Egzotiškas ateivis prigijo lietuviškoje žemėje - laukiame derliaus

Lietuvoje daugybė žmonių savo soduose sėkmingai mėgina auginti po vieną kitą egzotišką augalą. Pasistengus įmanoma sudaryti tinkamas sąlygas – žiemai nešti į rūsį arba pridengti lauke.

Tačiau Dotnuvos gyventojas (Kaišiadorių r.)Romanas KUPRYS, prieš kelis dešimtmečius perskaitęs apie Altajuje augantį kininį arba kitaip dar vadinamą baltąjį ženšenį (Panax ginseng) ir nuo tol apie jį svajojantis, pasisodino apie 5 tūkst. šių augalų. Pusės hektaro laukas jau kartą peržiemojo, todėl dar po penkerių metų jau galėtume tikėtis ir šaknų derliaus.

Susižavėjo seniai

Romanas Kuprys ženšeniu susidomėjo labai seniai, nes jį nuo pat jaunystės kamavo skrandis, kurį „susigadino“ tarnaudamas kariuomenėje. Ilgainiui atsirado ir kitokių sveikatos sutrikimų, todėl vis prisimindavo apie stebuklingąjį augalą, tūkstančius metų populiarų Rytų medicinoje. Kaip neprisiminsi, jei jis tonizuoja centrinę nervų sistemą, vidinės sekrecijos liaukų veiklą, imuninę sistemą, yra antioksidantas ir saugo širdį bei kraujagysles nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio, atitolina senėjimą, padeda išvengti Alzheimerio ligos.

Patiko ir tai, kad ženšenis gerina atmintį, didina gyvybingumą, stiprina kūną, padeda įveikti nuovargį, reguliuoja medžiagų apykaitą, gydo nemigą. Naudingosios augalo savybės yra pripažintos, net Vakaruose jis vartojamas darbingumui padidinti ir gyvenimo trukmei pailginti.

„Galiu pasidžiaugti: kai prieš trejus metus pradėjau reguliariai vartoti savo išauginto ženšenio ištrauką, skrandžio negalavimai išnyko ir visa sveikata pasitaisė. Ženšenių lauke dirbu nuo 6 val. ryto iki sutemų, vasarą iki 11 val. vakaro, vis suvalgau uogų ar atsigeriu lapų arbatos, todėl visą tą laiką išlieku darbingas ir net nuovargio nejuntu“, – šypsosi R. Kuprys.

Darbo ženšenių lauke yra daug, nes jaunus augalus vasarą tenka ravėti 4–5 kartus. Jokie cheminiai preparatai piktžolėms naikinti nėra naudoti, juk siekiama išauginti ekologiškas ir sveikatinimui skirtas šaknis.

Nors labai panašus į krūmą, ženšenis išties yra žolinis augalas. Kuo didesnė šaknis, tuo didesnis krūmas kasmet išauga.

Šiek tiek painiavos

Ženšeniai, kaip ir ginkmedžiai, yra reliktiniai augalai, senųjų geologinių epochų palikuonys. Jau vien tai įrodo jų galias prisitaikyti ir išlikti net labai keičiantis gyvenimo sąlygoms.

Ženšeniai priklauso aralijinių šeimos augalų genčiai, joje yra keliolika daugiamečių augalų rūšių. Apie gydomąsias jų savybes buvo žinoma labai seniai, jie minimi seniausiuose kinų medicinos raštuose kaip tonizuojantys skrandžio ir smegenų veiklą, turintys įtakos ilgaamžiškumui.

Šiuolaikinis mokslas ištyrė, kad ženšenyje yra daug veikliųjų medžiagų – eterinių ir kitų aliejų, fermentų, mikroelementų, C ir B grupės vitaminų, fitoestrogenų, cukrų, pektinų, krakmolo, ekstrakcinių bei kitų medžiagų. Skirtingais kiekiais ir skirtingomis proporcijomis jų yra visose ženšenių rūšyse, todėl skirtingose vietovėse dažniausiai kalbama apie ten labiau paplitusios rūšies poveikį.

Iš Altajaus ar Primorės žmonės atsiveža kininių arba baltųjų ženšenių (Panax ginseng C), dar yra tariamieji (P.pseudoginseng) ir japoniniai (P. japonicum), o Šiaurės Amerikoje auga dar dviejų atmainų ženšeniai – Panax quinquefolium ir Panax trifolium. Kai kur literatūroje nurodoma, kad būtent kininis ženšenis gydymo požiūriu laikomas veiksmingiausiu. Ženšenis iš Azijos turi stipresnį gydomąjį poveikį negu amerikietiškasis ir vartoti jį galima tik su pertraukomis.

Eksperimentavo dešimtmetį

Romanas Kuprys prieš dešimtmetį išgirdo, kad vienas profesorius iš tremties Altajuje yra parsivežęs sėklų bei užsiauginęs ženšenį. Susiradęs ir gavęs sodinuką, puoselėjo pats ir mėgino padauginti.

Darbavosi net septynerius metus, kol išmoko iš sėklyčių užsiauginti sodinukų. Mažos sėklytės, esančios gervuogių spalvos uogose, sudygs tik prieš tai stratifikuotos. Beje, būtent iš tamsios uogų spalvos galima atpažinti baltąjį ženšenį, nes labiau paplitusi rūšis, su į žmogaus figūrą panašia šaknimi, veda raudonas uogas.

„Sodinu kas metrą ir tarp eilių tiek pat palieku, nors esu skaitęs, kad galima sodinti kas 70 cm. Gal taip ir daryčiau, jei nebūčiau matęs suaugusio augalo – krūmas buvo beveik 2 m aukščio, o šaknų skersmuo – per visą kastuvą su kotu“, – pasakoja R. Kuprys. Mat iškasęs augalą neturėjo kito įrankio jo apimtims išmatuoti.

„Žmogus, auginęs šį ženšenį, nežinojo, kiek augalui metų. Sutarę kasti ir pasižiūrėti šaknis, prieš tai nuo to krūmo nuskynėme 4 kilogramus uogų. Kasėme tinkamu atstumu, kad nepažeistume šaknų, tačiau jų gabaliukų vis tiek liko už to rato. Tai paaiškėjo, kai iš jų ataugo nauji augalai. Iškastosios šaknys buvo maždaug kastuvo koto storio“, – prisimena R. Kuprys.

Keliaujame per jo sodintą lauką, sutarę patikrinti, kaip atrodo dvejų metų sodinuko šaknys. Pakeliui ragaujame uogų. Jos karstelėjusios, bet ne karčios, turi spygliuočių sakų poskonio, panašiai kaip kedrų riešutėliai. Pati uoga primena avietę, tik apvalesnė, o kiekviename burbuliuke esanti sėklytė smulkesnė, todėl valgant beveik nesijaučia. Atsargumo dėlei suvalgau tris uogas – maža ką, gal paskui kelias naktis teks būdrauti. Tačiau taip neatsitinka, nors popiečio kavos puodelį puikiai pakeičia.

Ženšenių augintojas, pasirinkęs stipresnį krūmą, pirmiausia apskabo apatinius lapus ir ima kasti maždaug 50 cm nuo augalo stiebo. Šaknys baltos, ilgos ir visiškai plonytės. Taip ir paaiškėja, kodėl norint iš jų pasigaminti gydomųjų preparatų, reikia laukti 6–7 metus. Ir nepagudrausi tą senovinį augalą skubindamas – Romanas yra mėginęs tręšti, bet krūmelis tik išsigando ir visiškai sustojo augęs. Atsipeikėjo maždaug po metų ir vėl ėmė augti jam patinkančiu tempu. Tad augintojas suprato, kad ženšenis yra puikus augalas ekologiniam ūkiui.

Šaknies belaukiant

„Kol išmokau pasidauginti ženšenių augaliukų, teko dirbti daug ir ilgai eksperimentuoti, dabar jau galėsiu šiek tiek jų ir parduoti kitiems žmonėms, nes labai noriu, kad šis nuostabus augalas paplistų Lietuvoje. Manau, jis čia gali kuo puikiausiai augti ir padėti tiems, kurių sveikata silpnesnė. Šiemet susimąsčiau, kad gal kol šaknis augs, galima panaudoti lapus ir uogas“, – pasakoja Romanas.

Apie tai sako informacijos neaptikęs jokioje literatūroje, nes ten, kur ženšeniai auga laukinėje gamtoje, visi ieško tik šaknų, jų poveikis nuo seno tyrinėjamas. Gal kol pakako šaknų, nebuvo poreikio gilintis į kitų dalių veiksmingumą. Be to, ten, kur veši ženšeniai, trūksta patogių kelių, o gyvenamosios vietos – toli. Kas ten čiupinėsis su uogelėmis, kurios minkštos, lengvai pažeidžiamos, ar ant kupros gabens didelius lapų kiekius. Augalai žoliniai, rudenį nunyksta visa antžeminė dalis, o būtent tuo metu paprastai ir ieškoma šaknų.

„Mano atveju viskas kitaip, todėl bežiūrint į tas gražias uogas ėmė visokios mintys kilti. Pats ragavau, kitiems daviau, o visiškai neseniai nugabenau tyrimams į laboratoriją pas profesorių P. Viškelį. Labai įdomu sužinoti ne tik apie sudėtį, bet ir išgirsti pasiūlymų, ką būtų galima padaryti – gal papildyti kitų augalų sultis, o gal sudžiovinti moderniu būdu“, – tikisi augintojas.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos vedėjas Pranas Viškelis patikino „Rasas“, kad į jo laboratoriją atgabenti Lietuvoje užauginti baltieji ženšeniai yra panašios sudėties ir galbūt tokio pačio poveikio, kaip ir labiau paplitusi rūšis storesne šaknimi. Kol kas nieko daugiau pagrįstai pasakyti negalima, nes reikėtų tyrinėti bent mėnesį kitą, eksperimentuoti.

„Be jokios abejonės, daugiausia aktyviųjų medžiagų yra šaknyje. Nors jų koncentracija kiek mažesnė, tačiau švelnesnis poveikis galbūt tik į naudą. Spaudėme sultis iš uogų, maišėme su kitomis, paaiškėjo, kad nepakeičiant skonio ženšenio galima dėti apie 5 proc. Mėginsime dar ką nors sugalvoti“, – sako profesorius, pagarsėjęs savo tyrimais, kaip papildyti naudingosiomis medžiagomis įvairius maisto produktus.

Auginimo ypatumai

Ženšeniai – miško augalai, todėl jiems norisi 30 proc. saulės, o pasodinti atvirame lauke jaučiasi nekomfortiškai. Ženšeniams reikia laidžios ir gana trąšios dirvos, kur didžiąją dienos dalį būna pavėsis. Dirva pagal literatūros rekomendacijas turi būti neutralios ar silpnai rūgščios reakcijos (pH 5,6–6).

„Dėl dirvos mano patirtis šiek tiek kitokia – gerai augo ten, kur pH buvo 7,2, o kur kas prasčiau 6,8 pH dirvoje. Skirtumas neatrodo didelis, bet augalai labai skyrėsi. Nemėgsta jie ir užmirkusios dirvos, apsėmimas taip pat kenkia. Gerai, kad stirnos jais bent mano lauke nesidomi, nors pėdsakų, kad vaikščiota, radau, mat lauke ir kelios obelys auga. Žiemą lapai nunyks, tad miško žvėrys nuostolių nepridarys“, – pasakoja R. Kuprys.

Renkant vietą ženšeniui auginti, būtų puiku, kad porą valandų ryte (iki 10–11 val.) ar vėlyvą popietę ji būtų apšviečiama saulės. Tinka lengva miško žemė su perpuvusių lapų priemaiša ar velėninės ir miško žemės mišinys. Į sunkesnę dirvą įmaišoma smėlio. Dirva įdirbama apie 30 cm gylio. Net seno augalo, kurį iškasė, šaknys buvo išsidėsčiusios tokiame gylyje, nėjo gilyn.

Augalą sodinti patartina ant mažutės 25–30 cm kalvelės ir aplink gražiai išdėlioti šaknis.

Sėklas pasėjus spalio pradžioje, jas reikia įterpti 5 cm gylyje. Pirmaisiais metais sėklos nesudygsta, tačiau tą plotelį reikia laistyti ir ravėti. Po metų prasikala daigeliai, pirmieji du lapeliai. Jie laistomi retai, bet gausiai.

Šaknys kasamos rugsėjo pabaigoje, subrendus uogoms ir sėkloms. Kasti reikia labai atsargiai, stengiantis nepažeisti smulkių šaknelių. Šaknys tuojau pat nuplaunamos ir apdžiovinamos pavėsyje.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!