Plinta pomidorų maras
Fitoftorozės plitimas ir kenksmingumas priklauso nuo klimato ir oro sąlygų vegetacijos laikotarpiu. Pirmieji jos pasireiškimai ir vėlesni protrūkiai pastebimi, užėjus rūkams, ilgalaikiam lietui, krintant šaltoms ir gausioms rasoms, kai oro drėgnis didesnis nei 75 %, oro temperatūra 14–20 °C dieną, o naktį nukrinta iki 10 °C. Karšti ir sausi orai gali sulaikyti ar net pristabdyti ligos vystymąsi.
Paprastai fitoftorozė iš pradžių pasirodo ant ankstyvųjų bulvių lapų. Paskui, po 10–15 dienų, ji persimeta ant pomidorų, bet būna ir atvirkščiai. Infekcijos šaltinis gali būti peržiemojusios bulvės ir, jas nukasus, likusios augalinės liekanos, ant kurių lieka micelio arba sporų. Sukėlėjas plinta su lietaus lašais, per orą, prikibdamas prie darbo įrankių, avalynės, drabužių, pirštinių ir t. t.
Sąlygiškai atsparūs fitoftorozei yra ankstyvieji pomidorai arba jie „pabėga“ – vaisiai spėja sunokti iki šios ligos išplitimo.
Ligos lengviau išvengti
Pagrindinį dėmesį reikėtų skirti profilaktikai ne tik vegetacijos laikotarpiu, bet ir tarp sezonų.
*Nuėmus derlių, būtina surinkti augalų liekanas ir užkasti tam skirtoje vietoje. Dirvos perkasimo gylis – per kastuvo geležtę.
*Šiltnamiuose reikia nuimti viršutinį sluoksnį, nes jame daugybė kenksmingų organizmų.
*Būtina laikytis sėjomainos: pomidorus galima sodinti į ankstesnę vietą ne anksčiau kaip po ketverių metų. Jų nereikėtų auginti šalia bulvių.
*Sklypas, kuriame yra pomidorų, turi būti apšviestas saulės, įšildomas ir gerai vėdinamas. Dirva labai derlinga, lengva arba vidutinio sunkumo.
*Būtina atminti, kad per tankūs sodinukai, piktžolės, sodinimas žemumose sudaro palankias sąlygas ligai plisti.
*Svarbu laiku pasėti ir pasodinti augalus, laikytis laistymo ir tręšimo normų.
*Pomidorus reikia laistyti šiltu vandeniu, reguliariai tikrinant, ar nėra ligos židinių, o jiems atsiradus nedelsiant imtis priemonių.
Kitos priemonės
Augalų imunitetui padidinti ir profilaktiškai prieš sėją sėklas galima pamirkyti 1 % kalio permanganato tirpale (1 g 100 ml vandens) 20–25 minutes, paskui perplauti švariu vandeniu ir apdžiovinti. Daigus reikia patręšti kalio ir fosforo trąšomis, vegetacijos laikotarpiu purkšti vario sulfato ir ūkinio muilo emulsija (2 g vario sulfato, 200 g ūkinio muilo 10 l vandens). Galima nupurkšti česnakų ir kalio permanganato tirpalu (1,5 stiklinės česnakų tarkių, 1,5 g kalio permanganato 10 l vandens) arba palaistyti specialiu tirpalu (40 lašų jodo ir 30 g kalio chlorido 10 l vandens, po 0,5 l vienam kerui).
Chemines priemones patartina naudoti tik tada, kai nėra išeities ir išbandytos visos kitos priemonės. Pastebėjus pirmuosius fitoftorozės požymius ant ankstyvųjų veislių bulvių, pomidorus būtina patręšti fosforo ir kalio trąšomis. 10 l vandens jų imami 2 valgomieji šaukštai, išliejama po 1–1,5 l po kiekvienu augalu. Šiuo atveju veiksminga ir kita priemonė – purškimas boro rūgšties tirpalu (1 arbatinis šaukštelis 10 l vandens). Norma 1 m2 – 1 l. Augalus reikia uždengti neaustinėmis medžiagomis, gausiai laistyti kartą per savaitę arba rečiau, nesušlapinant lapų. Vanduo pilamas ant šaknų, o dar geriau į tarpueilius, per kelis kartus, kad dirva sudrėktų ne sekliau kaip iki 15 cm gylio. Laistoma pirmoje dienos pusėje, kad prieš naktį oro drėgnis būtų minimalus. Sausasis laistymas arba dirvos purenimas pakeičia laistymą apniukusiu, vėsoku, drėgnu oru.
Fitoftorozei vystantis epifitiškai, nepadeda net atsparių pomidorų auginimas ir profilaktinės priemonės. Tuomet tenka griebtis cheminių preparatų. Tik reikia būti atsargiems – apsirengti apsauginį chalatą, užsidėti akinius, užsimauti gumines pirštines, ant veido užsidėti respiratorių arba užsirišti vatos ir marlės raištį, nepamiršti galvos apdangalo. Augalai purškiami ramiu, nevėjuotu oru, kai nėra rasos ir lietaus. Po to 3–7 dienas jų nereikėtų judinti.
Jei naktį temperatūra nukrinta ir kyla smarkaus fitoftorozės protrūkio pavojus, žali pomidorų vaisiai nuskinami, dezinfekuojami 60 °C vandenyje 1,5–2 minutes arba 40–45 °C vandenyje 4 minutes. Apdžiovinti nokinami tamsoje, maždaug 25 °C temperatūroje.
Bulves maras puola vis anksčiau
Pastaruoju metu liga vis dažniau pasireiškia iki bulvių butonizacijos. Pirmieji požymiai dažnai pastebimi ant stiebų, kurie lengvai nulūžta ir sunyksta. Sukėlėjas didžiąją gyvenimo dalį parazituoja ant gyvų augalo šeimininko audinių. Micelis dirvoje išlieka gyvybingas trumpai, bet infekcija per ją suspėja pereiti iš vienų augalo organų į kitus. Per žiemą grybas gyvena sergančiose sėklinėse bulvėse. Jei sodinant jų patenka į dirvą, ši aplink kerus infekuojama. Sveiki gumbai užsikrečia ir dygdami iškelia infekciją į paviršių. Naujo derliaus bulvės užsikrečia konidijoms ir grybų sporoms patekus į dirvą nuo sergančių augalų bulvienojų per lietų.
Individualūs sklypai yra pirminės infekcijos šaltinis, todėl, kad bulvės nesirgtų, būtinos kelios sąlygos.
*Sodintini atsparių ligai veislių bulvių gumbai.
*Būtina laikytis sėjomainos – bulves į ankstesnę vietą sodinti ne anksčiau kaip po 3–4 metų.
*Geras priešsėlis bulvėms – ankštiniai (žirniai, lubinai) ir kryžmažiedžiai (rapsai, garstyčios) augalai, valantys dirvą.
*Svarbu sodinti sveikus sudaigintus gumbus tinkamu metu į gerai paruoštą dirvą. Sodinimo gylyje turi būti 8–10 °C temperatūra.
*Aukštai kaupiant augalus, patogenai negali pereiti nuo bulvienojų prie gumbų ir išplisti.
*Būtinas apsauginis purškimas 1 % Bordo skysčiu, 0,04 % vario oksichlorido suspensija iki pasirodant pirmiesiems ligos požymiams.
*Svarbu laiku nupjauti bulvienojus (prieš 10–14 dienų) ir išnešti iš sklypo.
*Bulvės kasamos sausu oru ir 3–4 valandas leidžiama joms apdžiūti.
*Nukastas sėklines bulves reikia palaikyti išskaidytoje šviesoje 8–10 parų, kad pažaliuotų, prieš supilant ilgam žiemos sandėliavimui.