Viena vertus, net tvarkingiausiam ir paklusniausiam gyvūnui gali įvykti gluminanti nelaimė. Kita vertus, šunims ir katėms iš prigimties būdingas tam tikras specifinis kvapas. Bet ar įmanoma pasiekti, kad namuose jo nesijaustų, ir, jeigu taip, tai kaip su juo kovoti?
Patiesalus reikia skalbti
Pirmasis žingsnis kovojant su namuose tvyrančiu gyvūno kvapu – to kvapo šaltinio identifikavimas, rašoma portale novate.ru. Taigi, išsiaiškinkite, kas būtent skleidžia kvapą: pats gyvūnas, jo guolis, kilimai, baldai ar dar kas nors. Atminkite, kad kvapiųjų medžiagų molekulės turi savybę įsismelkti į audinius, todėl gyvūnas augintinis privalo turėti ne mažiau kaip dvi gulyklas (arba patiesaliukus).
Gulyklos turi būti reguliariai keičiamos ir skalbiamos, nelaukiant, kol nuo jų sklindantis kvapas ims riesti nosį. Gyvūnams gulėti skirtus kilimėlius galima skalbti bet kokiais milteliais, be to, reguliariai dezinfekuoti naudojant chloro turinčias priemones. Vis dėlto jei gyvūnui reiškiasi alergijos, reikėtų rinktis antialerginius produktus, paprastai pažymėtus nuoroda apie tinkamumą kūdikių skalbiniams, arba elementarų skalbimo muilą.
Padės fermentai
Reguliarus gyvūno guolio skalbimas yra tiktai viena nepageidaujamo kvapo naikinimo priemonė. Žinoma, kartais ir jos pakanka, tačiau ne visada, mat dažniausias kvapo šaltinis – grindys. Tenka pripažinti, kad šunis bei kates namuose auginantys žmonės neretai padaro esminę klaidą – neteikia dėmesio paviršių valymo priemonėms, todėl pasirenka netinkamas. Pavyzdžiui, chloro savo sudėtyje turinti buitinė chemija puikiai atlieka dezinfekanto funkciją: ji efektyviai susidoroja su mikroorganizmais, todėl bent kartkartėmis ją panaudoti išties verta. Vis dėlto prieš kvapus jinai bejėgė, todėl kad lieka kvapų šaltiniai. Čia nepadės ir tokios priemonės kaip „Mr. Proper“. Lygiai kaip chloras, jos nepaveikia, pavyzdžiui, įsigėrusio gyvūno šlapimo, o tik maskuoja kvapą šitaip apgaudamos mūsų uoslę.
Kadangi gyvūnų skleidžiami kvapai yra organinės kilmės, juos panaikinti gali tik baltyminius junginius ardančios fermentinės priemonės. Jų galima įsigyti gyvūnų prekių parduotuvėse, dažniausiai kaip lokaliai naudojamų purškalų pavidalo preparatų. Visgi patartina išsirinkit tokią priemonę, kurios būtų patogu įpilti į vandenį prieš plaunant grindis.
Kvapams neutralizuoti gali tikti ir preparatai, skirti septikams valyti – juk logiška manyti, kad priemonės, kurioms nebaisūs nuotėkų rezervuarai, gali ir prastą kvapą iš namų išguiti. Šias priemones galima atskiesti ir, supylus į purkštuvą, naudoti kaip purškalus – papurkšti jomis vietas, kuriose įjunko lankytis gyvūnas augintinis.
Vis dėlto šiukštu nepamirškite, kad fermentai nesuderinami su chloru. Dar atminkite, kad būtina atidžiai perskaityti instrukcijas ant gaminių etikečių: jų ignoravimas yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių žmonės konstatuoja, kad preparatas nieko vertas. Kad nereikėtų vėliau gailėtis dėl iššvaistytų pinigų, grindims plauti ir purškiamam skysčiui gaminti naudokite parai nusistoti paliktą vandenį.
Soda – nebrangi ir efektyvi priemonė
Uždrausti gyvūnui laipioti ant sofų nepaprastai sunku. Deja, net ir švariausias augintinis palieka savo kvapą ant minkštų baldų, kaip, beje, ir ant kilimų, todėl tiek juos, tiek ir baldus tenka dažnokai siurbti, nepamirštant laiku pakeisti filtrų. Aišku, nepaisant net uoliausių pastangų, į kilimus ir gobelenus, kuriais aptraukti baldai, vis tiek gali įsismelkti gyvūno augintinio kvapas. Laimei, yra nesudėtingas būdas jį pašalinti naudojant pačią paprasčiausią priemonę – geriamąją sodą. Pabarstykite sodos ant, pavyzdžiui, sofos, ir praėjus 4–5 valandoms nusiurbkite ją dulkių siurbliu.
Prisiminkite liaudies išmintį
Tiek prekių gyvūnams, tiek įprastose parduotuvėse siūlomas gana gausus kovos su nemaloniais kvapais priemonių asortimentas, tačiau jei dėl kokių nors priežasčių jis jūsų netenkina, išeities derėtų paieškoti liaudies išminties lobyne. Su grindų plovimo ir dezinfekavimo užduotimis ganėtinai neblogai susidoroja kalio permanganatas (reikia pasigaminti šviesiai rausvą tirpalą) ir vanduo, į kurį įpilta acto (santykis – stiklinė acto ir penki litrai vandens).
Itin nemaloniu, be to, ilgai išliekančiu dvoku, žinia, pasižymi kačių ekskrementai, todėl jų šeimininkai per kartų kartas išrado būdų, kaip daug neišlaidaujant panaikinti švelniakailių savo bičiulių „nusikaltimų“ pėdsakus. Pavyzdžiui, apdergtą kilimo arba lovos vietą galima sumirkyti vandens ir acto tirpalu (proporcijos – 1:1) ir palikti maždaug pusvalandžiui. Dar atsiradusią dėmę galima pašveisti iš sodos ir 3 proc. vandenilio peroksido pasigaminta pasta, tada ją palikti ir palaukti, kol visiškai išdžius; galiausiai – nusiurbti.
Paminėti komponentai ištirpdo šlapimą ir neprastai kovoja su šviežiomis dėmėmis. Jeigu dėmė nėra šviežia, su ja kovoti bus sunkiau, bet pamėginti galima.
Aišku, bet kurio tirpalo ar pastos poveikį pirmiausia būtina patikrinti ant tokios baldo arba kilimo vietos, kurios įprastai nesimato, ir naudoti tik įsitikinus, kad priemonė neblukina spalvos ar pan.
Reguliarios maudynės
Šunims būdingas tam tikras kvapas – tai tiesiog rūšies ypatumas, todėl nepageidaujamų kvapų ir gyvūno higienos klausimus laisvai galima suvesti į vieną. Vos ima rodytis, kad šuns kailis įgavo specifinį dvoką, reikia surengti šuns maudynes: jei lauksite ilgiau, dvokas ims jaustis visuose namuose. Remiantis populiariausiais patarimais, šunį užtenka išmaudyti kartą per mėnesį, bet kai kurie šeimininkai šventai tiki, kad dažnas prausimas šuniui kenkia. Iš tikro jokios žalos maudynės šuniui nesukels – tereikia parinkti tinkamą priemonę.
Žmonėms, net ir vaikams, skirtų šampūnų naudoti nederėtų, kadangi šunų рН lygis yra aukštesnis negu žmonių, taigi, nuo žmonėms skirtų higienos produktų gali išsausėti gyvūno oda. Kai taip nutinka, didesnę grėsmę ima kelti bakterijos, atsiranda pleiskanų, besilupančių sričių, o gyvūno kvapas suintensyvėja. Štai kodėl gyvūną reikia prausti tik gyvūnams skirtomis priemonėmis. Beje, yra ir tokių šampūnų, kuriuos galima naudoti gana dažnai.
Maudynės – ne tik susilpnins natūralų gyvūno kvapą, bet ir palengvins jo šukavimo procedūrą. Šukuojant švarų gyvūną daug efektyviau iššukuojami išslinkę plaukai ir negyvos epitelio dalelės, todėl gyvūnas mažiau jų prikrečia vaikštinėdamas po namus.
Atminkite, kad kovojant su gyvūno kvapu svarbu išsiaiškinti to kvapo priežastį. Pavyzdžiui, jeigu gyvūnas senas, jo kvapas gali būti stipresnis, ir tai normalu, tačiau jei jaunas, kvapas gali būti kokios nors ligos požymis, signalizuojantis, kad metas vizitui pas veterinarą.
Pasinaudokite techniniu progresu
Grindys švariai išplautos, patiesaliukai ką tik išskalbti, sofa kruopščiausiai išvalyta, šuo reguliariai maudomas, tačiau ore vis viena sklando tas nelemtas kvapas?
Tikėtina, kad nepavyko rasti gyvūno pridergtos vietos. Šunims pasiekiamas namų zonas dar galima atidžiai apžiūrėti, o prireikus – apriboti. Deja, su katėmis to padaryti bemaž neįmanoma, tad jų „siurprizai“ gali laukti net ir ten, kur jų mažiausiai tikimasi. Paieškas gali paspartinti ultravioletinių spindulių žibintuvėlis, pajėgus apšviesti net ir tamsiausias namų kerteles.
Gyvūnus auginantys žmonės turėtų deramai įvertinti ir tokį daiktą kaip oro valytuvas. Ypač pasiteisina ne tiktai oro švarinimo, bet ir jonizavimo funkciją atliekantys įrenginiai. Aišku, pačių nešvarumų jie nepanaikins, tačiau tikrai pagelbės kovoje už gaivų ir šviežią namų orą.