1. Nors kasmet mugėse sodinukų pasiūla ir įvairovė yra didžiulė, o jūs vis dar svarstote, ar reikalingas jums tikras sodas ir kokius vaismedžius, vaiskrūmius augintumėte, atminkite, kad lengviausia prižiūrėti porą serbentų, agrastų arba šilauogių. Nesodinkite ar šiukštu neapleiskite aviečių, gervuogių. Prie lengvai prižiūrimų augalų taip pat nepriskirtini persikai, abrikosai ir kiti iš šiltesnių kraštų atkeliavę vaismedžiai. Nors kai kur jie auga sėkmingai, bet ir bėdų netrūksta, pagrindinė – šaltis.
Lankykite medelynus, augintojus, kurių parduodamiems vaismedžiams ir vaiskrūmiams tinka Lietuvos klimatas ir kurie lengvai prižiūrimi, derlingi, atsparūs. Jeigu labai norite obels ar kriaušės, rudenį įsigykite nelepių veislių sodinukų. Pavyzdžiui, pasisodinkite rudeninę koloninę obelį ‘Arbat’ ar žieminę ‘Topaz’, rudeninę kriaušę ‘Alvita’. Dauguma šių rūšių vaismedžių duoda derlių tik bent šiek tiek genint. Juos po truputį formuoti būtina kasmet: skiepytus į sėklinius poskiepius – daugiau, o į žemaūgius – mažiau. Obelis ir kriaušes sodinkite anksčiau, spalio pirmoje pusėje. Tuomet jos iki šalčių suspės prigyti, pradės leisti naujas šaknis, kurios aprūpins maisto medžiagomis, vandeniu. Anksčiau pasodinti medeliai geriau žiemoja. Pavėlavus sodinimą geriau atidėti iki pavasario.
2. Rugsėjį ar spalio pradžioje, kol žemę dar šildo saulė, galima sodinti spygliuočius ir kiliminius augalus, kad spėtų įsišaknyti ir pasiruošti žiemai. Spygliuočiai žaliuoja ir žiemą, todėl drėgmė, jei išgarinama per spyglius, siurbiama šaknimis, kurios jau turi būti tvirtos, išsivysčiusios. Sužėlęs tankus šliaužiančių augalų kilimas užgožia piktžoles, atstoja žolę, įsitvirtina nepatogiose vietose. Jo nereikės ravėti, pjauti. Be to, sutaupysite laiko. Tinka nereiklūs krūmai: paprastieji kadagiai (Juniperus communis) ‘Green Crpet’ ir ‘Repanda’, pakrantinis kadagys (J. conferta) ‘Blue Pacific’, horizontalieji kadagiai (J. horizontalis) ‘Blue Chip’, ‘Glauca’ ir ‘Prince of Wales’.
3. Norite pavasarį pasidžiaugti pirmaisiais žiedais? Kai orai palankūs, svogūnines gėles galima sodinti net iki spalio pabaigos. Rinkitės pačias nereikliausias rūšis. Tai darželinis krokas (Crocus hybrida), baltoji snieguolė (Galanthus nivalis), sibirinė scylė (Scilla siberica), armėninė žydrė (Muscari armeniacum), paprastoji margutė (Fritillaria meleagris), skėtinė paukštpienė (Ornithogalum umbellatum), girinė (Tulipa syvestris) ir vėlyvoji (T. tarda) tulpės, poetinis narcizas (Narcissus poeticus), miškinė lelija (Lilium martagon). Kartą pasodintos, svogūninės gėlės žydės ilgiau nei penkerius metus. Įsigykite svogūnėlių. Numatytose vietose žemę pagerinkite kompostu. Tinkamai pasodinus, nereiklių svogūninių gėlių tręšti nebūtina, jei neturite laiko.
4. Prieš prasidedant lietingam rudens laikotarpiui, reikėtų pasirūpinti takų danga, kad netektų bristi per purvyną, žingsniuojant per sodą ar iki namo durų. Nors akys pirmiausia krypsta į medžius, krūmus ir gėles, didžiausią plotą užima įvairūs grindiniai. Lengvai prižiūrimuose soduose žemę dažniausiai dengia žvirgždas, kurį sušvelnina kiliminiai augalai. Tai pats geriausias būdas atsikratyti piktžolių, sumažinti veją. Bet galbūt dideli plotai, iškloti ar išpilti vienos rūšies medžiaga atrodo nuobodžiai? Nepatinka didelės žvirgždo salos? Gera išeitis – žvirgždo ir plokščių derinys. Plokštės paryškina žvirgždo grožį. Jas galima dėti ne lygiomis eilėmis, o kaip pakliūva, tik tokiais atstumais, kad patogu būtų žengti. Žvirgždas bus puikus fonas vazoniniams augalams.
5. Laiko neturintis sodininkas labai racionalus. Jo sodybą puošia vienas ar pora šalčiui visiškai atsparių tuščių indų arba vienas kitas daugiamečių augalų vazonas. Jie pagaminti iš kokybiškos keramikos, šamoto arba akmens. Atėjus rudeniui, tokiais indais rūpinamasi tiek pat, kiek ir žiemą ar ankstyvą pavasarį, t. y. jie beveik pamirštami. Neturite jokio noro tampyti jų į namus ir sodą? Deja, šalčiui atsparūs ne visi. Palikite lauke apsukę šiltinamąja medžiaga: šiaudais, bambukine tvorele, natūralaus audinio maišu. Šitaip ne tik apsaugosite vazonus, bet ir žiemos sodui suteiksite išskirtinumo.
6. Lengvai prižiūrimame sode pageidautina jo paprastumą pabrėžianti poilsio vieta. Ten galima pakabinti hamaką, pastatyti kokį nors seną, aptrintą baldą, kuris nebereikalingas namuose. Vasaros sezonui pasibaigus, metalinę kėdę, lovos rėmą palikite lauke. Tik nepamirškite paimti pagalvių, čiužinio, kol nesupylė lietus. Minkšti baldai sodui netinka. Kiekvienąsyk apsiniaukus orui, juos teks slėpti sandėliuke. Taigi vietoj įprastų tvirtų lauko baldų išbandykite naudotus namuose, prieš atiduodami į supirktuvę.
7. Negalite išspręsti problemos – keiskite požiūrį į ją. Neskubėkite išmesti medžių šakų, kelmų. Šiek tiek netvarkingai atrodančiose krūvelėse apsigyvens ir slėpsis naudingi gyviai: ežiai, vabzdžiai, ropliai... Šie mūsų pagalbininkai padės kovoti su kenkėjais. Kaimynams ar savo sąžinei nuraminti turėsite svarią priežastį – rūpinatės ateities sodo sveikata ir gyvaisiais sutvėrimais.
8. Sodyboje nėra būtinas didelis židinys. Jo įrengimas kainuos daug. Jeigu vakarais prie ugnies pasėdėti vis tiek norisi, padarykite laužavietę. Tuomet ne tik ir šviežio derliaus bulvių su apanglėjusia žievele, bet ir šašlykų išsikepsite. Dabar laužavietė yra vis populiaresnė sodybos detalė. Svarbu, kad ji būtų estetiškas dizaino elementas, o ne virstų Joninių laužu.
Pirmiausia išrinkite laužavietei vietą. Jos nebūtina kaip židinio nugrūsti į atokiausią kampą. Galima įrengti ir sodybos centre. Tik nepamirškite kaimynų. Geriau, kai laužavietė yra stokiau nuo jų sklypo. Tuomet kaimynų neerzins rūkstantys dūmai, o susirinkusi kompanija be smalsuolių jausis jaukiau. Šalia laužavietės nesodinkite medžių. Jei jų yra, patikrinkite, ar liepsnos neliečia šakų. Jei reikia, medžius teks periodiškai genėti. Taip pat svarbu, kad ugnis būtų atokiau nuo statinių.
Tegul sodas dovanoja džiaugsmą, ne rūpesčius!