O tekstilės bendrovės „Nostra“ atstovė Rima Vainauskienė priduria, kad ryte pulti kloti lovos nereikia – patalus geriau palikti taip, kaip yra, kad jie išdžiūtų, nes miegodamas žmogus išgarina litrą vandens.
Patalynei tinkami ne visi audiniai
Patalynei tinkamiausi audiniai yra natūralūs, gamtinės kilmės, pavyzdžiui – medvilnė ir linas, LRT RADIJUI sako Vilniaus kolegijos Meno ir kūrybinių technologijų fakulteto dekanė Eugenija Strazdienė. Tačiau šiandienės technologijos leidžia labai ekonomiškai pagaminti dar aukštesnės kokybės ir geresnių fiziologinių savybių medžiagas, tokias kaip celis, modanas, bambukinis arba pieno pluošto audinys. Specialistės teigimu, medžiagos savybės priklauso nuo dviejų dalykų – iš ko ji pagaminta ir kaip pagaminta, t. y. koks yra pluoštelis, koks jo skerspjūvis, kas yra viduje ir kokiu būdu, kokiu pynimu medžiaga buvo suausta.
E. Strazdienė sako, kad medvilnė puikiai sugeria vandenį, o taip yra dėl medžiagos pluoštelyje esančio nedidelio kanalėlio. Būtent jis sugeria visą vandenį, prakaitą, drėgmę. Visgi, priduria ji, nors medvilnė puikiai sugeria drėgmę, išgarina ją sunkokai, o dirbtiniai pluoštai gaminami taip, kad ne tik sugertų drėgmę, bet ir greitai ją išgarintų.
Tekstilės bendrovės „Nostra“ atstovė Rima Vainauskienė teigia, kad šiuo metu vienas populiariausių audinių yra lengvai skalbiamas ir prižiūrimas satinas – blizgi medvilnė, išausta iš labai plonų verpalų tankiu pynimu. Žmonės vertina šio audinio struktūrą, nes jis minkštas, švelnus, malonus ir lengvai lyginamas.
Audinių kokybei, pastebi bendrovės atstovė, įtakos turi ir šalies, kurioje auga medvilnė, geografinė padėtis, pavyzdžiui, kada medvilnė subręsta ir kada nuimama, pačios technologijos, nes tuomet galima gauti ilgesnį pluoštą ir aukštesnės kokybės verpalus.
E. Strazdienė primena, kad pluoštai skirstomi į natūralius ir cheminius. Natūralūs pluoštai yra augaliniai (pvz.,medvilnė ir linas) ir gyvulinės kilmės (tokie kaip vilna, šilkas, pieno pluoštas).
Cheminiai pluoštai, aiškina specialistė, skirstomi į dirbtinius ir sintetinius. Dirbtiniai yra išgaunami iš skirtingos medienos, pavyzdžiui, celis – iš eukalipto, modalas – bukmedžio, viskozė – maišytos medienos. Sintetiniai pluoštai gaunami perdirbant naftą ar gamtines dujas, o tokio pluošto rūšys – poliesteris, poliamidas, poliuretanas ir kt.
Visus, besirūpinančius ekologija, E. Strazdienė patikina – sintetiniai pluoštai yra gaunami iš perdirbtų žaliavų. Tarkime, poliesteris gali būti perdirbtas iš plastikinių butelių, kuriuos visi naudojame.
Ypatinga medžiaga – linas
Paklausta, kuo ypatinga lininė patalynė, E. Strazdienė teigia, kad ši medžiaga jau įrodžiusi savo savybes ir kokybę per daugybę metų: „Linas gerai sugeria ir išgarina drėgmę. Nors daugelis įsivaizduoja, kad tai sunki ir šiurkšti medžiaga, šiuolaikinės technologijos leidžia per galutinę apdailą ją puikiai suminkštinti.“
R. Vainauskienė priduria, kad tie, kurie naudoja liną, kitokio audinio net nenori. Tačiau, sako ji, ir lino medžiaga gali būti nemaloni. Tai reiškia, kad linas yra negrynas – gali turėti priemaišų, būti po nevykusios apdailos arba tiesiog nekokybiškas. Toks linas yra trumpo plauko, turi daug pluoštelių, kurie skalbiant susivelia ir taip susidaro paviršiniai burbuliukai.
Pašnekovė teigia, kad su medvilne yra lygiai taip pat. Pati kokybiškiausia yra ilgapluoštė, kurios vienas pluoštelis gali siekti iki 5 cm. Iš ilgapluoštės medvilnės audžiamas mako satinas, panašus į medvilninį šilką. Šio audinio paviršius yra švelnus, lygus, blizgus, verpalai naudojami ypač ploni.
Kas lemia patalynės kokybę?
Dažnai pastebimą patalynės kainų skirtumą lemia jos kokybė, sako E. Strazdienė ir priduria, kad vienas pagrindinių kokybės rodiklių – žaliavos. Jei patalynė yra pigi, taip gali būti dėl nekokybiškos medvilnės, didelio kiekio įvairių pesticidų ar nestabilaus nudažymo. Naudojama ji gali greitai nublukti, būti ne itin patvari.
Nusipirkus bet kokią patalynę, specialistė rekomenduoja ją išskalbti – tuomet nusiplaus dažų perteklius, apdailos likučiai. R. Vainauskienė teigia, kad tą patį padaryti reikia ir su naujais rankšluosčiais. Beje, priduria ji, geras rankšluostis nebūtinai turi būti sunkus ir storas, kaip dažnai manoma. Medvilninį rankšluostį galima išausti iš plonų verpalų, tad žmonės vis dažniau renkasi lengvus gaminius.
Tinkama patalynės priežiūra
R. Vainauskienė patikina, kad vilnos patalai yra itin geri. Vilna, palyginti su medvilne, net geriau sugeria drėgmę ir greitai ją pašalina. Be to, jos nereikia dažnai skalbti – didžioji dalis nešvarumų pasišalina savaime. Taip yra ir su natūraliu šilku – jo taip pat nereikia pernelyg dažnai skalbti, nes pat proteino paviršius atstumia nešvarumus.
Paklausta apie patalynės keitimą ir išmetimą, bendrovės atstovė teigia, kad nereikia skubėti atsisakyti senesnių, ankstesniais laikais pagamintų medžiagų – kuo dažniau skalbiamos, tuo malonesnės ir minkštesnės jos tampa. O nereikalingas medžiagas patariama atiduoti į perdirbimo punktus.
Nors vyrauja įsitikinimas, kad vasarą patalus ir patalynę reikėtų palaikyti saulėkaitoje, o žiemą – šaltyje (taip neva atsigauna spalvos ir jie tampa šviežesni), E. Strazdienė pastebi, kad tai yra kontroversiška nuomonė: „Daug kas sako, kad jei vilnos patalynę palaikysime saulėje, joje esančios erkutės kaip tik suaktyvės.“ Be to, priduria ji, svarbi ir įprasta higiena – patalynę reikia ne tik palaikyti saulėje, bet ir išskalbti, susitvarkyti.
Paklausta, ar reikėtų ryte, vos atsikėlus, pasikloti lovą, R. Vainauskienė sako, kad patalus reikėtų palikti tokius, kokie jie yra, kad išgaruotų drėgmė ir jie išdžiūtų, nes miegodamas žmogus išgarina 1 litrą vandens.