Bilietus pirkau gerokai iš anksto, nes paroda – ne tik prestižinis renginys, skirtas profesionaliems sodininkams ir kraštovaizdžio dizaineriams, bet ir be galo populiari tarp mėgėjų – žmonės į ją plūste plūsta, todėl ir bilietai, kurių iš viso parduota 160 tūkst., dingsta greitai. O šie metai dar ir neeiliniai – jubiliejiniai.
Paroda gyvuoja jau 100 metų, o turint galvoje, kad 1913 m. pirmą kartą Karališkosios ligoninės teritorijoje surengta paroda buvo jau anksčiau vykusių parodų transformacija, kyla susižavėjimas ir pagarba anglų nuoseklumui bei kantrybei, padedančiai puoselėti puikias tradicijas.
Atėjus ilgai lauktai dienai, iš pačio ryto sparčiu žingsniu skubu prie Karališkosios ligoninės vartų, norėdama būti pirma lankytoja, aplenkdama būrelius turistų, aiškiai turinčių tą patį tikslą. Ir štai aš viduje. Mane pasitinka kioskų, prekiaujančių suvenyrais, virtinė. Nesitikėjau, bet kaip kitaip.
Jubiliejinė instaliacija
Karališkoji sodininkų bendrija vienam ryškiausių šiuolaikinių Anglijos menininkų Markui Kynui (Marc Quinn) užsakė sukurti unikalią instaliaciją (nuotrauka prie pavadinimo) – šiųmetės parodos akcentą.
Šio menininko darbų tematikoje atsispindi konfliktas tarp natūralumo ir kultūros bei šio konflikto poveikis žmogaus sielai, genetinės modifikacijos, hibridai, meniniai DNR panaudojimai ir interpretavimai. O štai jo kūrinys parodai – tai monumentali gėlės skulptūra, kuri buvo slepiama iki pat atidarymo, o dabar, po parodos, bus parduodama viename prestižiškiausių Soteby (Sotheby’s) aukcione. Lėšos bus skirtos Karališkosios sodininkų bendrijos organizuojamai švietimo kampanijai.
Prasibraunu pro eiles žmonių ir prieš mano akis atsiveria Šimtmečio sodas. Ne veltui jis pirmas ekspozicijoje – tai sodas, atspindintis 100 metų tradiciją. Apžiūrinėjant pamažu atsiveria visas autoriaus Rodžerio Placo (Roger Platts) sumanymas.
Pro modernią vario skulptūrą, tarsi pro langą, žvelgdama į sodo gilumą imi keliauti laiku atgal. Tradicinis smiltainio takelis, tik šį kartą moderniai nušlifuotas, veda sodo namelio šiaudiniu stogu link, tarsi natūraliai apaugusio pievų gėlėmis (kiečiais, šalavijais, kraujalakėmis) ir berželiais. Šalia obelis ir ant namelio besikerojanti raganė.
Čia auga ir nuo angliškos sodininkystės neatsiejamos rožės bei taisyklingai apkarpyti buksmedžiai, nuo mados podiumo nesitraukiančios levandos, iš Tolimųjų Rytų atkeliavęs japoninis stirakas, naujos sedulų rūšys.
Autorius šiame sode apgyvendino tuos augalus, kurie buvo populiarūs prieš 100 metų, kartu su naujais šių dienų kultivarais, taip parodydamas britiškos sodininkystės ypatumus, gyvuojančius dešimtmečiais, o kartu ir evoliuciją bei naujas tendencijas. Sodo rėmėjas „M&G Investments“ – taip pat angliškos tradicijos pavyzdys – tai vienas seniausių parodos dalyvių ir rėmėjų.
Felitos Kozlovaitės nuotr.
Nykštukų misija
Besidomintieji Čelsio gėlių parodos taisyklėmis žino, kad bet kokie mistiniai sutvėrimai, vadinasi, ir nykštukai, kaip dekoro detalės uždrausti. Bet tik ne šiais metais. Ir to priežastis tikrai ne nuolaidumas jubiliejaus proga, o susirūpinimas dėl nykstančių sodininkystės tradicijų Jungtinėje Karalystėje.
Pasirodo, mažėja profesionalių sodininkų, o jaunimo susidomėjimas karjera šioje srityje menkas. Tyrimai parodė, kad dauguma jaunuolių mano, jog tai kvalifikacijos nereikalaujantis užsiėmimas arba kad sodininkystę studijuoja tie, kurie kitose srityse „susimovė“.
Gauti pinigai bus panaudoti sodininkystės specialybės perspektyvoms populiarinti ar organizuojant specialias programas mokyklose, kurių tikslas – užauginti ne tik naujus specialistus, bet ir ištikimus mėgėjus. Todėl nykštukams Čelsyje būkime atlaidūs, net jei jie ir nėra meno viršūnė.
Sodas romantišku pavadinimu „Neužmiršk manęs” sukelia daug klausimų. Nepaisant aiškiai matomų neužmirštuolių, sodas neprimena romantiško įsimylėjėlių kampelio. Tenka griebtis maloniai visur siūlomų lankstinukų. Pasirodo, jo autorė Džinė Blom (Jinny Blom), įkvėpta labdaringos princo Hario veiklos Lesote (Pietų Afrikos šalis – aut. past.), sukūrė sodą, moderniai atspindintį tam kraštui būdingus kalnus, apvalius namelius, kultūrą – keramiką, ornamentinius raštus.
Autorė savo idėja bando priminti žmonėms užmirštąją Lesoto karalystę, tačiau ne tik jos gamtą ir kultūrą, bet ir vargo bei AIDS epidemijų kamuojamus žmones. Iš pirmo žvilgsnio gana „plokščias” sodas įgauna kitą vaizdą, gelmę, o neužmirštuolės ir kol kas net lietuviško pavadinimo neturinčios rožinės gėlytės Zaluzianskya ovata, augančios Lesote, – naują prasmę.
Čia aš suprantu ir tai, kad vertinti vien tik „gražu–negražu“ negalima, o kraštovaizdžio dizaino prasmė – ne tik vizualinė, bet ir daug gilesnė filosofinė. Tuo įsitikinti, beje, teks dar ne kartą.
Artrito tyrimų institutas Jungtinėje Karalystėje kartu su dizaineriu Krisu Bredšou (Chris Breadshaw) sukūrė sodą, atskleidžiantį artritu sergančių žmonių asmeninę kelionę, kai jų gyvenimo palydovu netikėtai tampa ši sunki liga. Sodo kompozicija turi tris prasmines zonas.
Tankų mišką primenančios medžių ir krūmų eilės supa sodą, kuriame auga vešlūs ir įvairiaspalviai gėlynai, o simetrinės kompozicijos ašis – lygus, šviesus takelis, vedantis prie centrinės skulptūros.
Raktiniais augalais autorius pasirinko tuos, kurie sušvelnina artrito, sąnarių reumato skausmus. Tai agurklės ir beržai. O štai karališkoji osmunda (Osmunda regalis), dažnai vadinama žydinčiu paparčiu, – vilties simbolis.
Slavų mitologijoje augalui priskirta maginė galia įveikti piktąsias dvasias, atskleisti paslaptis, suprasti medžių kalbą. Man pasirodė, kad surasti savo paparčio žiedą turėtų būti ne svajonė, bet galbūt viso gyvenimo tikslas, nesvarbu, sveikas žmogus ar ligonis.
Kitas gyvenimo grožį ir optimizmą spinduliuojantis sodas pavadintas „Gebėjimas regėti“. Autorių Dareną Hoksą (Darren Hawkes) rėmė bankų kompanija „Coutts“. Sodo kūrėjo tikslas – paskatinti akluosius, silpnaregius ar turinčiuosius kitokią negalią, nepaisant savo bėdos, neatsisakyti gyvenimo siekių, ir kartu padėti jiems gerinti jų gyvenimo kokybę.
Sode gausu įvairaus medžiagiškumo architektūrinių–skulptūrinių elementų: mediniai stulpeliai, varinių žiedų tvorelės, rankų darbo stiklo sienutės, bučarduoto granito takeliai sukuria daug galimybių skirtingiems pojūčiams patirti.
Kontrastingų spalvų ir siluetų augalai įrėmina sodo centre įrengtą kiemelį, kurį supa plieninių kamuoliukų užuolaida ir čiurlenantis vanduo. Tai sodas, kuriame iš tiesų norisi užsimerkti ir nejučia pereiti jį, braukiant ranka per visas šias išmones, klausant kamuoliukų skimbčiojimo, vandens čiurlenimo, uodžiant gėlių aromatą. O pasiekus sodo vidury augančią robiniją atsisėsti jos pavėsyje, nusišypsoti sau ir gyvenimui.
Taip besidžiaugdama keliauju toliau ir atkakliai bandau nepaisyti vis stiprėjančio lietaus ir gausėjančios minios. Minia lietaus taip pat nepaiso, todėl eismas visai sustoja. Bandydama suprasti, į kurią pusę eiti, pakeliu galvą ir pamatau ją – didžiulę varinę gėlę, iškilusią kone virš medžių.
Dizaineris Filipas Džonsonas (Phillip Johnson) sukūrė inovatyvų ir patvaria ekosistema pasižymintį sodą, galintį savarankiškai egzistuoti urbanizuotoje teritorijoje. O varinė gėlė – tai prieglobstį ir poilsį suteikianti studija, nepastebimai įtvirtinta tarp milžiniškų riedulių ir per juos šniokščiančių krioklių.
Čia pasodinta ir gausybė Australijos augalų. Šalyje, kur gamta tokia skirtinga, galima išvysti augalų, būdingų pusdykumėms – medžių–butelių (Brachychiton rupestris), kaupiančių vandenį savo išsipūtusiuose kamienuose, džiunglėse augančių milžiniškų paparčių (Dicksonia artarctica), kalnuose sutinkamų eukaliptų (Eucalyptus pauciflora), atlaikančių sniegą ir -20 laipsnių šaltį, taip pat ir lietuviškoje pievoje augančių saulučių. Kol stoviu eilėje, apžiūrinėju tuos gamtos stebuklus.
Ekosistemos patvarumą įvertinti sunku, bet pasivaikščioti po šį egzotinį sodą, apžiūrėti jo užkaborius, užkopti akmenimis į įspūdingo dydžio gėlę-studiją tikrai norėtųsi. Deja, įeiti į bet kurio sodo vidų galima tik sodo kūrėjams, atstovams ir jų svečiams. Todėl kaip tikras pėdsekys bandau sumedžioti gerą kadrą nuotraukai.
