Dar geriau tai padarys tas, kuris jau yra pats bėręs sėklas į žemę, kantriai laukęs, kol pasirodys švelnūs žali „siūliukai“, krūpčiojęs netikėtai prapliupus smarkiam lietui.
Maža rinka
Jei panorėsime ritininės vejos, lengvai rasime, kas ją pasiūlys, teliks susiderėti dėl kainos. Tačiau pasigilinus paaiškėja, kad dauguma tą paslaugą siūlančiųjų patys vejos neaugina, tik žino, kur nupirkti. Panašiai kaip ir su visais želdinimo projektais – kai yra užsakymas, specialistai ras, kur augalų įsigyti.
Veją, skirtą parduoti, Lietuvoje augina vos kelios stambesnės įmonės. Viena jų – UAB „Jūsų sodui“, yra bene šio verslo Lietuvoje pradininkė, mat jos vadovas Petras Basalykas pirmąją ritininę veją pirkėjams pasiūlė prieš 20 metų. „Paklausa tai kyla, tai krinta: kai mažėja statybų, mažėja ir paklausa. Veją auginame ant dirvos, kol ji gerai suželia, susidaro veltinis iš šaknų ir žolės, praeina apie pusantrų metų. Kaina sutartinė: vienokia perkant iš ūkio, kitokia, jei prašoma ir pakloti. Kiek kainuos jau paklota veja, galime pasakyti tik apžiūrėję konkrečią vietą – kiek gruntą reikia lyginti, kiek žemės gali prireikti atvežti“, – sako P. Basalykas.
UAB „Sodo bitės“ ritininę veją augina ir ją kloja trejus metus praktiškai visoje Lietuvoje, didžiuosiuose miestuose ir jų apylinkėse. „Pernai veją pardavėme po 10 litų už kvadratinį metrą, šiemet kainos pasakyti dar negaliu, nes mūsų sezonas prasideda gegužės viduryje. Dar nežinia, kaip veja peržiemojo, kaip atrodys, o nuo to ir kaina priklausys. Bet kuriuo atveju paprastai prekiaujame bent metų amžiaus velėna, nes anksčiau, jei ir galima ją imti bei kloti, ji nebūna labai tvirta, todėl lengviau pažeidžiama, tad geriau jau palūkėti“, – sako UAB „Sodo bitės“ vadovė Lina Bukauskienė. Beje, „Sodo bitės“ klientui pageidaujant paklos ne tik savo užaugintą velėną, bet ir tą, kurios tik pageidausime.
Anykščių rajone Kalvelių kaime galima rasti šalyje vienintelį ūkį, kuriame ritininė veja auginama ant specialaus tinkliuko. Šis taip nepatinka kurmiams, kad jie iš tokia veja apaugintos vietos tiesiog keliauja kitur. Kas yra matęs, kaip ką tik sužėlusioje pievelėje atrodo virtinė kurmiarausių, žino, koks jausmas tuomet apima. Ir mielai moka už jo nebuvimą.
„Iš tiesų mes auginame visokią veją, ne tik ant tinklo. Kam kokios reikia, tokią ir galime pateikti. Kvadratinio metro kainos – nuo 3 iki 6 eurų“, – sako Senųjų Kalvelių ūkio šeimininkas Kęstutis Opulskis, jau septynerius metus su žmona Gita auginantis ritininę veją. - Bet velėną, užaugintą ant tinkliuko, kloti yra lengviau, nes ji neplyšta, todėl itin paklausi tarp želdynų specialistų.
Apželdino šalies simbolį
„Mūsų vejos yra paklota daugybėje visuomeninių objektų, ambasadų, privačių valdų. Kadangi pats nekloju, nelabai galiu ir nurodyti. Bet žinau, kad Gedimino kalno šlaituose tikrai žaliuoja mūsų užauginta“, – sako Kęstutis.
Ritininė veja yra tikras išsigelbėjimas norint žole apauginti statesnius šlaitus, todėl jos noriai įsigyja ir kelininkai.
„Jiems, žinoma, ne tiek grožis svarbu, kiek tvirtumas, bet kartu gauna ir grožį. Velėną auginame iš švediškų sėklų mišinių, ji puikia žiemoja mūsų sąlygomis. Viena velėna skirta labiau sportinėms vejoms, kurios atsparios mindžiojimui, tačiau greičiau auga, o kita – reprezentacinėms zonoms. Kaina priklauso nuo vejos rūšies ir perkamo kiekio – visai sodybai ar kapavietei, ko mes, beje, tikrai nerekomenduojame. Žolė yra gyva, jai reikia priežiūros, bent kartą, o geriau du, per savaitę būtina nupjauti, kitaip ji nebus graži. Tikrai nepatariame žmonėms taip įsidarbinti kapinėse, bet kai kurie mūsų patarimų nepaiso. Sunku pasakyti, kiek ritininė veja atsieina brangiau nei sėjama paprasta, nes sėklų kaina dar ne viskas“, – sako velėnos augintojas.
Ritininės vejos privalumai
Įprastu būdu sėjama žolė užauga ir gražiai suželia per 4–5 mėn., o klojant iš anksto užaugintus ritinius, veja po langais jau žaliuos po kelių dienų. Patiesta veja praktiškai iš karto galima vaikščioti, o per dvi savaites ji įsišaknija ir yra tokia patvari kaip ir seniai sužėlusi. Mat iki velėnos nuėmimo žolė auginama nuo vienų iki dvejų metų. Ir ne bet kaip auginama, o intensyviai prižiūrima.
„Veją pasėji ant išdirbtos, be piktžolių žemės, laistai ir tręši, o kai jau ateina laikas pjauti – pjauni kasdien. Tai reikia daryti mažiausiai kas antrą dieną, ko būtų sunku tikėtis iš bet kurios sodybos šeimininko. Gausiai sužėlusią veją jau pakanka nupjauti kartą per savaitę, bet būtų geriau bent du kartus arba dar dažniau“, – juokiasi Kęstutis, kalbėdamas apie išpuoselėtą veją, o ne apie paprastą maloniai žalią pievelę.
Kaip kloti?
Patogu ir tai, kad ritininę veją galima tiesti kiek anksčiau nei sėjama žolytė, o rudenį ją kloti irgi galima vėliau nei sėti. „Mes velėną nuimame 2,5 cm storio, kaip ir visur Europoje. Kuo ji plonesnė, tuo geriau prigyja. Bet labai anksti pavasarį, kai veja dar neatsigavusi po žiemos, jos nejudiname. Yra buvę, kad mūsų sezonas prasidėjo birželio pabaigoje, nelygu koks pavasaris. Šiemet, jei nieko ypatingo neatsitiks, panašu, kad velėną iš laukų jau galėsime imti balandžio viduryje, nes kovo pradžioje pastebėjome žalumą“, – sako K. Opulskis.
„Prastai paruoštas pagrindas ir klaidos klojant niekais gali paversti pirkinį, mat tobulo vaizdo, kurio tikimasi tokią veją įsigyjant, nebus arba juo džiaugsimės labai trumpai“, – įspėja „Sodo bičių“ vadovė L. Bukauskienė.
Velėną kloti galima tik ant drėgnos žemės, o jei labai sausa, prieš sodinimą dirva gausiai laistoma. Baigus kloti velėną paprastai patariama privoluoti ir apibarstyti žemėmis likusius tarpelius bei vėl gausiai palaistyti.
P. Basalykas, sukaupęs didžiulę patirtį, sako, kad privoluoti nėra būtina, svarbu tiesti ant lygaus pagrindo ir stengtis nepalikti tarpelių – tuomet nereikės nei papildomai žemės barstyti, nei sėklų į ją įmaišyti, nors patys atsargiausi taip daro.
„Pati didžiausia ir nepataisoma klaida – drėgmės trūkumas. Pasitaiko, kad žmonės dar baiginėjant statybas nutaria apželdinti šlaitus. Jei kloja tie patys statybininkai, o savaitgalis pasitaiko šiltas ir saulėtas, užuot prigijusi velėna tiesiog išdžiūva“, – iš patirties kalba P. Basalykas.
„Negalima ilgai laikyti ir ritiniuose. Teoriškai vėsioje ir drėgnoje vietoje laikoma žolė turėtų ištverti apie savaitę, bet mes rekomenduojame patiesti per 2–3 paras. Juk žolė yra gyva, jai reikia maisto medžiagų, o dirvos sluoksnis nedidelis, iš kur jų imti? Ilgiau palaikius visko atsitinka, net pagelsta, o kokybės ir gražaus vaizdo juk visi nori. Jei nusipirkome velėnos ritinių, geriau organizuokime didesnę komandą ir kuo greičiau ją klokime“, – pataria L. Bukauskienė.
„Vokietijoje velėnos niekas neveža toliau nei 100 kilometrų, taip saugo jos kokybę, šaknis nuo perdžiūvimo. Mūsų šalis daug mažesnė, nėra ir augintojų taip arti, todėl ritiniai gabenami praktiškai į bet kurį šalies tašką. Kloti reikia kuo greičiau, dvi paros – ilgiausia trukmė“, – įsitikinęs ir K. Opulskis.
Prieš klojant velėną, dirvą reikia paruošti taip pat, kaip ir sėjamai vejai. Ji turi būti įdirbta, be jokio statybinio laužo, akmenų, lygi, patręšta, be piktžolių, žolių kuokštų, grumstų. Geriausia, jei ji supurenta, bet ne per daug puri, mat klojant ritinius gali sukristi ir atsirasti nelygumų. Verta atkreipti dėmesį ir į vietas prie takelių, suderinti jų aukštį su vejos pagrindo storiu.
Viską derėtų pasiruošti iš anksto ir tik tada atsivežti vejos ritinius bei kloti. Kai labai sausa, prieš sodinimą dirva gausiai drėkinama. Drėgnas sluoksnis turi siekti apie 15 cm. Ant sausos dirvos paklota velėna neprigis, laistant sudrėks tik viršutinis sluoksnis ir žolių šaknys nesiskverbs ieškoti drėgmės giliau.
Velėnos gabalai dažniausiai klojami šachmatine tvarka ir kiek galima arčiau vienas prie kito. Jei reikia, velėnos kraštai nurėžiami suteikiant tą forma, kokios norisi. Statesniuose šlaituose klojamas vejos juostas gali tekti prismeigti, mat prapliupus stipriai liūčiai dar neprigijusi žolė gali „nuvažiuoti“. Ant tinklo užauginta veja šiuo atveju patikimesnė.
Priežiūra ir trūkumai
„Daugelis žmonių sako, kad vienintelis ritininės vejos trūkumas – jos kaina. Daugelis vis dar mano, kad viską gali ir moka patys, dar įprasta neskaičiuoti savo sugaišto laiko ir darbo. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau atsiranda žmonių, kuriems jų laikas brangus. Vertindami kainą, jie įskaičiuoja dvejus metus intensyvaus darbo prižiūrint sėtą veją. Juk kelis kartus per sezoną reikia patręšti, bent kartą naikinti piktžoles, nuolat laistyti ir pjauti. Kitaip ji nebus nei graži, nei tvirta“, – dėsto savo nuomonę K. Opulskis.
Jis žino, ką sako, mat veją augina 12 ha plote. Pasėtą specialios švediškos žolių sėklos mišinį tenka nuolat laistyti, vėliau bent keturis kartus per sezoną tręšti, kasdien pjauti, saugoti nuo piktžolių. Taigi gauti puikią veją be dvejų metų tokių nuolatinių pastangų augintojui atrodo patrauklu.
Žinoma, taip stebuklingai per kelias dienas „užsiauginęs“ veją žmogus netenka malonaus nerimo akimirkų – stebėti, kaip iš dirvos kalasi gležni žali „siūliukai“, tyrinėti, sudygo lygiai ar plotais, papildomai sėti ten, kur trūksta, galų gale – ranka glostyti šviežios žolytės šilką. Taigi jei pomėgis sodininkauti stiprus, o laukti yra laiko, geriau rinktis tą lėtąjį būdą, suteikiantį daugiau galimybių mėgautis procesu, o rezultatas – žalia veja – taip pat bus, tik kiek vėliau.