Hampton Court Palace – Tiudorų dinastijos rūmai, patys verti pažintinio vizito. Tai XVI a. pastatas, apsuptas begalinio dydžio sodų, gėlynų ir rožynų. O šiemet sukanka dar ir 500 metų, kai Tomas Wolsey pradėjo Hampton Court atstatymą iš pamatų, paversdamas juos įspūdingais rūmais.
Sodininkystė – tarp receptinių vaistų
Kaip ir visos parodos, vykstančios Anglijoje, ši dovanojo tokius pat nuostabius kvapų, vaizdų, idėjų ir pažinimo įspūdžius. Juk pagrindinis šios parodos, skaičiuojančios ketvirtį amžiaus, tikslas – kad Jungtinė Karalystė taptų žalesnė. Taigi visi kviečiami stoti į sodininkų gretas ir pradėti nors ir nuo vieno kvadratinio metro.
Karališkosios sodininkystės asociacijos (RHS – Royal Horticultural Society) laureatas, kraštovaizdžio dizaineris Alanas Frostas sako, kad sodininkystė turėtų būti kaip... receptinis vaistas. Ji galėtų padėti daugeliui žmonių, kuriuos kankina depresija. Juk augalai ir graži aplinka gydo žmones. Tad jis labai intensyviai ragina visus įgyvendinti idėją: kiekvienam iš mūsų pasodinti kokį nors augalėlį visų užmirštoje, apleistoje vietoje.
Prieš dešimtmetį šis dizaineris, keliaudamas po Jungtinę Karalystę, daugelyje vietovių pastebėjo, kad gyventojų priekiniai kiemeliai labai pilki, vien cementas, naudojami tik mašinoms laikyti, o kartais užkrauti ir šiukšlėmis. Tad sumanymas buvo paprastas: raginti gyventojus nedidukus priekinius kiemelius apželdinti augalais. Šioje parodoje ir buvo parodyta, kaip skiriasi pilka ir apželdinta gatvės. Akcentuota, kad smagiau žiūrėti į žalią, žydinčią palangę, be to, tai neįkainojamas indėlis į laukinės gamtos išlikimą ir gyvavimą.
Idėjų žvejyboje
Energingi ir kūrybingi parodos lankytojai be vargo galėjo „prisižvejoti“ idėjų. Tarkime, kaip iš lengvai gaunamų, kartais net atliekamų medžiagų pasigaminti dalykų, kurie paslėps lauko šiukšliadėžes, saugos nuo lietaus dviračius, kartu netrukdydami žemės lopinėliui išlikti žalia augalijos erdve. Paukštelių inkilėliai, pagaminti iš beveik nereikalingų medžiagų, atrodė jaukiai, o gerai įsižiūrėjus aiškėjo: vienas juokas ir patiems pasidaryti. „Samaniniai“ šunys – ne kam kitam, bet, aišku, šunų mylėtojams. O tie vyriokai, turintys saugoti vaismedžius ir visą kitą sodininko derlių, pasirodė mielesni nei įprastai. Baidyklėmis jų pavadinti tikrai negalima. Toks draugas sode ir be didelio derliaus galėtų gyventi. Tiesiog kartais akimi mirktelėti, kai liūdna.
Laikas arbatai
Šie metai išskirtiniai ir jubiliejais. Gėlių parodai – 25-eri, rūmams, kurių soduose vyksta visa fiesta, kaip jau minėta, – 500-ieji, ir tai dar ne viskas. Lygiai prieš 150 metų rašytojas Luisas Kerolis (Lewis Carroll) parašė apie mergaitę Alisą, kuri keliauja po stebuklų šalį. Ta proga dizaineris Charlie Bloomas visus kvietė į jubiliejų. Sodas „Arbatos vakarėlis“ aiškiai atspindėjo šią konkrečią ištrauką iš knygos ir bylote bylojo, kad laiko gerti arbatai Anglijos gyventojai visada turės. Net jei visai neturės laiko.
Pavėsinė privaloma
Lyg susitarę keli parodos dizaineriai savo soduose įkurdino vasaros namelius, kviesdami rasti laiko sau, pabėgti nuo kasdienybės, svajoti, dainuoti, kurti ar tiesiog gyventi.
Sodo „Maksimiliano palikimas“ dizainerė vasaros pavėsinę įsivaizduoja lyg hobito namelį, o kito sodo romantišku pavadinimu „Miesto paukščių stebėtojai“ (angl. City Twitcher) kūrėja jame įkurdina pavėsinę, panašią į paukščių lizdą, tarsi nupintą iš gluosnių šakelių, nes jos mintis viena: miestų gyventojai privalo rūpintis paukščiais.
Mikės Pūkuotuko chaosas
Visų žinomam, mylimam ir nuolat cituojamam Mikei Pūkuotukui šiemet irgi svarbūs metai – 90-ieji. Iš pirmo žvilgsnio – chaotiškos augalijos sodas, kitoks ir negalėjo būti. Juk būtent Pūkuotukas sakė, kad piktžolės irgi gėlės, kai su jomis artimiau susipažįsti. Tad tvarkingi gėlynai tiesiog ne jo stiliaus. Dizainerė Anthea Guthrie norėjo pavaizduoti namelį: lyg pasakų, lyg realų, kur rašytojas, pabėgęs nuo realybės ir stebėdamas sode žaidžiantį savo sūnų, kūrė Mikę Pūkuotuką ir kitus personažus. Tai sodas, skatinantis vaikus džiaugtis vaikyste, svajoti, žaisti, o suaugusieji galėtų tik stebėti ir tikėti, kad kuriantys ir svajojantys vaikai yra laimingiausi.
Sodų žinutės
Parodoje buvo pristatyta 30 sodų, kurie suskirstyti į keturias kategorijas ir temas. Ne visus sodus įmanoma įsivaizduoti prie savo namų, nes nei biudžetas, nei sąlygos tam įgyvendinti tikriausiai daugeliui nebūtų palankūs. Didžioji dauguma sodų parodoje – lyg žinutė pasauliui apie tam tikrą problemą, rūpestį ir kvietimas žvelgti į gyvenimą kitaip: kartais paprasčiau, bet su didesne atjauta, suprasti kitokį negu pats esi. Pati liūdniausia žinutė šiemet man pasirodė siųsta dizainerės Graeme Thirde, kuri sukūrė sodą „Mažieji Skoto kareiviai“. Organizacija, rėmusi šio sodo dizainą, rūpinasi vaikais, kurių tėvai žuvo tarnaudami armijoje.
Atminties medis su juostelėmis, primargintomis vaikų sakinėlių savo tėčiams, kurių nemažai net nematę, graudino ne vieną. Daugelis sustoję tyloje tikriausiai pamąstė, kodėl XXI amžiuje, kai jau ruošiamės keliauti į Marsą, dar tiek daug diskutuojama apie toleranciją ir taiką, kodėl yra vaikų, kurių tėvai vis dar žūsta karuose?
Apie maniją, senjorus ir gyvenimo ratą
Iš dvylikos parodinių sodų šį kartą norėčiau trumpai pristatyti tris, iš kurių du, mano manymu, yra patys realiausi ir nesunkiai sukuriami savoje aplinkoje, na, o trečiasis tiesiog patiko savo keista forma ir išskirtinumu.
•Dar vienas sodas, kurį priskirčiau žemiškiausių kategorijai, dizainerės Tracy Foster sukurtas visiems senjorams. Dizainu norėta parodyti, kad sodai gali būti kuriami pagal kiekvieno poreikius ir norus. Tai nebrangus ir labai nesudėtingai prižiūrimas sodas. Tarsi rojus ne tik laukinei gamtai, bet ir poilsio vieta šeimininkams mėgautis. Rankų darbo smulkios detalės, dideli ir maži, ryškūs ir balti žiedai teikia sodui energijos ir gyvybės. Sodo baldai su minkštomis spalvotomis pagalvėlėmis siūlo pailsėti ir grožėtis juo vienatvėje ar draugijoje. Tiesiog kiekvienam pagal savo poreikius.
•Įkvėptos knygos „Sodininkavimo instrukcijos moterims“, kurią 1840 m. parašė Jane Loudon, dizainerės Jean Wardrop ir Alexandra Stevenson sukūrė sodą „Auginimo manija“. Britų sodininkavimo manija atkeliauja iš karalienės Viktorijos laikų, kai vis daugiau žmonių atrasdavo sodininkystę kaip pramogą.
Šis sodas atspindi puošnią karalienės Viktorijos laikų didybę su fontanais, geometrinių formų gėlynais, pasivaikščiojimams skirtais takeliais ir terasa, iš kurios atsiveria lyg įrėmintas tvarkingas vaizdas. Sode neatsitiktinai stovi šiltnamis, skirtas egzotiniams augalams. Tai simbolis tų laikų, kai augalai masiškai buvo vežami iš svetur, tiesiog medžiojami po visą pasaulį, kad papuoštų aplinką.
•Stefano Passerotti savo sode vaizduoja gyvenimo ratą. Jis taip ir vadinasi – „Gyvenimo ratas“. Tekantis vanduo ir dinamiška apskritimo forma – skubančio laiko simboliai. Nežymiai kylantis takas veda ratu į kitą aikštelę, kur sodą galima stebėti iš kitos perspektyvos. Apskritimo centre yra ramybės vieta, kur verta mėgautis vaizdu, garsais ir gėlių kvapais. Sodo širdyje – ąžuolas, o spalvų gama: balta ir raudona. Balta – ramybė, šventumas, tyrumas, raudona – energijas ir aistras. Sodas lengvai prižiūrimas, nes pasirinkti daugiamečiai augalai, kurių nemėgsta sodo kenkėjai ir kuriems reikia nedaug vandens.
Pasaulio sodai
Šiemet buvo pristatyta nauja sodų kategorija „Pasaulio sodai“. Vis daugiau ir daugiau žmonių keliauja skersai išilgai po pasaulį, tad natūralu, jog peršasi mintis savo aplinkoje pritaikyti svetimų sodų idėjas. Jeigu keliaujant kilo idėja, kad rytietiškas sodas būtų pats idealiausias savo namuose Anglijoje, Lietuvoje ar Portugalijoje, kodėl gi ne?
Turkijos spalvos
Aukso medalį laimėjęs „Turkiškas rojus“ žavėjo sodriomis spalvomis, nuostabiu kvapu ir griežtomis linijomis. Dosnus ir žavingas sodas, kuriam įtaką darė X a. Turkijos islamo kultūra, ypatingas to meto elementais: griežta geometrine architektūra, paviljonu-pavėsine, teikiančia pavėsį, ir fontanėliais, baseinėliais su vėsiu vandeniu.
Sodą supa aukšta siena, kurioje lyg langų imitacija – ornamentai. Tai suteikia privatumo, galbūt net šiokio tokio uždarumo ir kartu mesteli idėją, kad tikrasis rojus yra paslaptingas, jį reikia atrasti.
Labai griežtą kraštovaizdį sušvelnina žolynai, kurie atstovauja ypač gausiai Turkijos augmenijai. Gėlynai, kerintys ryškiomis, karštomis spalvomis, teikia energijos ir džiaugsmo. O lapuotis medis, kiparisai ir vaismedžiai sudaro pavėsį ir sodo struktūrą. Žavinti, gaivinanti, kvepianti visuma skatina gyvenimo aistrą, ieškoti ir atrasti savą rojų.
Egėjo salų dvasia
Egėjo salų dvasia asocijuojasi su žmogaus veiklos stipriai nepaliesta vieta, su nuostabiais vaizdais, senovinėmis vietovėmis ir unikaliais baltais kaimeliais. Tiems, kurie neabejingi natūraliam Egėjo salų grožiui, dizainerė Esra Parr tiesiog pateikė pavyzdį, kaip kažką panašaus be ypatingo triūso galima susikurti ir savo namuose. Pristatydama šių salų kraštovaizdį, dizainerė pasirinko baltą, mėlyną ir raudonai rožinę spalvas, reprezentuojančias salyno miestelių namų sienas, stogus ir ten kerojančius bugenvilijų krūmynus. Rezultatas buvo puikus: pačių kontrastiškiausių spalvų parodos sodas.
Bostono atmosfera
Nežinau, ar daug atsirastų norinčiųjų savo soduose matyti miesto imitacijas, bet tikiu, kad yra žmonių, kuriems dideli miestai ir jų dangoraižiai dėl vienokių ar kitokių priežasčių kelia nostalgiją. Visiems, kas išsiilgę miesto energijos, dizainerė Sadie May Stowell siūlo idealią mintį – spausdintais plakatais perkelti miesto gyvenimą kur tik širdis geidžia. Kultūrinę ir įvairią Bostono miesto atmosferą dizainerė užfiksavo istorinius ir modernius miesto elementus derindama kartu su natūralios gamtos lopinėliais, kurių jame irgi gausu.
Saulei ridenantis vakarop, pats gražiausias vaizdas – stebėti, kaip moterytės tempia didesnius už save augalus, gražiai surikiuotus į dabar madingus plastikinius vežimaičius, skirtus augalams iš tokių parodų vežti. Jį tiesiog būtina turėti kiekvienam sodininkui, pasilypėjusiam kiek aukščiau virš mėgėjų gretų.