Garsi gėlininkė visuomet skirdavo lysvės galą, kurį smalsus anūkas dažniausiai apsodindavo morkomis ir burokais. Ir biteles prižiūrėti jis taip pat iš močiutės išmoko. Šiandien S.Jasionis – natūralaus ūkininkavimo šalininkas, žemdirbystės mitų griovėjas, gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas ir propaguotojas, daržininkystės ir sodininkystės seminarų lektorius, projektuojantis ir rengiantis sodus bei gamtinius ūkius, konsultuojantis senovinių, genofondinių veislių klausimu ir užsiimantis jų saugojimu. Visuomet noriai bendraujantis ir su gimtojo miesto žiniasklaidininkais, S.Jasionis atvėrė sukauptų žinių archyvo duris ilgesniam pokalbiui.
Ant Alšios upelės skardžio
Saulius perspėjo, kad bus nelengva rasti jo sodybą. Pasiūlė pervažiavus Jiezno miestelį Vytauto gatve dėl tolesnės nuorodos jam paskambinti. Paskambinę sužinojome, kaip nuvažiuoti iki Alšios hidrografinio draustinio ribos, paskui buvo nurodyta ir kaip pasiekti jo atokų vienkiemį, įsitvirtinusį ant Alšios upelės skardžio. Apylinkių reljefas čia iš tiesų nenuobodus. Ir vėjo visuomet yra. „Nėra gerai tiek vėjo turėti“, – prataria Saulius, visai nepanašus į miesto žmogų, nors iš Kauno į Bagdoniškius atsikėlė tik šį pavasarį.
„Su Audrone ir Kaune gyvendami daržą turėjome, triušius, vištas laikėme“, – sako senovinės sodybos šeimininkas ir kviečia į trobą, bet išsiprašome prisėsti prie ilgo stalo, įtvirtinto namo gale. Labai retai pateksi į tokios gyvasties bendruomenę: aplink strikinėja pūkuoti balti, pilki ir juodi triušiai, kapstosi įvairiaspalvės vištos, savo balsą demonstruoja gaidžiai, dėmesio prašosi gal septynių įvairaus amžiaus kačių šeimyna... Girdėti ir rudeniškai patvinusios Alšios tėkmė.
Šeimininkas sako, kad naktimis sename ąžuole ima ūkti net septyneto narių pelėdų šeimyna. Tuoj pakvimpa paties Sauliaus surinkta ir fermentuota siauralapių gauromečių lapų arbata, kuri, kaip ir turėjo, mums primena tikrą rusišką juodąją arbatą „Ivan čai“. Pasak jo, tokią galima vartoti rytą vakarą – fermentuota gauromečių arbata neturi tonizuojamojo poveikio. Man ji dar priminė vaikystę, kada sukarščiavus mama džiovintas vaistažoles užpildavo karštu vandeniu ir duodavo mums gerti. Visi peršalimai išlakstydavo.
Anuomet žmonės vaistingųjų augalų fermentacija neužsiimdavo. Sauliaus pasirinktas būdas sudėtingesnis už manąjį. Aš šiek tiek apvytintus gauromečių lapus susuku į lininį rankšluostį ir stipriai išgręžusi palieku šiltai kelioms dienoms, tada išdžiovinu. Nenupeikė ir manojo metodo fermentacijos žinovas.
Saulius patikina vertinantis ir gilių kavą. Gamindamas nemirko gilių piene, likęs kartumas jam net patinka.
Augalai – gudrios būtybės
Saulius pasidžiaugia, kad vienkiemio dvasia patinka ir jo antrajai žmonai Audronei bei jųdviejų sūnui. Su dukterimis iš pirmosios santuokos tėvo ryšiai taip pat nenutrūkę. Laukinėje gamtoje paskendęs vienkiemis patinka ir šeimos bičiuliams, ypač miestiečiams. „Vietos aplink yra, kas nori, tas atvažiuoja“, – šeimininkas nevengia svečių.
Į ką šiandien susikoncentravęs gamtinės žemdirbystės propaguotojas?
„Čia įsigytoje žemėje noriu ūkio, kuriam reikėtų nedaug darbo, tik minimumo priežiūros. Plėsiu pūkinių (angoros) triušių kaimenę, paukščius auginsiu dėl kiaušinių, bitynas turėtų taip pat pasiduoti į plotį. Retų veislių kriaušėmis ir obelimis žadu užsodinti penkis hektarus. Visos veislės šiaurinės, Altajaus krašto, nebijančios šalčių“, – vardija planus pašnekovas, kuriam primenu jo paties teiginius: kuo daugiau netvarkos – tuo sveikesnis sodas, kuo veislė artimesnė laukiniam protėviui – tuo ji vertingesnė.
Saulius patikina, kad toks dalykas yra. Pasak jo, augalai – gudrios būtybės. Jie sugeba galvoti ne blogiau už mus. O kadangi galvų neturi, tai galvoja šaknimis, tiksliau, jų galiukais. Ir kuo veislė senesnė, tuo išmintingesnė. Ir dar pašnekovas pabrėžė, kad tikroji sodininkystė – ne sugebėjimas auginti vaismedžius ir uogakrūmius, kaip daugelis įsivaizduoja. Sodininkystė yra gilus gamtos vienovės ir jos dalių, organizmų, tarpusavio ryšių pajutimas ir sugebėjimas dalyvauti gamtos kūryboje. O tikras gyvas sodas nėra tik vaismedžiai su uogakrūmiais, o viskas, kas jame turi gyventi pagal gamtos tvarką: nuo mažiausių mikroorganizmų ir smulkiausių žolelių iki aukščiausių medžių, stambiųjų žolėdžių, plėšrūnų ir žmonių.
Visi vaismedžiai iš prigimties yra miško augalai ir geriausiai jaučiasi tada, kai auga ne atskirai vienas nuo kito, o sudaro bendrijas, taip pat kai po jais yra stora augalų liekanų paklotė, sudaryta iš negyvos medienos ir nukritusių lapų. Būtent stora, aktyviai skaidoma bakterijų ir grybų paklotė užtikrina intensyviausią vaismedžių ir uogakrūmių augimą, gausiausią derėjimą ir geriausią sveikatą.
Ne klimato kaitos, o dirvožemių degradavimo padarinys
Žmogaus, kojas įnėrusio į ilgaaulius guminukus ir nebijančio, kokį jį mato fotoobjektyvo akutė, negali nesiklausyti. Užburia vaizdinga ir gyva jo kalba. Dažnas iš mūsų mato tik juodą dirvą, o pašnekovas apie dirvožemio gyventojus ir jame esančias komunikacijas nepertraukiamai kalbėtų valandų valandas.
„Dirvožemis – tai didelės gyvų organizmų bendruomenės gyvenamoji vieta. Dirvoje gyvena visų sistematinių grupių mikroorganizmai, taip pat daug kirmėlių, moliuskų, nariuotakojų ir net žinduolių. Dirva – tarsi žmonių miestai su daugybe gyventojų, kur kiekvienas užsiima kokia nors visuomenei naudinga veikla. Lygiai kaip ir miestuose, čia išvystytos komunikacijos, kurios natūralioje, nepažeistoje dirvoje veikia be jokių sutrikimų. Yra ir tobulas vandentiekis, ir puiki ventiliacija. Yra netgi „viešasis transportas“, kuriuo mikroorganizmai keliauja iš vienos vietos į kitą ten, kur jie reikalingi, – tai daugialąsčiai gyvūnai (dirvoje pagrindinės „transporto“ priemonės – kirmėlės, vabzdžiai ir jų lervos), ir transporto sistema, kuria transportuojamas maistas, biologiškai aktyvios medžiagos – daugialąsčių grybų grybiena. Toji pati grybiena veikia ir kaip ryšių sistema – per ją vieni augalai perduoda informaciją kitiems“, – vaizdžiai ir tikroviškai kalba S.Jasionis.
Pašnekovas, savo valdose ūkininkaujantis ne pagal agronomiją, o pagal gamtos sukurtą planą, spinduliuodamas tik jam vienam suprantama meile gamtai, mus vedžiojo po laukinę gamtą tarsi labirintais. Jis teigia, kad paprastai mes įsivaizduojame, jog vanduo į dirvą patenka su lietumi. Iš tikrųjų yra kiek kitaip. Diduma vandens į dirvą patenka tiesiai iš oro. Jame net karštą vasaros dieną daug vandens. O kaip vanduo iš oro atsiranda dirvoje? Šis reiškinys, pasak Sauliaus, vadinasi kondensacija.
„Nemanykite, kad rasa yra menkas vandens kiekis. Iš atmosferos drėgmės susidaro požeminiai vandenys, kurie ištrykšta šaltiniais. Šis vanduo sudaro didesnę dalį lygumų upių vandens. Pastebėjote, kad pastaruoju metu mažėja šaltinių, o ir didžiosios upės vasaromis išsenka? Visa tai – ne klimato kaitos, o dirvožemių degradavimo padarinys. Beatodairiškai kertant brandžius miškus ir naikinant natūralias pievas nyksta dirvos paklotė, kuri palaikė didelį temperatūros skirtumą tarp oro ir žemės, dirvoje kondensuojasi vis mažiau vandens, vis mažiau jo patenka į giliuosius žemės sluoksnius, vis mažiau iš ten pakyla į paviršių“, – tokia Bagdoniškių kaimo naujakurio filosofija.
Tik amarams iščiustijimas nekenkia
Pašnekovo tiesiai šviesiai klausiame, kodėl jis yra ir kurmių advokatas, – neteko sutikti sodininko, kuris džiaugtųsi jo sklype apsigyvenusiu šiuo žemės rausėju.
„Kurmiai atlieka auksinį darbą. Be jų veiklos sodai dustų. Mūsų klaida, kad įsivaizduojame turintys teisę spręsti, kas turi gyventi ir kas ne. Sunkiose dirvose, priemolyje, kurių mūsuose nemažai, būtent kurmiai ir gelbsti sodus. Rausdami kanalus jie gerai supurena dirvą, joje randasi daugiau oro. Tie, kurie kurmius išnaikina, netrukus ima bėdoti, kad užpuolė kurkliai, prisiveisė begalė grambuolių lervų. Geriau kurmiui kelis agurkų daigus paaukoti, negu paskui skųstis, kiek žalos pridarę kurkliai ir lervos. O apskritai didžiausias dirvožemio priešas – mūsų godumas“, – įsitikinęs žinovas.
Jis kategoriškai pasisako ir prieš sodo ir daržo kenkėjų naikinimą. Kiekvieną vabzdį apie 40 rūšių kitų vabzdžių medžioja, vyksta natūrali atranka. Jo pastebėjimu, kai sugrėbiame ir sudeginame lapus, kuriuose žiemoja vabzdžiai, suariame dirvą, kurios viršutinis sluoksnis taip pat yra jų buveinė, nubaliname žieves, kaip nepuls tokioje aplinkoje augančio sodo kenkėjai. Juk profilaktinis sodų purškimas vyksta tuomet, kai boružės deda kiaušinėlius. Kai sodas tvarkingas, nėra kur paukšteliams prisiglausti, kitai gyvybei pasidėti. Mitybos grandinė visur turi būti pilna. Tik amarams iščiustijimas nekenkia. Šiam procesui tiesiog sukurtas absurdiškas cheminės pramonės mechanizmas.
Ekologinė žemdirbystė, pašnekovo teigimu, tokiomis sąlygomis lieka tik tuščiu žodžiu. Kokia gali būti ekologija, kai darai intervenciją, augini ne tą, ko gamta nori. Ekologija neįmanoma.
Gamtoje nėra krūvų komposto
„Norėdami turėti sveiką sodą, rudenį nejudinkite jo paklotės, galite ją tik papildyti. Ir nekasinėkite apie vaismedžius dirvos. Jei kur nors reikia sugrėbti lapus, juos panaudokite kaip mulčią, jokiu būdu nekompostuokite, nedeginkite, leiskite ramiai peržiemoti vabzdžiams, o jau kitais metais tegul jie aiškinasi tarpusavyje. Žodžiu, nesikiškite ne į savo reikalus. Sode visada turi būti optimalus kenkėjų kiekis. Džiaukitės pavasarį ant jaunų ūglių pamatę minkštus amariukus. Tuoj atsiras žiedmusių ir boružių, į amarų kolonijas padės kiaušinėlių, o išsiritusios lervos suės didžiausią dalį amarų ir saugos sodą nuo didesnio jų antplūdžio. Jei pirmuosius amarus sunaikinsite kad ir pačiu nekalčiausiu būdu, kas saugos jūsų sodą?“ – klausia jau antrą dešimtmetį gamtinę žemdirbystę propaguojantis S.Jasionis.
Jis metė akmenuką ir į komposto mėgėjų daržą. Sauliaus įsitikinimu, augalinių atliekų kompostavimas krūvose – bereikalingas neįkainojamas energijos švaistymas, nes išeina negyvas, be energijos daržo maistas. Maisto medžiagos komposto krūvose virsta huminėmis rūgštimis, dideli kiekiai anglies dvideginio išskrenda į orą. Komposte susidaro daug netirpių junginių, kuriuos augalams sunku pasisavinti. Gamtoje nėra krūvų komposto, visos augalinės atliekos krinta tiesiai po augalais, vadinasi, taip ir turi būti. Kur kas geriau, anot Sauliaus, „kompostuoti“ tiesiai ant lysvės ar sode, kad suskaidytas negyvų augalų liekanas gyvieji pasisavintų iš karto, nespėjus iš jos pasigaminti „konservams“.
Geriausiai varpučius iš daržų išvaro grikiai
Daugelis alytiškių kolekcionuoja augalus, ieško retų egzotinių daržovių, vaismedžių. Knietėjo sužinoti pašnekovo nuomonę.
„Iš šiltesnių kraštų atvežtos veislės mūsų sąlygomis per silpnos. Dirva tai jaučia ir tą augalėlį smaugia. Bet tai nereiškia, kad neįmanoma auginti. Didysis gamtos pertvarkytojas Ivanas Mičiurinas kiek daug šioje srityje nuveikė. Neseniai taip pat rusas išvedė agurkų veislę, kurios nenušaldo ir dešimties laipsnių šaltis. Tik sodininkai daro vieną klaidą – pasodina medelį ir nusprendžia, kad jis pripras prie mūsų sąlygų. Jo vaikai gal pripras, tik ne jis“, – teigia žemdirbystės novatorius.
Ar per gerus dešimt metų keitėsi jo nuostatos, požiūris? Saulius atvirai sako anksčiau kategoriškai pasisakęs prieš žemės dirbimą. Dabar mano, kad paviršinis jos supurenimas reikalingas: „Jei nori daugiau užsiauginti, ir mėšlas, prieš kurį tarsi ir buvau nusistatęs, reikalingas, ne vien žolė. Žolei lemta du kartus atidirbti: kaip pašarui ir kaip mėšlui. Grūdais nelesinau ir vištų, jų protėviai šio maisto nelesė, bet kai toli maisto ieškoti išėjusias labai stipriai praretino lapės, beriu ir grūdų, reikia, kad kas jas prie namų prilaikytų. Šiandien kolių veislės šuneliui Gordanui sukako keturi mėnesiai. Jis dar nekoks kiemo tvarkdarys. Nors būtent šios veislės šunį įsigijome, jie ištikimi savo kiemui, atpažįsta ir neskriaudžia jo gyventojų, ypač už save mažesnių, bet nepakantūs svetimiems, yra nuovokūs.“
Paklaustas, nuo ko gi pradėti gamtinę žemdirbystę, pašnekovas atitarė: „Jeigu buvo tradicinis daržas, viską sodinti įprastai, tik nepalikti plikos žemės, mulčiuoti viskuo. Darbo nepritrūks, ypač ten, kur yra varpučių. Ravėti reikės, tik, aišku, mažiau nei įprastai. Naikinti piktžolių chemija nepatarčiau, ji ilgai, kai kuri kelioms dešimtims metų, išlieka dirvoje. Tai tikrai negeras dalykas. Geriausiai varpučius iš daržų grikiai išvaro.“
Laukiama naujos knygos
Dar šeimininko paklausėme, kokią naudą, be gerų emocijų stebint jų elgesį, duoda triušiai. „Pirmiausia iš pūkų, kurie nupešami keturis kartus per metus, juos suverpus galima nusimegzti šiltų drabužių. Ne grynas, bet su kraiku jų mėšlas yra puikus mulčias uogakrūmiams ir vaisius auginančioms daržovėms, pavyzdžiui, pomidorams. Triušių mėšle galima auginti sliekus, juos lesinti paukščiams. Triušių mėšlą sliekai ėda iš karto be jokio papildomo paruošimo. Jį galima rauginti ir gaminti biologinius stimuliatorius daržui ir sodui“, – nepritrūksta žodžių pašnekovas, gerai mokantis rusiškai ir verčiantis knygas.
Jis atvirai sako ne visuomet sutinkantis su rusų agronomų Nikolajaus Kurdiumovo, Boriso Bubliko teiginiais, bet knyga „I.V.Mičiurinas. Rinktiniai raštai“ yra jo stalo knyga.
„Šio novatoriaus ir mokslo korifėjaus iki šiandienos nėra pralenkęs nė vienas mokslininkas. O juk jo darbo laikas buvo ką tik po revoliucijos. Nepralenktas talentas“, – didžiu mokslininku pasidžiaugia gyvybės pilno vienkiemio savininkas.
Klausiame, kuo pats save laiko. Saulius patylėjęs atsako, kad gal yra daugiau sodininkas, kiti vadina paukštininku, triušininku. Jo valdose, nors į jas atsikėlė tik pavasarį, jau matyti daržininkystės ir sodininkystės paveldo. Pastebiu, kad domisi bulvėmis, jų veislėmis ir burokais, kuriuos taip mėgo auginti ankstyvoje vaikystėje močiutės duotame galalysvyje. Nors tikina, kad jam pastaruoju metu įdomesnis šiaurietiškų sodo kultūrų prisitaikymas prie Lietuvos sąlygų.
O netrukus pasirodys dar viena S.Jasionio knyga „Gamtinis darbas“, raginanti tausoti gamtą. Knyga „Gamtinė žemdirbystė“, skatinanti pereiti prie populiarėjančio natūralaus ūkininkavimo, išleista šį pavasarį.