Neskubėkime nuodyti(s)
Nupurkšti daržą ar sodą, žinoma, galima. O kas paskui? Jei varpučiai nebeaugs, ar ta „chemija“ nepakenks bulvėms, kopūstams, žemuogėms? Net jei, kaip tvirtinama, chemikalai veikia tik piktžoles, ar reikalingas toks sodelis-darželis, kuriame teks kvėpuoti nuodais, o ne gaiviu kvapu? Ne veltui pasisakoma prieš herbicidus.
Tai ką gi daryti? Juk kasmetinis pavasarinis dirvos perkasimas kastuvu neišvaduoja nuo šakniastiebinių piktžolių. Net centimetro ilgio varpučio šaknies gabalėlis kaipmat ima augti, ir jis labai greitai užima didelį plotą. Ir pabandyk įveikti sąžalyną.
Šakniastiebinės ir šaknų ataugomis besidauginančios piktžolės yra labai gyvybingos ir vaisingos dėl aktyvaus vegetatyvinio dauginimosi. Be to, jos dar ir sėjasi. Vienos įkyriausių – paprastasis varputis (Elytrigia repens), dirvinė usnis (Cirsium arvense), dirvinis vijoklis (Convolvulus arvensis), paprastoji garšva (Aegopodium podagraria), paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale). Jei ir kasime piktžolėmis užterštą dirvą, tai darykime ne kastuvu, bet šakėmis, kurios nesukapoja šakniastiebių į smulkius gabalėlius, o ištraukia juos. Šakes geriau naudoti, kai dirva šiek tiek padžiūvusi, biri, ne per šlapia. O toliau, be abejonės, teks stebėti likusius piktžolių daigus ir neleisti jiems išsikeroti, vos tik prasikals.
Yra geresnis būdas
Žinoma, darbas nelengvas, bet nusiminti nereikėtų. Piktžoles su šliaužiančiomis gyvybingomis šaknimis galima išnaikinti ir be ypatingo fizinių jėgų panaudojimo, žinant jų biologines savybes, pasitelkiant sveiką nuovoką ir sumanumą.
Kadangi pagrindinė šių augalų jėga slypi šaknyse, jas reikia išsekinti, paliekant be fotosintetezės medžiagų, kurias tiekia žalioji antžeminė dalis. Taigi būtina uždengti „stogą“, paliekant piktžoles be šviesos ir galimybių į ją išlįsti. Kaip priedanga tinka bet kokia šviesos nepraleidžianti ir piktžolėms augti neleidžianti medžiaga: juoda plėvelė, kartonas, kietas, keliais sluoksniais sudėtas laikraštinis popierius, net skardos lakštai.
Anksti pavasarį paprasta polietileno plėvele uždenkite apžėlusį plotą ir ją prislėkite sunkiais daiktais arba apkaskite žeme taip, kad glaudžiai priglustų ir kad jos nenupūstų vėjas. Iš pradžių plėvelės neužtamsinkime, kad praleistų šilumą ir piktžolės, energingai augdamos, galėtų ją pakelti ir netgi praplėšti. Praplėštas vietas reikia nedelsiant uždengti papildomais plėvelės gabalais, neleidžiant želmenims išlįsti į paviršių. Po intensyvaus augimo plėvelę reikia uždengti tankia medžiaga arba užberti žeme. Greitai išnaudoję savo energijos atsargas ir likę be šviesos piktžolių daigai neilgai trukus žus. Negaudamos maisto medžiagų šaknys palengva sunyks. Artėjant rudeniui, dirvos paviršiuje piktžolių jau nebus. Kad sėkmės garantija būtų didesnė, tokią priedangą geriau laikyti dvejus metus. Po to švarus sklypas tiks bet kokiam sodui ar daržui.
Kad nebūtų tuščia, po plėvele galima auginti kai kurias stambialapes ir aukštaūges daržoves (aguročius, moliūgus, patisonus, kopūstus, kukurūzus, saulėgrąžas ir kt.) arba dideles gėles. Numatytose plėvelės vietose padarykime nedideles kryžmines įpjovas ir, atlenkę jų „lapelius“, pasodinkime arba pasėkime tai, ką norime auginti.
Kai vietą reikia taupyti
Palikti sklypo gabalus „be darbo“ iki rudens – būdas, tinkamas daugiau vietos turintiems žmonėms. Jei jos yra mažai, galima naudoti švarią lysvę. Plėvelėje prapjaukime skyles, į jas įstatykime signalinius kuolelius ir pripilkime tiek geros, be piktžolių žemės, kiek pajėgsime – pusę kibiro, kibirą. Ištraukę kuolelį, padarykite duobutę ir pasodinkite arba pasėkite augalą. Priežiūra paprasta, tik reikia stebėti, kad piktžolės neišsiveržtų iš skylių į viršų, kol daržovės neišsikeros. Paskui daržovės pačios ims stelbti piktžoles. Kai stambūs daržovių lapai uždengs visą paviršių, išsekusios piktžolės be šviesos augti jau negalės.
Žinoma, iš karto išnaikinti varpučius visame sklype gana sudėtinga, bet atskirose dalyse įmanoma. Svarbiausia – neleisti, kad šakniastiebių patektų į išvalytas vietas. Užteks iškasti skiriamuosius griovelius, o jų stačias sieneles – užtverti tamsia plėvele, skardos lakštais ir pan. Tokiu pat būdu galima atsitverti nuo piktžolių, šliaužiančių iš kaimyninių sklypų.
Galimos kombinacijos
Svarbu perprasti tokio piktžolių naikinimo principą, ir jis pagelbės įvairiose situacijose, pavyzdžiui, sode. Čia geriau naudoti organines priedangas (kartono, kieto popieriaus), kurios palaipsniui suirs. Dėkite jas tiesiai ant žolės, prieš tai nupjautos ar sumintos.
Pavasarį po kartonu galima paskleisti ploną mėšlo sluoksnį, o ant jo – pjuvenų, skiedrų, šiaudų. Tik sode nekraukite įvairių organinių medžiagų storai, ypač prie kamienų: dėl to medžiai atsidurs per giliai ir žievė apatinėje kamienų dalyje iššus. O štai sodo, pasodinto ant kalvų ar pylimų, tarpueiliuose „sluoksniuotas pyragas“, sudarytas iš įvairios organikos ir žemės, būtinas. Juk medžių šaknys išsikeroja ne tik į gylį, bet ir į plotį, todėl joms būtinas substratas.
Žolinės dangos augimo stelbimo principu galima remtis visiškai neįdirbtame, velėna arba pievų žolėmis apaugusiame sklype. Žolės slopinimo variantai yra patys įvairiausi, tarp jų ir „sluoksniuoti pyragai“. Pavyzdžiui, paviršius uždengiamas iškastais velėnos gabalais, apverstais šaknimis į viršų. Galima sklypą suskirstyti juostomis ir nukastas vietas užsodinti daržovėmis pagal pirmąjį variantą arba kitais augalais.
Jei dirva labai skurdi, pavasarį ant velėnos paskleiskite mėšlo arba komposto (galima ir neperpuvusio – per sezoną supus), tada – lapų, šiaudų, ant viršaus – bet kokį „stogą“. Galima apsieiti ir be „stogo“: jei „pyragas“ storas – jis ir pats prislėgs žolę.
Velėnoje visada yra sliekų ir naudingos mikrofloros, o po mėšlu ar kitomis organinėmis medžiagomis jų – gausybė. Sliekai purena dirvą ir ją praturtina savo išskyromis, kuriose yra kalcio, fosforo ir daugelio kitų elementų. Todėl net per vieną sezoną dirva taps puri ir derlinga. Galima apsieiti ir be mėšlo. Tiesiog ant velėnos paskleiskite bet kokių organinių medžiagų.