Centrinėje Azijoje esančiame Uzbekistane vis dar gaji tradicija, kad tėvai nusprendžia savo vaikų likimą. Tradiciškai vaikino tėvai eina pas merginos tėvus tartis dėl galimų vestuvių. Jei sutaria, vaikino tėvai duoda kitai pusei pinigų. „Milk money (pinigai pienui – liet.)“, – angliškai paaiškina Sanžaras apie jaunosios motinai duodamus pinigus. Jo tėvai davė nedaug – tik 200 JAV dolerių.
Sumokėjus pinigus, tolimesnėse derybose dalyvauja tik vyrai. Jie tariasi, kokią dalį vestuvių išlaidų kuri pusė padengs. Tuomet imamas duonos paplotėlis ir laužiamas – tai reiškia, kad kontraktas sudarytas, sudėti atgal nebegali.
Pirmą naktį – tik glamonės
Niekas nuotakų pas mus nevagia, tai kazachų paprotys, pasakoja uzbekas. Tačiau šioje šalyje įprasta, kad jaunikio artimieji nuotakos tėvams neša dovanas: televizorius, papuošalus ir kt.
Tradiciškai uzbekus namuose pagal islamo papročius pirma sutuokia imamas, vėliau jaunieji vyksta į civilinės metrikacijos biurą arba restoraną, kur pasikviečia metrikacijos biuro atstovą.
Jaunajai per vestuves prireikia mažiausiai 7 suknelių ir kitų apdarų. Jaunasis per iškilmes apvelkamas tradiciniu chalatu, kurį iš merginos draugių turi išsipirkti už tam tikrą pinigų sumą.
Žengdamas į kambarį, kur yra jaunoji, vaikinas nutraukia baltą užuolaidą, simbolizuojančią, kad mergina yra nekalta.