Paprastojo kaštono (Aesculus hippocastanum) genties vardas aesculus kilęs iš lotynų kalbos žodžio esca ‘maistas’. Tai savotiškai keista, nes šio augalo sėklos gana nuodingos, todėl nevalgomos. Na, nebent jūs būtumėte voverė ar elnias. Sakoma, kad bitutės net neliečia kaštonų žiedų. Tačiau jie nuo seno naudojami liaudies medicinoje, gydant diarėją, hemorojų ir rankų bei kojų venų ligas. Labai naudingas ir ekstraktas. Kai kurios tautos tikėjo – jei kišenėje nešiosiesi kaštoną, tave lydės sėkmė.
Baltos žiedų žvakidės puošia ne tik parkus
Kaštonai šiandien puošia daugumos miestų bulvarus bei parkus ir teikia malonų pavėsį. Į Europą buvo atveži 1576 metais per Konstantinopolį, kur turkai juos naudojo gydymo tikslams. Apie XVI amžių buvo sodinami visoje Europoje. Tai iš tiesų puikūs dideli medžiai, kuriuos nesunku atpažinti iš pirštuotų lapų.
Paprastasis kaštonas kilęs iš Balkanų pusiasalio. Tai 15–30 m aukščio dekoratyvus medis. Laja tanki, rutuliška ar kupoliška, apie 10–20 m skersmens. Pumpurai stambūs, rudi, sakuoti. Kamieno, senų šakų žievė ruda su pilku atspalviu, sueižėjusi, jaunų ūglių – ruda su rausvu atspalviu, gelsva. Lapai priešiniai, sudėtiniai, susideda iš 5–7 lapelių, kurių kraštai pjūkliški. Žiedai balti, netaisyklingi, susitelkę į 20–30 cm ilgio stačias piramidines šluoteles.
Vaisiai – žalios, rutuliškos, stambiais dygliais apaugusios dėžutės. Subrendusios jos atsiveria. Kiekvienoje dėžutėje slepiasi po 1 sėklą, kartais 2–3 (labai retai 4). Jos didelės, tamsios rudos, blizgios, su apskritos pilkos dėmelės formos saitavietėmis, kurios primena elnio akis. Matyt, todėl anglai kaštonų sėklas kartais vadina buckeye ‘elnio akis’.
Lietuvoje paprastieji kaštonai žydi gegužės–birželio mėnesiais. Vaisiai prinoksta rugsėjį–spalį. Medžiai gerai auga molyje, priemolyje ir priesmėlyje. Smėlyje ir užmirkusiame dirvožemyje skursta. Auga lėtai, gyvena apie 300 metų. Derėti pradeda maždaug po 15 metų.
Sėklos nevalgomos
Gal dar daugiau apie kaštonus jums pasakys tai, jog iš nelabai tolimos jų pusseserės Paullinia pinnata išgaunama viena iš nuodingiausių pasaulyje medžiagų. Ja Pietų Amerikos vietiniai gyventojai tepdavo žymiąsias kurarė strėles.
Senovėje indėnų gentys kaštonų vaisius naudojo... žvejybai. Priberdavo jų miltelių į vandens telkinius ir taip priblokšdavo žuvis. Nuodai į kraują patekdavo tiesiai pro žiaunas. Po to grobį sugauti būdavo lengva – žuvys išplaukdavo į vandens paviršių. Milteliai pakankamai stipriai apsvaigindavo žuvis, bet mažos dozės nesukeldavo pašalinio poveikio žmonėms.
Indėnai taip pat atrado, jog, sėklas pakepinus ir pakartotinai pamirkius vandenyje, nuodingos ir karčios medžiagos ištirpsta. Europiečiai fermeriai, pasitelkę panašią techniką, virdavo kaštonų vaisius potaše. Tačiau buvo prieita prie nuomonės, kad galutinis produktas nevalgomas ir tinka tik kaip pašaras gyvuliams.
Žmonėms, suvalgiusiems žalių kaštonų vaisių, pasireiškia įvairūs negalavimais: pykinimas, vėmimas, viduriavimas, galvos skausmas, sutrikęs kvėpavimas. Kartais net gali ištikti mirtis. Todėl mokslininkai pripažino kaštonų vaisius nuodingais. Kenksmingoji medžiaga yra gliukozidas, vadinamas eskulinu. Laimei, taninai suteikia vaisiams nepakenčiamai kartų skonį. Galbūt kaip tik todėl ir neteko girdėti, kad kas nors nuo žalių kaštonų būtų miręs.
Pilnos kišenės... sėkmės
Kai kurios tautos tikėjo, kad kaštonai turi magiškų savybių. Anot jų, norint apsisaugoti nuo ligų, užtenka kišenėse ar piniginėse nešiotis šių augalų sėklų. Taip jie ir tapo laimės, sėkmės amuletais.
Kaštonų vaisių turkai duodavo uždususiems arkliams, kad šie atgautų kvapą. Galbūt todėl anglai juos vadina horse chestnut. Kaip vaistinį augalą kaštoną pirmą kartą, 1565 metais, aprašė Pierandrea Matthiolis Dioskorido veikalo „Materia Medica“ vertime.
Karalienės Viktorijos laikų diduomenė kaštonų vaisių nuoviru gydydavosi reumatą ir neuralgiją. Jie dėdavo ant odos opų, sumuštų vietų kompresus, tepalo su kiaulės taukais, naudojo kaip gydomąją priemonę nuo venų varikozės, hemorojaus. Valstiečiai gyrė arbatą iš kaštonų žievės kaip efektyvią priemonę nuo maliarijos. Deja, tai patvirtinančių duomenų nėra.
XIX amžiaus Europos ir Amerikos gydytojai kaštonų miltelių skirdavo kaip uostomąją priemonę užblokuotiems sinusams išvalyti. Stipriai jų įkvėpus, kildavo didžiulis čiaudulys.
Augalų savybės paskatino tyrinėjimus
*Vaistams naudojama kaštonų žievė, žiedai, sėklos, kartais lapai. Žievė lupama nuo nestorų šakų pavasarį. Žiedynai skinami birželio pradžioje, kai apatiniai kekių žiedai jau pražydę, o viršutiniai dar neprasiskleidę. Pavieniai žiedeliai nedelsiant išdžiovinami. Farmacijos pramonei renkamos sėklos, iš kurių gaminamas ekstraktas.
*Žievėje yra apie 3 proc. gilkozidų (eskulino, eskuletino, fraksino), aliejaus, rauginių medžiagų, saponinų. Vaisiuose randama vitaminų B1, B6, B12, H, C, pantoteno, folinės, nikotino, cholino, inozito, amino rūgščių. Juose gausu flavonoidų, saponinų aliejaus, krakmolo, rauginių medžiagų, glikozidų. Lapuose yra flavonoidų, karotinoidų, žieduose – flavonoidų, pektinų ir kt.
*Venų ligos išsivysto po trombozės ir uždegimų. Dažniausiai nustatomas lėtinis venų nepakankamumas, kurio požymis – varikozė (mazginis venų išsiplėtimas). Beveik visada pastebima giliųjų venų trombozė, kurio atsiranda pakitus venų sienelėms ir pažeidus jų vožtuvus. Svarbiausios ligos priežasties – raiščių silpnumo – išgydyti neįmanoma, todėl taikomos įvairios apsaugos priemonės, vėliau tenka įsikišti chirurgams.
Prieš taikant minėtus gydymo metodus galima pabandyti pasitelkti į pagalbą vaistinius augalus. Iš tam tikru būdu apdorotų kaštonų sėklų gaminami gydomieji preparatai. Veiksmingiausia kaštono medžiaga – escinas, dar vadinamas aescinu. Jis, kaip ir kiti saponinai, veikia kapiliarų sieneles, todėl mažina audinių pabrinkimą ir skysčių eksudaciją. Eksperimentais nustatyta, kad escinas stiprina venų ir arterijų sieneles.
Kaštonų preparatais gydomos įvairios genezės, lėtinio venų nepakankamumo simptomai (edema, blauzdų traukuliai, niežulys, sunkumas kojose, mazginis venų išsiplėtimas), blauzdų opos, potrauminiai ir pooperaciniai kojų patinimai. Be tradicinių ekstraktų, gaminami ir gryno escino preparatai. Jie tinka traumų, ypač atsiradusių sportuojant, sukeltiems patinimams slopinti.
*Kaštonų žievės nuoviru gydomos suskilusios rankos ir kojos, šiurkšti ar riebi veido oda.
*Nuo kojų venų varikozės ir hemorojaus geriamos žiedų sultys. Į šaukštą vandens įlašinama apie 30 lašų sulčių, geriama du kartus per dieną.
Vertingasis kaštonų ekstraktas
*Kaštonų ekstraktas pasižymi ryškiomis sutraukiamosiomis savybėmis. Jos priskiriamos saponinams escinui ir eskulinui. Veiklioji medžiaga escinas mažina gimdos lygiųjų raumenų spazmus. Priešmenstruacinis sindromas (PMS) sukelia daug fizinių ir psichinių pakitimų. Dažniausi – dirglumas, nuotaikų kaita, krūtų skausmas, pilvo pūtimas, pirštų bei kulkšnelių patinimas. Tad PMS galima saugiai gydyti fitoterapiniais preparatais, į kurių sudėtį įeina ir kaštonų ekstraktas.
*Paprastųjų kaštonų ekstraktas gerina kraujo apytaką, didina kraujagyslių lankstumą bei elastingumą, stiprina jų sieneles. Šių savybių jam suteikia aktyvios sudėtinės medžiagos. Rutinas didina kapiliarų elastingumą. Vitaminas B1 gerina periferinę kraujotaką. Vitaminas C užkerta kelią uždegimams. Iš kaštonų vaisių ekstrakto gaminami preparatai, kuriais patariama gydyti širdies ir kraujagyslių sistemos ligas.
Sėklos – gera skalbiamoji priemonė
Nors paprastojo kaštono vaisiai netinka maistui, tačiau jie turtingi kitokių vertingų savybių. Pavyzdžiui, seniau prancūzės ir švedės mokėjo gerai išplauti vilną. Jos naudodavo džiovintus maltus kaštonus. Miltus arba drožles užpildavo šiltu sodos vandeniu ir parą palaikydavo, retkarčiais pamaišydavo, paskui nusunkdavo. Paruoštas kaštonų vanduo tiko vilnoniams ir šilkiniams drabužiams skalbti. Ir šiuo atveju visa šlovė atitenka saponinams. Jie tirpsta vandenyje, todėl susidaro pamuilės, būdingos muilui ar šampūnui.
Apsaugo nuo kandžių
Kaštonai gali net apsaugoti drabužius nuo kandžių. Tiesiog juos išskirstykite po drabužių lentynas.