Ko gero, viena aktualiausių dabartinių diskusijų tarp sodininkų – kedrų riešutai, kurie ne be reikalo priskiriami prie vadinamojo „supermaisto“, t. y. labai sveiko, maistingo ir reikalingo kiekvienam žmogui.
Tad ar įmanoma jų užsiauginti? Ir kas vis tik – kedrai ar pušys – nokina šiuos skanius ir sveikus riešutėlius? Pabandysime dar kartą prisiminti apie kedrų riešutų auginimą.
Kedrinius riešutus nokina pušys
Pirmiausia ir svarbiausia yra tai, kad nors riešutai ir vadinami kedrų, jie ant tikrojo kedro medžių neauga. Ir išvis kedrams Lietuvoje per šalta. Šiuos gražius ir plačius spygliuočius galima pamatyti Vidurio ir Pietų Europos bei kai kuriose Azijos šalyse. Jų nedidelės sėklos sakuotos ir neskanios, jomis minta tik paukščiai ir įvairūs smulkūs žvėreliai. O štai valgomus riešutus nokina kelios pušų rūšys, kai kurios jų auga ir Lietuvoje, tad jas dabar ir prisiminsime.
KEDRINĖ PUŠIS (Pinus cembra) savaime auga Alpių, Karpatų ir Tatrų kalnuose. Natūraliai veši ir Pietų Lenkijos kalnuotose vietovėse, tad yra viena tinkamiausių pušų mūsų klimatui. Tai ilgaamžis medis, išgyvenantis 500–600 metų (yra individų, kurie sulaukė daugiau nei 1000 m.). Ji auga lėtai, Lietuvoje pasiekia apie 20 m aukštį. Kankorėžiai būna rutulio arba kiaušinio formos, subręsta vasaros pabaigoje arba rudenį. Juose slepiasi skanieji kedrų riešutai, nelengvai iškrapštomi iš kevalo.
Lietuvoje kedrinių pušų auginama nemažai, tik kai kur joms sekasi neblogai ir jos nokina nemažą derlių, o kitur skursta. Galbūt joms trūksta gimtųjų vietų aplinkos – šaltų, bet sniegingų žiemų, aukštų kalnų, drėgnoko ir derlingo dirvožemio, kitų medžių užuovėjos. Be to, spygliai ir žievė būna linkę sirgti grybinėmis ligomis, tad tokie medeliai vargsta ir skursta, ką jau kalbėti apie derlių. Derėti kedrinė pušis pradeda nuo 20–35 metų amžiaus, taigi ją pasodinę, kaip bebūtų liūdna, derliaus galime ir nesulaukti.
Želdynuose galima auginti ne tik rūšinius augalus, bet ir žemaūges veisles, kurios dažniausiai netgi atsparesnės mūsų klimato sąlygoms, be to, ir dekoratyvesnės, tarkime, ‘Glauca‘ ir ‘Glauca Compacta‘ – nedideli medeliai ryškiai melsvais spygliais ir kt.
SIBIRINĖ PUŠIS (Pinus sibirica) labai panaši į kedrinę, tik jos laja būna kiek siauresnė. Spygliai, kaip ir kedrinės pušies, išsidėstę kuokšteliais po penkis, gana švelnūs ir žaliai sidabriškos spalvos. Ši pušis, kaip jau galima spėti, savaime auga Sibire, taip pat paplitusi ir Mongolijoje. Ji tikrai nebijo didelių šalčių (juk Sibire, oho, kokie spaudžia speigai!), bet, deja, mūsų krašte jai nepatiks per šiltos žiemos, tiksliau, atodrėkiai, dėl kurių gali padidėti sergamumas grybinėmis ligomis.
Keletas senesnių medžių auga kai kurių miestų ir dvarų parkuose bei botanikos soduose, bet Lietuvoje sibirinės pušys paprastai skursta. Nors šios pušies išvestos kelios žemaūgės veislės, bet jų Lietuvos medelynuose dar neteko matyti.
Tiesa, neužmirškime, kad jei auginsime bet kurią pušį, nokinančią skanius riešutus, tad nori ar nenori teks jais dalytis su „kaimynais“ – voverėmis ir paukšteliais, kurie gali gliaudyti dar nesubrendusius ir ant medžio kabančius kankorėžius. O ir nukritusius kankorėžius greitai aptinka ir sudoroja pelės bei kiti graužikai. Gyvūnėliams juk reikia maisto atsargų žiemai, ir ypač skanių, maistingų. Sibirinės pušys pradeda derėti nuo 20–30 metų amžiaus, taigi irgi medis kantriesiems.
Retai, bet Lietuvoje auginama KININĖ PUŠIS (Pinus armandii), anksčiau vadinta Armando pušimi. Ji užaugina labai stambius, pailgus ir žalios spalvos kankorėžius, kurie rudenį patys nukrinta ir vėliau paruduoja. Lietuvoje užauga iki 15–20 m aukščio ir dažniau auginama ne tiek dėl riešutų, o dėl ilgų, švelnių ir puošnių spyglių, iš tolo traukiančių akį žaliai melsva spalva. Kininės pušys, kaip ir visos kitos sesės, mėgsta saulėtas vietas. Bet, skirtingai nuo mūsų paprastosios pušies, „kinę“ reikėtų sodinti nuo vėjų apsaugotoje ir derlingoje vietoje. Nepakenčia šlapių, užmirkusių dirvų ir šakų genėjimo. O štai riešutų galime sulaukti ir kur kas greičiau: jei pasiseks, po 12–15 metų valgysime pirmuosius.
Kartais mūsų želdynuose dar auginama ir KORĖJINĖ PUŠIS (Pinus koraiensis), kuri yra ganėtinai panaši į kininę – taip pat puošiasi ilgais, sidabriškai žaliais ir pasišiaušusiais spygliais. Jos kankorėžiai skiriasi nuo kininės pušies, nes būna apvalūs ir gausiai aptekėję baltais sakais, tarsi cukruoti.
Valgomos sėklos yra rudos spalvos ir kiek stambesnės nei kitų valgomus riešutus nokinančių pušų. Bet Lietuvoje ji reta, nors šalčiui gana atspari, dažniau auginama tik botanikos soduose bei dendrologinėse kolekcijose.
Lietuvoje valgomus riešutus kartais dar sunokina akuotoji (P. aristata), italinė (P. pinea), žemoji (P. pumila), koloradinė (P. edulis) ir dar kelios pušų rūšys. Bet šios mūsų krašte tikros retenybės, nedaugeliui pavyksta jas prisijaukinti, o ypač pasimėgauti derliumi.
Vertingieji riešutėliai
Visų šių pušų mediena labai vertinama, naudojama statyboms ir įvairiems medžio dirbiniams gaminti. Iš šios kvapios medienos gaminami aromatiniai aliejai ir smilkalai, taip pat dažai ar lakai.
Tad jei užsiauginsime skaniųjų kedrų riešutėlių, žinokime, kad archeologai atrado, jog mūsų protėviai jau akmens amžiuje mėgo šiuos riešutėlius, žinojo apie jų gerąsias savybes. O šių laikų mokslininkai tyrimais patvirtino puikią kedrų riešutų sudėtį – juose gausu vitaminų, mineralų, naudingų aminorūgščių ir kitokių gėrybių. Kedrų riešutų aliejų galima vartoti ne tik kaip maistą, bet ir kaip vaistą.
Tiesa, jei auginsime kurią nors iš minėtų pušų, neužmirškime, kad sunku tikėtis gausaus riešutų derliaus, kurio užtektų sau, vaikams ir giminėms, nes svetimame krašte kedrinės pušys įsitvirtina gana sunkiai. Be to, ir riešutus iš kevalų išgliaudyti nelengva. Bet juk taip smagu gauti savą, kad ir visai mažą derlių, augintą su meile, gera energija ir be jokių cheminių priedų, ar ne?
Dendrologė Edita Turskienė