Japoniški sodai: atkeliavę iš Kinijos, prigijo visame pasaulyje

Japonijoje ir visame pasaulyje gyvuoja ir sėkmingai plečiasi japoniško sodo tradicijos, kurios vis dar įkvepia daugelį menininkų, kurie trokšta patys kurti japoniškus sodus.

Japoniškų sodų yra privačiuose namuose, rajonuose ar parkuose, taip istorinėse vietose, pvz, budistų šventovėse, šinto (japonų vietos religija) šventyklose ir senose pilyse. Japonų kultūroje sodų sodinimas – sudėtinas menas, susijęs su kaligrafija ir tapyba rašalu. Japonų sodams įtakos padarė kinų sodai.

Mokytojas perduodavo japoniško sodų kūrimo žinias mokiniui. Pastaraisiais dešimtmečiais šio meno mokoma ir specialiose mokyklose.

Japoniški sodai yra tradiciniai sodai, kuriuose sukuriami miniatiūriniai idealizuoti peizažai, dažnai – abstrakčiais, stilizuotais būdais. Imperatorių, didikų sodai buvo kuriami poilsiui, estetiniam pasigėrėjimui suteikti, o budistų šventyklos buvo skirtos apmąstymams ir meditacijoms.

Vieni iš japoniški sodų – karesansui, arba japoniški akmenų ar zen sodai, kurie yra skirti meditacijoms ir kuriuose vandenį atstoja baltas smėlis. Roji – netašytų akmenų sodai su arbatos nameliais, kuriuose vyksta japoniška arbatos gėrimo ceremonija. Kaiyū-shiki-teien – pasivaikščiojimų sodai, kuriuose einama takeliu aplink sodą ir apžiūrimas sukomponuotas peizažas. Tsubo-niwa – sodai tarsi maži kiemeliai.

Japoniškų sodų kultūrai turėjo įtakos kiniški sodai. Palaipsniui japoniškų sodų kūrėjai ėmė kurti savo estetiką, paremtą japoniška kultūra. Edo laikotarpiu (1603–1868) išsivystė savitų japoniškų sodų tradicija. Nuo 19 a. pabaigos japoniški sodai buvo pritaikyti Vakarų Europai.

Šių unikalių sodų idėja užgimė ne Japonijoje. Ji atsirado Asuka laikotarpiu, kai japonų pirkliai pamatė Kinijos sodus ir taip jais susižavėjo, kad daugelį kinų kultūros aspektų pargabeno į savo šalį.

Pirmieji japoniški sodai buvo sukurti Honšiu saloje, kuri yra didelė centrinė Japonijos sala. Jiems įtakos turėjo ir salos savitumas – vulkaninės viršukalnės, siauri slėniai, kalnu upeliai ir kriokliai, ežerai, paplūdimiai su smulkiais akmenukais. Taip pat įtakos turėjo gėlių, medžių įvairovė, ypač amžinai žali medžiai bei keturi metų laikai su karštomis, drėgnomis vasaromis ir snieguotomis žiemomis.

Japoniški sodai neatsiejamai susiję su japonų religija šinto, su savo istorija apie aštuonių nuostabių salų ir shinchi – dievų ežero sukūrimą. Priešistorinės šinto šventyklos randamos paplūdimiuose ir miškuose visoje saloje.

Kartais jos – neįprastų formų akmenys ar medžiai, pažymėti virvėmis ar ryžių pluoštu, apsupti baltais akmenimis ar žvirgždu – tyrumo simboliu. Baltas žvirgždas tapo išskirtiniu šinto šventyklų, imperatorių rūmų, budistų šventyklų ir zen sodų požymiu.

Japoniškiems sodams įtakos turėjo kinų daoizmo filosofija ir Amida budizmas, atėję į Japonija apie 552 m. po Kristaus. Daoistų legendose minimos penkios kalnuotos salos, kurias paveldėjo harmonijoje su gamta gyvenę aštuoni nemirtingieji. Salos buvo įkurtos ant didžiulio jūrų vėžlio nugaros.

Japonijoje penkios kinų salos tapo viena sala, vadinama Horai zen arba Horai kalnu. Legendinio kalnas – tobulo pasaulio simbolis dažnas japoniškų sodų elementas, akmenys simbolizuoja vėžlį.